Taigi, kas pasakė miau?

Gracingi žingsniai lietė jos mintis. Kaip akys glostančios natas ir savo prisilietimus paverčiančios pirštų šokiu ant fortepijono klavišų. Smuiku grot nemokėjo. Bet ar norėjo?..

Laukė.


Atėjo. Juoda katė, kuri sugėrė visą šviesą. Naktys jai patiko. Ne visos. Tik tos, kurios buvo prisijaukintos. Kai šalia gulintis atlikdavo jos gyvenimo dainą savo kvėpavimu. Neteisingai ją atliekantys pamiršdavo oro skonį. Ji padėdavo nenorintiems pamiršt.

Išsitraukdavo juodus rūbus. Tapo nakties našle.


Cigaretės dūmas šoko. Kaip naivi mergaitė vasaros naktį ant stogo. Rūkančiajai nepatiko tas judesys. Jis nesiderino su juodoje kavoje ištirpusia nuodėme. Raudonas lūpdažis nudažė ore tvyrantį salsvą skonį.

Kaip ir nudažė jo kaklą.


Ji tai darė be pliene apsigyvenusio šalčio. Žudė mintimis. Jie patys savo kaklus spalvino raudonai. Tikėjo, kad lūpų karštis tekės jais ir juose. Nebijojo spirngt. Nes žinojo, kad tai pasibaigs.



Taigi, kas pasakė miau?