kažkieno valentinas giliai užsikosi vidury įdienojusios gatvės
lūpų kampučiuos švelniai pražysta širdiškos rožės
tarp sausų miesto dulkių išmetamų dujų ir šalto medžių plikumo
tai vienintelis tikras akcentas šiandienos iškilmėms.
du balandžiai smalsauja nuo gretimo namo kada pasirodys jinai
figūrėlė taip pat tarsi lauktų – du žingsniai į priekį ir vienas atgal.
neperbrendamas srautas vis tiek neleistų jiems susitikti net jei viskas įvyktų
ir balandžiams seniai nusibodo laukimas – nušiurusios galvos susminga į žemę.
tuo metu pasirodo jinai lengvai tarsi sklystų virš srauto ir liūdinčių medžių
griaučiai kur kas blankesni nei fosforuojantys gatvių neonai praėjusią naktį.
bekūne ranka užklydus krucifiksą čiuopia. lūpom pasima dovanas lūpų...