Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Išrinktasis Karys

Įžanga

Europa. Ankstyvieji Viduramžiai. Europos šalys priima Šviesos Tikėjimą. Šį Tikėjimą skleidžia galinga Šviesos Brolija, įsitvirtinusi Europos šiaurėje. Karingi Broliai misionieriai keliauja į  pagoniškas šalis ir aiškina Šviesos religiją.
Vienos tautos Šviesos Tikėjimą  priimdavo taikiai, o kitos priešindavosi. Priešininkams misionieriai buvo negailestingi, toms tautoms jie nešė Šviesos Tikėjimą prievarta ir karais. Bet jiems buvo reikalingi nauji kariai, jie rinkdavo tvirtus vyrus ir siųsdavo į kitas užkariautas šalis tarnauti Brolijai. Taip iš vaiko buvo atimtas tėvas, kuris vėliau tapo Pagoniu Košmaru – Broliu Valdovu. Sūnus tapo bėgliu, o tėvas ilgam laikui iškeliavo iš savo šalies dirbti juodo darbo savo tautai, bet gero jos priešams. Sūnaus vardas buvo Aleksandras. Berniukas buvo ryžtingas ir drąsus. Štai kaip prasidėjo šita istorija.

Buvo labai graži diena. Aleksandras su mama pusryčiavo, kai staiga kažkas pabeldė į duris.
- Kas ten? - paklausė mama.
- Tai aš, Ieva, - atsakė nepažįstamasis.
- Užeik. Aleksandrai, gal galėtum eiti į savo kambarį? - paklausė mama.
Berniukas išėjo.
- Ko nori? Gal praturtėjai ir atnešei pinigų? - paklausė Ieva.
- Labai juokinga, - atsakė, - ar nežinojai, kad artinasi misionieriai?
- Tai gandai iš smuklių - ne pramanas? - nustebo žmona.
- Ne, - atsakė Salevkogas.
- Mes turim apsaugoti savo sūnų, kitaip jį privers priimti Šviesą, - supanikavo žmona.
- Taip, žinau, bet kitos tautos sakė, kad, jei priimsim jų tikėjimą, mūsų gyvenimas pasikeis.
- Ar tu išprotėjai, vyreli? Kur dingo tavo tėvynės meilė? Ar tavęs tėvai neįspėjo dėl tikėjimo keitimo?
- Ne, -susimąstęs tarė vyras.
- Tai klausyk įdėmiai: jeigu mes pakeisim savo tikėjimą, tai visos pasaulio nelaimės užpuls mus.
- Kokios nelaimės, moterie?
- Iš gelmių ateis juodoji mirtis, badas, gaisrai, sausra, o kai nebeliks ko valgyt, tapsime žmogėdromis.
- Tai baisu! - sušuko ne savo balsu vyras.
- Taip, žinau, - pridūrė žmona.
- Bet kiti jau nutarė keisti tikėjimą - štai kas labai blogai.
- Tada mes turim išsiųsti savo sūnų į pagoniškas šalis, - nusprendė žmona.
- Taip ir padarysim, aš sutinku, kad sūnus pabėgtų į kitą šalį.
Staiga pasigirdo žmonių riksmai:
- Bėkit, kas galit - misionieriai jau čia!
Gatvėse girdėjosi kardų žvangėjimas, ginkluotų karių sunkūs žingsniai. Pagonims užsispyrėliams atėjo bausmės valanda. Ieva užbėgo į antrą aukštą ir čiupo Aleksandrą. Vaikas ir mama suspėjo pabėgti, bet tėvas liko su nelaimėliais dar nežinodamas, kokia lemtis jam paruošta... 


Pirmas Skyrius
Karo meno mokymasis
Šviesos tikėjimą priima vis daugiau šalių. Tolimoje Antirijos imperijoje slepiasi du pabėgėliai: mama ir vaikas. Vaikas mokosi karo menų, o mama yra vienuolė. Vaikui neblogai sekasi karo menas, tiesa sakant, jis yra visų geriausias. Kiti du mokiniai irgi yra galingi, bet jie nė trupučio neprilygsta galingajam Aleksandrui. Berniukas yra laimingas naujoj aplinkoj.

