nebūk akmeninis žmogus

Nebūk akmeninis zmogus apsidrabstęs pažadais,
Nebūk šaltas praeivis murzinais pirštais griebiantis, tai, kas žvilga...
Tik tyliai tyliai dingsti rausvo takelio paslapty,
Palikęs mane laimės užnugary...
Suplėšyti norai vysta kaip sudžiūvę gėlės,
Belieka likimą melst.

Nebūk akmeninis žmogus nuleidęs akis ir pamiršęs žodžius,
Nebūk priešas žaidžiantis su kardu,
Ir leisk kaip klevo lapui prisiglaust prie tavųjų pečių.

Nebūk akmeninis žmogus paklojęs ašarų takus,
Būk spinduliu mano akyse.