Kalės, kažkieno išmestos prie mano namų ir iš broliškos meilės visiems gyviems padarams priglaustos, greitai ėmiau nekęsti. Mane nervino jos naktinis kauksmas, man nepriimtinas begalinis judrumas, pataikūniškas vėlimąsis po kojomis ir kova dėl aukštesnės hierarchinės vietos tarp kitų gyvų mūsų namų būtybių, kurios, kaip ir aš, nieko neišmanė apie kovą už būvį. Prisieidavo ją net paspirt, ir aš anaiptol tuo nesididžiavau- priešingai: aš graužiausi, ir net labai graužiausi dėl savo nemeilės gyam padarui, nes to jausmo iki tol nebuvau patyręs. Liūdniausia buvo tai, kad kalė nesupykdavo ir nepasišalindavo, o tik dar nuolankiau šliaužiodavo po kojom, sukeldama vis didesnį priešiškumą. Nors jaučiaus kaltas prieš tą bejėgę atsidavusią būtybę, bet pamilt jos nei troškau, nei būčiau galėjęs.
Mėginau jos atsikratyt, visiems pasakodamas apie tą gražų ir ištikimą (o ji tokia ir buvo), bet nemylimą padarą, tikėdamasis, kad kas nors ją priglaus ir susigyvens su ja geriau negu aš, bet nieko ji nesudomino, kaip nesudomino ir mano šuniški sielos reikalai, nors pagal kitų reakciją tikėjausi išsiaiškint savo sugedimo laipsnį.
Tada sugalvojau išvežt ją toli nuo namų ir palikt, kaip jau kažkas buvo padaręs prieš mane, bet supratau, kad rankų po to jau nenusiplausiu. Beliko priimt viską kaip yra.
Pamažu atgrasios kalės savybės- atgrasios, ko gero, tik man vienam- sulaukė tolerancijos. Visgi meilės aš jai nejaučiau, ir tai mane kankino, nes negalėjau susitaikyt su tuo, kad kažkas, tegu ir šuo, o tuo labaiu šuo, turi gyvent niekieno, visiškai niekieno šiam pasauly nemylimas, o juk mylėt ją daugaiu ir nebuvo kam, tik man.
Prisipažinsiu, ne be išorinės pagalbos, bet ilgainiui suvokiau, kad ji nekalta dėl savybių, kurios buvo užkoduotos jos genuose, o gal išsivystė beviltiškoje kovoje už būvį. Juk gyvenime giliausias skausmas ir vargas būna taip apsivėlęs nepatraukliom kenčiančiojo savybėm, kad net tiktra sesuo pro tuos voratinklius esmės nebesugeba įžvelgt, nors verkia prieš televizorių, kur nelaimė ir vargas išgryninami, gražiai įpakuojami ir patiekiami nebereikalaujant papildomų mąstymo išteklių.
Tai ir buvo lūžis. Paskui ją nesunkiai pamilau, ir toje vėl atsiradusioje visuotinėje kiemo darnos ir meilės atmosferoje mes visi pragyvenome dar keletą laimingų metų, kol kalytė numirė, palikusi man pamąstymus apie tą išbandymo nemeile misiją, kurios vykdyti, nešinas išankstinį atleidimą, šis mažas varganas padarėlis ir buvo atėjęs.