Aleksandras, kaip ir kiti Antirijos berniukai, turėjo mokytis karo meno, kad apsigintų nuo misionierių. Treneris buvo žiaurus, bet sąžiningas.
- Nagi, ištižėliai, kaukitės, nes tapsite tuo, kuo nenorite tapti! - suriko treneris. - Parodykit tiems misionieriams, ką galit!
- Nereikia drybsoti lovoje, jei nenorite tapti tais  ištižėliais, besimeldžiančiais savo dievui.
- Atminkit! Jei mylit savo tėvynę, tai reikia kautis už ją!
- Aleksandrai, puikiai kaunies.
- Gaspai, daugiau pastangų kovai, mažiau - pramogoms.
- Gerai, Aldabertai, smūgiuok stipriau. Juk žinai, kad šis ištižėlis nori tinginiauti, tad padaryk taip, kad jam nerūpėtų tinginiavimas.
Po kelių minučių treneris pasakė:
- Gerai, treniruotė baigėsi, eikit ilsėtis.
Po kelių minučių lauke.....
-Ar norėtumėt susikauti su misionieriais? - paklausė Aleksandras.
Berniukai sudvejojo.
- Ar tau galvoj negera, Aleksandrai? - paklausė Aldabertas.
- Jie mums aiškins tas kvailas nesąmones ir kas žino, ką gali mums padaryti, - tarė Gaspas.
- Aš turiu galvoje, kad susitiktume juos kalėjime.
- A, o aš maniau, kad tu klausei, ar norim susitikti su jais lauke, - pasakė Gaspas.
- Aldabertai, ar tu vienturtis? - paklausė Gaspas.
- Taip, aš gyvenu su mama, tėčiu ir seneliu, - atsakė Aldabertas.
- O kaip tu, Aleksandrai? - paklausė Gaspas.
Aleksandras truputį sutriko, nes iki šiol niekas jo neklausinėjo apie šeimyninius reikalus.
- Aš... Gyvenu.... Su.... Aš gyvenu su mama. Mano tėtis pasiliko kaime... - sunkiai ištarė berniukas.
- Kokiame kaime? - susidomėjo berniukai.
- Ar tai toli nuo čia? - paklausė Aldabertas.
- Na, taip, - šiaip taip ištarė Aleksandras.
- Viskas aišku: tu - atėjūnas, - pasakė Gaspas
- Ar tavo tėtis atvažiuoja čia? - paklausė Aldabertas.
- Ne, - atsakė Aleksandras.
- Gal žinai, ką veikia tavo tėtis? - paklausė Gaspas.
- Ne, nes jis liko kaime ir manęs nelanko, nes nežino kur aš.
- Aišku, - atsakė abu berniukai.
- Tai iki, Aleksandrai, - sušuko abu berniukai.
- Iki, - atsakė Aleksandras. Aleksandras galvojo, ar gerai pasielgė, atsakęs į berniukų klausimus, o kas atsitiko su jo tėvu, net nežinojo. Aleksandras manė, kad dabar jo tėtį kankina ir liepia pereiti į Šviesos tikėjimą! Aleksandras greitai parbėgo namo ir atsigulė.
Jis saldžiai miegojo, nors gatvėse buvo triukšmas.
Kitą dieną Aleksandras nuėjo pas Trenerį  kai ko paklausti.
- Juk sakiau, kad jie dar nepasiruošę šitam reginiui, - sušuko balsas.
- Bet tie berniukai tikrai galingi, - ištarė Treneris.
- Sakau, jie dar tam nepasiruošę! - suriko nesavu balsu vienuolis.
Treneris pastebėjo, kad Aleksandras žiūri jų pusėn.
- Ateik, Aleksandrai, ateik! - sušuko Treneris.
Berniukas priėjo prie Trenerio. Treneris atrodė labai išbalęs. Ir ko čia nebūsi išbalęs: prieš jį stovėjo vyriškis. Vyriškis buvo senas, rimtas. Apsirengęs juodu vienuolio drabužiu. Vadinasi, jis buvo vienuolis, nes tik Antirijos vienuoliai gaudavo tokius drabužius. Ir dar vienas dalykas, išduodantis, kad jis yra vienuolis, tai Antirijos kryžius, kuris buvo panašus į Šviesos tikėjimo kryžių.
- Aleksandrai, susipažink su vyriausiuoju vienuoliu, - pasakė Treneris.
Vyriausiasis vienuolis susimąstęs pažiūrėjo į Aleksandrą ir pasakė:
- Aleksandrai! Tu pakeisi visų antiriečių likimą.
Aleksandras nustebo ir nieko negalėjo atsakyti: jis neteko žado, nes tai, ką išgirdo,  sukretė jį. Po kelių sekundžių Aleksandras paklausė:
-Aš, pone? Kaip aš galiu pakeisti visų antiriečių likimą?
Senis jam atsakė:
- Tu, mano berniuk, net nežinai, kokia galia slypi tavyje.
- Bet aš tik jaunuolis, - sudvejojo Aleksandras.
- Šit kaip? – nusišaipė vienuolis.
- Treneri, gal nuvestumėt mus su berniuku į vieną slaptą vietą, tik mums žinomą? - paklausė vienuolis.
- Žinoma, eikite paskui mane, - tarė Treneris.
Po kelių minučių jie buvo prie didžiulio juodo pastato. Už apvalių pastato sienų vyravo kova.
- Kaip matai, Aleksandrai, mes išsaugojome vieną Romos tradiciją - gladiatorių kautynes, - paaiškino Treneris. Bet mes pakeitėm taisykles: kovotojas gali išeiti tik tada, kai išgyvena bent pusę mėnesio. Tuomet  jis tampa laisvas. Be to, mes nutarėme nepriimti užkariautų kraštų karių, kaip buvo daroma Romoje.
Aleksandras apstulbo.
- Ir jūs norit, kad aš ten išbūčiau pusę mėnesio? - paklausė Aleksandras.
- Na, taip. Tu, Aleksandrai esi galingiausias toje grupėje, - atsakė Treneris.
- Ir aš ten turiu išbūti..., - pradėjo kalbėti Aleksandras, bet baigė Treneris:
- Bent pusę mėnesio.


