Vijokliai žaliomis virvelėmis,
Pamatinius apsukę rąstus,
Žiedų varpus kvapnius
Sienojais lig palangės kelia.
Valktim voratinklių
Aptrauktos stiklo akys
Piliarožių žiedais pravirksta pasieny.
Rūdim sukalto rėmo gilumoj,
Net kirvarpos negroja
Žvaigždėtom nemigo naktim.
Nuo stogo samanos kerpėtos
Sudžiūvę byra. Ir dilgėlėsna
Vėjo pustomos išnyksta amžinai.
Šaižiu nepasitenkinimo girgždesiu
Atsiveria nenoriai durys,
Pamiršę žmogaus rankų šilumą...
Tiktai pasiligojęs rentinys
Atkakliai kiemo širdį saugo,
Vis kviesdamas atsigaivint praeivį
Sidabriniu jaunystės vandeniu.