Antras Skyrius
Keisti pokalbiai

Kitą dieną po nakties įvykio Aleksandras su Gaspu išėjo pasivaikščioti prie jūros. Aleksandrui niekaip neišėjo iš galvos vakarykštis įvykis.
Jūra buvo labai graži, tamsiai mėlyna, smėlis - geltonas. Aleksandras mąstė apie tėtį ir tą pokalbį. Staiga mintis nutraukė Gaspo balsas.
- Ką galvoji, Aleksandrai? - paklausė Gaspas.
- Aš mąstau apie puikų geltoną smėlį ir mėlyną jūrą, - pamelavo Aleksandras.
- Tikrai labai graži jūra. Bet sakyk, kada tavo gimtadienis? - paklausė Gaspas.
- Po poros dienų man sueis šešiolika metų, - atsakė Aleksandras.
- Tad sveikinu su šešioliktuoju.
- Ačiū, - atsakė Aleksandras.
- Pagal mūsų tradicijas, kai tau sukaks šešiolika metų, tu jau būsi tikras karys, - paaiškino Gaspas.

O tuo metu toli šiaurėje, kažkur prie kalnų, bažnyčioje vyko neįprastas  pokalbis.
- Pone, jei mes nesiųsim misionierių į Antiriją, mes pralaimėsim, - silpnu balseliu išmekeno senas vyriškis, dėvintis paprastais vienuolio drabužiais.
- Ramiau, aš viską suplanavęs iš anksto, - atsakė jam storu balsu juodais drabužiais apsirengęs vyras.
- Bet kaip jūs...  jūs gi neturit armijos karui pradėti ir Antirijai apsupti, - susirūpinęs pasakė senas vyriškis.
- Aš viską kontroliuoju: greitai Antirijos imperija taps Juodosios šviesos išpažinėjais . Aš sukursiu kariuomenes, kurios nusiaubs Antirijos imperiją: cha cha cha cha cha cha!
- Bet pirma turėsiu padvigubinti mokesčius ir sudaryti sąjungą su Juodojo Kryžiaus brolija. Čarlzai, tu turėsi susisiekti su brolijos vadu Dyrichu Tamsiąja Širdimi.
- Taip ir padarysiu, - atsakė Čarlzas.

O tuo metu kažkur Antirijos šalyje, Dorochneso mieste, viename iš tų baugių pastatų, vyko pasitarimas dėl misionierių įsikūrimo pagoniškose šalyse:
- Mes turime kažką daryt! - sušuko vienas aukšto rango žmogus, - Kitaip mes būsim nugalėti.
- Pritariu, - pasakė senis, vilkįs kaip ką tik iškritęs sniegas baltą apsiaustą ir su auksinu medalionu ant kaklo.
- Ramiai, visi nutilkit! - sušuko Antirijos imperatorius.
- Aš sugalvojau, kaip apginti mūsų šalį, - pasakė valdovas, - bet reikės mesti burtus.
Staiga imperatorius spragtelėjo pirštais ir penki tarnai atnešė penkis ąsočius.

Mirtina tyla. Visi įtemptai laukė dydžiojo sprendimo pradžios. Tai pakeis šių įvykių raidą. Imperatorius  paaiškino, kaip viskas vyks. Jis įdėjo penkis įvairių spalvų deimantus: balta spalva - reiškė  taiką, raudonos spalvos deimantas, panašus į kraują - reiškia karą. Geltona  spalva - diplomatija, violetinė - vergija. Juoda spalva - mirtis.

Staiga imperatorius dar kartą spragtelėjo pirštais ir tarnai sukeitė vietomis ąsočius, o imperatorius tuo metu turėjo būti užsimerkęs. Po kelių akimirkų visi įtemptai žiūrėjo į penkis ąsočius, ir spėliojo, kokį deimantą imperatorius ištrauks. Ir valdovas ištiesė ranką prie vidurinio ąsočio: jis ištraukė raudoną deimantą!
- Rytoj nuspręsim, ką darysim artimiausiojoje ateityje, labanakt, ponai!


Trečias Skyrius
Karių pasirinkimas


Anksti rytą imperatorius įžengė į generolo namus ir mandagiai pasibeldė. Už durų pasigirdo balsas.
- Kas tu toks, kad belstumeis anksti ryte? - rūsčiai tarė karo vadas.
- Aš esu imperatorius, miegaliau. Reikia pasikalbėti.
Generolas įleido imperatorių. Imperatoriui viską papasakojus apie vakarykščius įvykius, karo vadas Janusas tik nusijuokė.
- Cha, cha, cha, cha! Gerai, kad neištraukei baltos spalvos, imperatoriau.
- Ar jau baigei?! Mes turim aptarti karo veiksmus! - pasipiktinęs sušuko imperatorius.
- Gerai. Vieną dalyką žinau: tas, kuris valdo brolijos pavergtas šalis, yra galingas ir jis suburs didelę kariuomenę, kad atgautų Tamsios Šviesos Šaltinį.
Imperatorius, išgirdęs šiuos žodžius, įtūžo ir suriko:
- Kad daugiau nekalbėtum apie tą prakeiktą šaltinį! Tik dėl jo prasidėjo nesantaika tarp vakarų ir rytų Europos.
- Kad apsigintume, turime pulti pirmi! Mes žinome, kad  svarbiausia misionierių pilis yra Vakarų Europoje prie Londelijos jūros, - pasakė generolas.
- Ar turit žmonių, kurie slapta galėtų pulti? - paklausė imperatorius
- Mes turim karius, kurie vadinasi Juodaisiais Šėšėliais, - atsakė generolas.
- Kuo jie naudingi? - susirūpinęs paklausė imperatorius.
- Jie nematomi tamsoje, - atsakė generolas.
- Mes pradėsim ataką po penkiasdešimties saulėlydžių, - tarė Imperatorius, - o  tuo metu išrink ir kitus karius.

Paskutinė taikos diena

Po penkiasdešimties saulėlydžių vėlai naktį imperatorius ir generolas Janusas su savo tūkstančių Juodųjų Šėšėlių išplaukė laivais į Vakarus.
Tik penktą naktį jie pasiekė Londelijos įlanką. Anksti rytą kareiviai išlipo ant geltono smėlio. Imperatorius nustebo:
- Kas čia dabar? Aš maniau, kad vakaruose auga žolė, o čia, kaip pas mus, tik smėlis.
- Pone, man rodos, reikėtų paklausti čiabuvių, ką jūs apie tai manote? - paklausė generolas.
- Gera mintis, reikia nueiti toliau, o jūs, kariai, per tą laiką įrenkit laikiną stovyklą.
- Klausom, pone!
Imperatoriui reikėjo  pasiimti ką nors kartu, nes vienam eiti į nepažįstamą šalį labai pavojingą.
Jam krito į akis vienas vaikinas, kuris buvo nusiėmęs savo Juodųjų Šėšėlių  kaukę. Tai buvo Aleksandras. Imperatoriui buvo pranešę, kad šis jaunuolis turįs nepaprastų galių. Imperatorius norėjo išbandyt jo galias ir sušuko Aleksandrui:
- Ei, vaike, ateik čionai, noriu su tavim pasikalbėti.
  Aleksandras priėjo prie imperatoriaus ir paklausė:
- Ar norėjote matyti mane, pone? - paklausė mandagiai Aleksandras.
- Taip, norėjau paklausti, koks tavo vardas, kary?
- Aš Aleksandras, imperatoriau.
- Busi mano sargibynis. Ar sutinki?
- Nesuprantu, kodėl aš, pone, - atsakė Aleksandras.
- Aleksandrai, ar atsimeni tą pokalbį su Treneriu ir vyriausiuoju vienuoliu?
- Taip, pone, - nustebęs atsakė Aleksandras
Vaikinas susimąstė: iškur imperatorius žino apie tą pokalbį, nebent Treneris arba Vienuolis būtų jam pasakę. Jo mintis pertraukė imperatorius:
-Tu, turbūt, svarstai iš kur aš žinau apie tą pokalbį, tiesa? Na, aš gi imperatorius, ir mane informavo apie tai, - imperatorius šyptelėjo.
- Taip, pone, aš apie tai ir galvojau, - pasakė Aleksandras.
- Užteks kalbų, reikia ieškoti čiabuvio, kuris pasakytų mums, kur esame.
- Siulyčiau eiti į šią pusę, pone, - ir Aleksandras parodė pirštu į šiaurę.
- Gerai, josim arkliais, kad greičiau patektume ten.
- Būtų geriau jei palauktume nakties.
- Teisingai galvoji, Aleksandrai, o tuo tarpu liepsiu savo tarnams pakinkyti arklius.
O tuo tarpu priešų pilyje vyko keisti dalykai.

Šios šalies valdovas buvo ne kas kitas, o Aleksandro tėvas - Pagonių Košmaras. Dabar jis sedėjo sosto menėje. Vidury sosto menės  grindyse buvo išraižytas juodas apskritimas, o apskritime buvo raudonas misionierių kryžius. Tas kryžius buvo ne puošmena menėje, o tiltas virš bedugnės, skirtos tiems, kurie nepaklusdavo arba neįvykdydavo Pagonių Košmaro užduoties. Raudonas tiltelis visąlaik judėjo į priekį ir atgal. Jeigu žmogus nueidavo iki valdovo sosto, bausmė jam buvo atleidžiama, o jei jis neįveikdavo raudonojo tilto, įkrisdavo į bedugnę!
Į sosto menę įejo karys ir prisistatė:
- Jusų Didenybę, aš esu pasiuntinys Gaspas. Turiu jums pranešti svarbią žinią!
- Klok, niekingasai pasiuntiny.
- Valdove, jus atakuos šiąnakt, kai tik visi eis gult. Ir dar ne viskas! Iš patikimų šaltinių sužinojau, kad jie jau turi Išrinktajį Karį! Ar jums tai ką nors sako, pone?
- Taip, netgi labai daug, pasiuntiny! Papasokok man apie jį.
- Jis vardu Aleksandras, jis kilęs iš Vakarų. Jo motinos vardas – Ieva, o apie tėvą jis niekam nepasakojo.
- Atvesk jį šiąnakt čia ir busi dosniai apdovanotas. Pažadėk, kad jis suras čia stebuklingą kardą, nuo kurio priklauso karo baigtis.
- Bus padaryta, valdove!
Nusilenkęs, Gaspas išėjo iš menės.

Nuėjęs į arklides Gaspas persirengė Juoduojo Šešėlio kostiumu ir patraukė į Aleksandro karinę  stovyklą. Nesuspėjus Gaspui nušokti nuo arklio, prie jo priėjo Aleksandras ir paklausė:
- Gaspai, mes su Aldabertu ieškojom tavęs po visą stovyklą, kur tu buvai?
- Mielas Aleksandrai, tau nebūtina klausti manęs, kur aš buvau, nes aš jau grįžau ir tai svarbiausia. Ar netiesa? - paklausė Gaspas
- Bet mudu su Aldabertu nerimavom dėl tavęs! - sušuko Aleksandras.
- Ei, nešukauk ant manęs, gerai? Man nepatinka, kai kas nors šukauja ant manęs!
- Gerai, užtenka tų ginčų, nes greit pulsim pilį, o aš visiškai neturiu noro mušti draugo, taigi eisim kartu į stovyklą. Ir jokių dingimų, ar aiškiai kalbu?
- Aleksandrai, aš turiu tau pasakyti kažką svarbaus…



 
Ketvirtas Skyrius
Nakties mūšis

Naktis. Visi kariai rinkosi prie Generolo Januso. Generolas buvo ant balto, kaip sniegas, arklio ir kalbėjo:
-Mano kariai, ši naktis mums ir mūsų priešams labai svarbi. Karo lauke išlieka stipriausi, ir aš jums sakau: mes esam stipresni už tuos niekšus ir jau rytoj auštant sėdėsim, kaip nugalėtojai, jų soste! Ar jus pasiruošę karui?
Pasigirdo šūkavimai.
- Taip, mes pasiruošę mūšiui!!! - sušuko tūkstantis Juodųjų Šešėlių.
Trimitininkas sutrimitavo, mūšis prasidėjo. Juodieji Šešėliai pajudėjo į priekį.
Tūkstantis karių lėkė į pilį, kaip sakalai prie grobio, bet tvirtovės lankininkas, pamatęs, kad juda kažkoks labai didelis juodas taškas, paėmė strėlę ir uždegė jos antgalį. Nusitaikė ir paleido degančią strėlę į judantį tašką. Pasigirdo Juodųjų Šešėlių riksmas. Lankininkai nuo pilies bokštų paleido tūkstančius degančių strėlių. Jeigu pažiūrėtume į mūšį iš arčiau, pamatytume degančius kūnus ir nepaliaujama rėkimą.
Aleksandras sekė paskui Gaspą, kuris žinojo slaptą kelią į pilį. Jie sėkmingai prasmuko į tvirtovę niekieno nepastebėti. Gaspas šnabždėjo:
-Būk atsargus, šita tvirtovė pilna misionierių, o mes turime pasiekti sosto menę. Ten yra stebuklingas kardas, skirtas Išrinktajam Kariui – o tai tu! Ir dar ne viskas: tas stebuklingas kardas labai neįprastas. Kad kardas taptų galingu valdžios simboliu, reikia devynių antspaudų, kurie yra prie Dorochoneso. Antspaudai yra palaidoti Gotlando Tarpeklyje, o yra palaidoti todėl, kad Smėlio Upė išseko ir niekas negali rasti tų antspaudų . Bet Misionieriai surado būda, kaip tuos antspaudus iškelti į paviršių. Ir štai ką aš išgirdau: devynių princų kūnai po šimto pirmojo saulėlydžio bus sudėti į ratą, o jų kraujas bus sujungtas ir viduryje bus raudonas kryžius, bet mes dar galim suspėt sustabdyt tai.
- Aš negaliu patikėti, kodėl tik dabar man sakai? - sutrikęs paklausė Aleksandras
- Geriau vėliau negu niekada!
Ir štai šiurpi sosto salė. Gotiško stiliaus kolonos, langai irgi smailūs, o per vidury raudonasis tiltelis virš bedugnės. Aleksandras lėtai apžiūrėjo sosto salę, ir pamatė, kad salėje kažkas yra. Aleksandras išsigando.
- Šauniai padirbėjai, Gaspai!  -staiga nuskambėjo valdingas balsas, - Dabar gali ateit ir pasiimti savo atlygį.
Gaspas suabejojo, bet pajudėjo tiltelio link:
- Einu savo atlygio, valdove.
Tik dabar Aleksandras suprato, kad Gaspas yra išvien su misionieriais.
Ir štai Gaspas ant Raudonojo tiltelio, jis jau žengia pirmą žingsnį,  bet susvyruoja ir krenta į bedugnę. Aleksandras suriko:
-Neeeeeeeeeeeeeeeeeeee!
O valdovas atsistojęs tarė:
-Aš seniai laukiau šios akimirkos, Aleksandrai!
- Kad Gaspas nukristų į bedugnę? - nesuprato Aleksandras.
- Ne, aš norėjau susitikti su tavim, nuo tada kai aš buvau pagrobtas. Aleksandrai, aš – Salevkogas, tavo tėvas!
- Tėti? Čia tikrai tu? - nusistebėjo Aleksandras, bet iš karto papurtė galvą, - Mano tėvas miręs. O tu esi Pagonių Košmaras, matau tik apgaulingą išorę, o viduje tūno užsimaskavusi pabaisa, kuri ryja žmones. Ar supranti, kad tu blogus dalykus darei savo šaliai? Ar supranti, kad tu man jau nebe tėvas, tu tik jo atspindys, tu žvėrie! - šukavo Aleksandras.
- Ramiai, sūnau, aš žinau, kad aš bloga dariau ir dabar išpirksiu savo kaltę.
Tėvas lėtai ištraukė kardą ir tarė:
- Šis Kardas iki šiol buvo mano, dabar jis bus tavo, jei įveiksi Raudonąjį tiltelį. O jei neįveiksi, tai pats matei kas atsitiko Gaspui..
-  Kodėl turėčiau pasikliauti tavimi, tėve? - paklausė Aleksandras.
-  Be šio kardo jūs niekada nenugalėsite brolijos. Rinkis!
- Gerai, tėve, aš ateinu pas tave.
Aleksandras lėtai priėjo prie Raudonojo tiltelio. Jis dar kartą pažiūrėjo į tėvą ir pamatė, kad tas labai susijaudinęs. Aleksandras mąstė apie kardą.  Ar tikrai jam skirta išlaisvinti  pagonius nuo misionierių karų ir kančių? Jis žengė ant raudonojo tiltelio.
Jausmas buvo nekoks, labai baugino tamsą apačioje. Aleksandras svyravo. Jam atrodė, kad tai labai ilgas ir siaubingas sapnas. Tuomet jis prisiminė, ką  kalbėjo vyriausiasis vienuolis ir Treneris, kad jis yra stipriausias ir išrinktasis, taip pat prisiminė Gaspo žodžius: „Tu esi Išrinktasis Karys“.
Tuo tarpu Raudonasis tiltelis lėtai judėjo į tėvo pusę, o tėvas kantriai laukė, kada sūnus priartės prie jo ir pasiims Kardą. Štai Aleksandras jau priėjo prie tėvo ir pasakė:
- Aš čia, tėve.
- Štai, sūnau, pasiimk šį kardą ir palik mane, nes mano mirtis neišvengiama. Turiu prieš mirtį pasakyti tau kai ką labai svarbaus, sūnau. Klausyk įdėmiai. Misionieriai sako žmonėms, kad neša jiems Šviesos Tikėjimą. Bet jie slepia savo pagrindinį tikslą: jie nori užvaldyti visą žemę. Tam jiems reikia nuimti devynis antspaudus nuo Tamsios Šviesos šaltinio, kuris yra Antirijoje, prie Dorochoneso miesto, Gotlando tarpeklyje. Nuėmę tuos antspaudus, misionieriai įgys nepaprastų galių ir didelės valdžios. Prieš tūkstantį metų didieji žiniai užantspaudavo Tamsios Šviesos šaltinį, kad didis blogis neišeitų į pasaulį. Misionieriai nuves į tarpeklį devynis užkariautų tautų princus, ir šių aukų kraujas nulauš  šaltinio antspaudus. Priėmę Tamsiąją Šviesą, broliai taps nenugalimi, ir blogis įsitvirtins pasaulyje. Dabar tu viską žinai. Perduok šią žinią tik savo imperatoriui, niekas kitas neturi žinoti, tik jis.
- Sudie, tėve!
- Sudie, sūnau!
Kai Aleksandras išėjo iš sosto menės, Salevkogas atsistojo ant raudonojo tiltelio ir nukrito į bedugnę.
Ašaros riedėjo Aleksandro skruostais, bet, spausdamas tėvo dovanotą kardą, jis skubėjo prisijungti prie karo draugų.



Penktas Skyrius
Slaptas Pokalbis

Po sunkios nakties Aleksandras nutarė nueiti į imperatoriaus palapinę ir viską jam papasakoti.
Aleksandras greitai surado jo palapinę ir pamatė, kad imperatoriaus ten nėra, bet viduje buvo kažkas kitas.
- Kas tu toks, kad būtum imperatoriaus palapinėje? - paklausė Aleksandras
-Aš esu jo tarnas pone, gal ką nors perduoti imperatoriui? Jis dabar išjojo apžiūrėti apylinkių, - paaiškino tarnas.
- Į kurią pusę? - susijaudinęs paklausė Aleksandras.
- Į pietryčių, pone, -atsakė tarnas, - Bet jis jau turėtų grįžti.
Staiga pasigirdo trimito garsas, reiškiantis, kad kažkas atvyko.
Aleksandras išėjo iš palapinės ir pamatė, kad atjojo imperatorius.
- Ką čia veiki, Aleksandrai, ar neturėtum būti savo palapinėje? - nustebęs paklausė imperatorius.
- Aš turiu jums labai svarbią žinią, - atsakė Aleksandras, - ir tik jūs turit tai žinoti, imperatoriau.
- Gerai, eime į vidų.
Kai jie įėjo į vidų, vaikinas pradėjo aiškinti, ką sužinojo naktį. Imperatorius susimąstė.
- Aš žinojau apie Gotlando tarpeklio istoriją, žinojau ir apie antspaudus. Taigi, mes grįžtam į Antiriją ginti Dorochoneso miesto ir Gotlando Tarpeklio.
- Mes neturim daug laiko, misionieriai greitai bus prie Dorochoneso laukų, reikia pasiųsti ką nors kas įspėtų kariuomenę.
- Ne, Aleksandrai, mes pasiųsim žinią, kad reikia ginti Gotlando Tarpeklį.
- Bet kada pasiuntinys pasieks Antiriją, jei šiandien išjos? - susirūpino Aleksandras.
- Mes pasiųsim paukštį, kuris neša laiškus, labai gerai išdresuotą.
- Jis tikrai nuneš žinią į Antiriją? - paklausė Aleksandras.
- Taip, mes jį siuntėm į Antirija daug kartų, - atsakė imperatorius.
- Gerai, darykite, kaip išmanot, bet aš nepatikėčiau Antirjos likimo kažkokiam paukščiui.
Imperatorius, baigęs rašyti laišką,  pasiėmė erelį į rankas, pririšo laišką jam prie kojos ir pasakę:
- Skrisk, Auksini Ereli, į Antirijos imperiją, į Dorochoneso miestą, nunešk žinią apie mirtiną mūšį su nelemtaisiais misionieriais!!! - sušuko imperatorius.
O tuo metu prie Dorochoneso lygumos buvo įsikūrusi Dyricho Tamsiosios Širdies stovykla. Jie laukė paskutinio saulėlydžio ir paskutinio saulėtekio.
Dyricho žvalgai turėjo labai geras akis ir galėjo pastebėti žmogų arba judantį daiktą net už keliolikos mylių. Vienas Dyricho žvalgas pamatė danguje Auksinį Erelį, skrendantį į Dorochoneso pusę. Žvalgas pribėgo prie Dyricho ir pasakė:
-Pone, virš mūsų į Dorochoneso pusę skrenda paukštis. Ar įsakyt lankininkams jį nušauti? - paklausė žvalgas.
-Ne, nešaukit, tegul skrenda. Erelis, skrendantis į priešo pusę – geras ženklas, žadantis mums pergalę, - atsakė Dyrichas Tamsioji Širdis.


Šeštas  Skyrius
Lemtingas mūšis


Po dviejų saulės nusileidimų vėlai naktį Antirijos imperijos kariuomenė susirinko prie Dorochoneso ir užstojo kelią į Gotlando tarpeklį. Kariai ruošėsi mūšiui. Kai kurie dainavo, kiti žiūrėjo į liepsnas, o kai kurie pasakojo, ką girdėjo apie Gotlando Tarpeklį. Buvo kalbama, kad tarpeklyje yra galingų padarų, tokių, kaip  akmeninis Golemas, jis labai didžiulis ir stiprus. Buvo sakoma, kad Gotlando Tarpeklis - tai vieta, kur bus nuspręsta, kas valdys ištisas žemes. Aleksandras ir Aldabertas  tiesiog žiūrėjo į liepsnas ir kalbėjosi.
Jų kalbas pertraukė imperatorius.
- Aleksandrai, turiu su tavim pasikalbėti akis į akį.
- Gerai, pone, - atsakė Aleksandras, palikdamas Aldabertą prie laužo.
Aleksandras, pasiėmęs savo kardą, nuėjo su imperatorium prie uolos ir šis pasakė:
-Aleksandrai, ar žinai koks tavo kardas yra galingas? - paklausė imperatorius.
- Ne, net nežinau, kuo jis ypatingas, - atsakė Aleksandras.
- Pažiurėk į savo kardo rankeną, - pasakė imperatorius.
Ir tik tada Aleksandras pastebėjo, jog kardo rankena yra tuščiavidurė.
- Šis kardas neįprastas tuo, kad į jį galima įdėti raudonajį deimantą, tada tavo kardas taps neapsakomai galingas, - paaiškino imperatorius.
- Ar duosite man tą  brangakmenį? - paklausė Aleksandras
- Taip, -atsakė imperatorius.
Ir štai atėjo didinga akimirka, imperatorius iškėlė raudonąjį deimantą, o Aleksandras ištiesė savo kardą. Kardas ir brangakmenis susijungė ir pasivirto Galinguoju Ugniniu  Kardu.
Aleksandras paėmė savo  Kardą ir baltai geltonos šviesos bliksnys apšvietė visą tarpeklį.
Tada pribėgo imperatoriaus pasiuntinys ir sušuko:
- Pone, mus atakuoja Dyrichas Tamsioji Širdis!
- Didysis mūšis prasidėjo, Aleksandrai! - tarė imperatorius.
Nuo kalvos viršūnės Aleksandras pamatė neįsivaizduojama vaizdą: šimto penkiasdešimties tūkstančių Antirijos karių armija su tūkstančiu Juodųjų Šešėlių priešaky stojo prieš trys šimtus tūkstančius Dyricho Tamsiosios Širdies misionierių kariauną. Aleksandro rankose Galingas Kardas dabar tviskėjo raudona šviesa, jį gaubė baltai geltona šviesa, o Auksinis Erelis nutūpė jam ant kairės rankos. Niekas negalėjo nuspėti kokia bus kovos baigtis, tik Aleksandrui buvo aišku, kad jie turi laimėti šį karą.
Abi pusės tūrėjo galingus vadus ir drąsius karius, abi pusės buvo pasiryžusios kautis iki mirties. Dangus buvo siaubingas, dangus žaibavo ir putė stiprus vėjas.
Trimitininkai sutrimitavo ir prasidėjo skerdynės.
Aleksandras šoko nuo kalvos viršūnės ir apsisuko kelis kartus, paskui krito žemyn ir jau po kelių akimirkų buvo mūšio lauke. Visi jo kariai žudė misionierius vieną po kito, bet misionieriai irgi buvo nesilpni, jie priešinosi ir žudė be gailesčio. Staiga Aleksandras mūšio sūkuryje pastebėjo Dyrichą Tamsiąją Širdį. Aleksandras sviedė šalin jį supančius misionierius ir stojo į žūtbūtinę kovą su Dyrichu. Laikas Aleksandrui ir Dyrichui sulėtėjo.
Kova buvo labai ilga, nes abu buvo geri kovotojai.
Dyricho armija nepaliaujamai mažėjo. Misionieriai krito ant žemės, kaip žiemos snaigės -  lengvai ir lėtai, o Juodieji Šešėliai toliau gynė Gotlando Tarpeklį.
Ir staiga Aleksandras užsimojo savo Kardu ir smogė Dyrichui, o tas nespėjo apsiginti. Aleksandro kardo ašmenys palietė jo kūną ir Dyrichas suklupo. Aleksandras netikėtai už Dirycho gulinčio kūno pamatė mirštantį imperatorių! Tada Aleksandras įniršo ir surėkė:
- Mirkit, prakeikti misionieriai!!!
Ir tada jis visus žudė, kas buvo misionieriai, ir visus skerdė, kaip skerdikas. Siaubas apėmė priešus. Jie bandė bėgti, bet kur ten pabėgsi nuo tokio žvėries.
Ir štai baigėsi lemtingas mūšis su misionieriais. Iš tūkstančio Juodųjų Šešėlių gyvi liko tik keli  šimtai. Daug krito ir paprastų karių, bet blogis buvo nugalėtas.


Epilogas

Aleksandras tapo naujuoju Antirijos imperatoriumi, o Aldabertas buvo jo ištikimas patarėjas. Visa Antirija džiaugėsi Aleksandru Išrinktuoju, taip jį dabar vadino žmonės. Brolijos galia buvo išsklaidyta. Devyni princai buvo išlaisvinti ir grįžo į savo šalis. Ilgam laikui įsitvirtino taika.  Europos žemynas tapo Antirijos žemynu...

Pabaiga
2008-02-15 12:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-15 19:45
Nuar
Šį kūrinį "nužudė" dialogai. Neįdomus, vietomis skambantys pompastiškai ir nesukuriantys tragizmo atmosferos, nors tokia čia turėtų būti. Vien tik dialogais nepavyko sudėlioti kokio nors aiškaus pasaulio vaizdo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-04 00:17
vilnelė vėl
dartas veideris susitinka skaivokerį fentezi aplinkoj. vai vai vai, kaip nuplagijuota iš visos krūvos tokio tipo tekstų, kaip nieko originalaus neparašyta. ir dar stiliaus klaikybė, nesugebėjimas sklandžiai papasakot istorijos - va ir gaunas košmarėlis, net kuolo nelabai vertas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-16 11:14
Valkas
:DDDD Chebra, atsimenat? Paskutinis kartas jau gana senai buvo, net neprisimenu, kaip elgtis... Būtų gerai, kad nesityčiotumėt per daug - jis gi stengiasi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-16 10:49
Seiran
Siaip kurinys labai senas, jis parasytas astuntoj klaseje, dabar as visai kitaip rasau. Ir kur cia, kazkas uzuodzia warcraft'a, as jo pavyzdziui niekur nematau. Mano pasakojime nera daug mistiniu butybiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-16 09:42
Aurimaz
Pradžia lyg kardu sukapota:
Tadam. Tadaradam. Taradadam. Tam... Taradadam... :)
Sklandūs sakiniai man labiau patinka už istorijos pamokas. O asmeninės pagrindinio veikėjo istorijos - už Warcrafto batalijas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-15 19:54
Valkas
Ir dar, buvau visai pamiršęs. Seiranai, jeigu netingėsi ir norėsi sukurt ką nors geresnio, užsuk pas vartotoją suglumes, ten turėtum rast 'fantastikos rašymo pradmenis'. Gal pasitarnaus...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-15 18:17
Valkas
Silpnai. Mokytis reikia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-15 18:03
kondensofkė
- Klok, niekingasai pasiuntiny.
mhhh;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-15 18:02
hipiai_žaidžia_karą
gali "neseivinti" savo teksto, "restartink" iš karto ir vėl pradėk rašyti. ant "yzi" lygio!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-15 12:22
371110
1
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą