Apie Būtį, Tikslą ir Visą Kitą

Nereikia šito priimti už gryną pinigą.
Kas be ko, nereikia priimti ir už padirbtą pinigą.

Kaip pasakė vienas poetas, vardu Aloyzas Bronius Tavarėnas (toliau – A. B. Tavarėnas), žmonės šioje planetoje tikslą, be abejo, turi. Tik ne tą, apie kurį galvoja. Nes jeigu žinotų tą, kurį motušė Gamta jiems paskyrė, pusė iš gailesčio brauktų snarglį, viena ketvirtoji eitų skandintis, o likusieji pakeltų didelį ir baisų karą, po kurio išsiskirstytų kas sau...
Bronių sutikau atostogaujantį Šveicarijos Alpėse. Jis kaip tik buvo išleidęs eilių rinkinį kukliu pavadinimu „Mano Eilės“ ir dabar džiaugėsi savo honoraru. Alpės, naujas automobilis, nelabai naujas namas Širvintuose ir skyrybos su Jolanta Tavarėniene, po kurių jo laukė jungtuvės su Z. G. (autoriui pavardė žinoma, vardas - nelabai...). Ir šiaip, žmogus prieš teismų maratoną ketino atsipūsti, pabėgti trumpam nuo pasaulio.
Taigi, stovėjome mudu įsispyrę į slides, storomis pirštinėmis laikydami slidinėjimo lazdas, o aplinkui žaliavo žolė, švietė saulė ir kol kas mes nelabai supratome, kokio galo keltuvais čionai užsibeldėme. Gal tikėjomės, kad greitu laiku pasnigs?...
- Planeta praranda savo energiją, - šūktelėjo man A. B., - Dar prieš penkerius metus, pamenu, stovėjau čia, o sniego buvo! Štai ten, prie to kelmo pusnis buvo... Dar ant ano skardžio šiek tiek. Kas galėjo pagalvoti?.. Aš Aloyzas Bronius, beje. Poetas ir narkomanas.
- Aurimas, - atsakiau jam sąžiningai.
Taip mudu ir susipažinome.

Tačiau tądien nepasnigo, mudu taip ir nenusileidome nuo kalno. Teko traukti žemyn pėsčiomis.
- Visada sakiau, kad kai nebenučiuošiu į šio kalno papėdę, žmonijai bus likę dvidešimt metų iki jos galo, - pasakė A. B.
- Nuskęsim? – pajuokavau.
- Ne, įvykdysim savo tikslą ir pasitrauksim, - labai rimtai atsakė A. B.

Pakeliui užsirūkęs žolę ir linksmai minutėlę patraukęs dūmą, jis atsikrenkštė ir pradėjo monologą:
- Prieš ketverius metus bendravau su tokiu vienu mokslinčiumi iš Islandijos. Mažas toks vyrukas, nešiojantis binoklius su plius aštuoniom. Žinojo, kaip atrodė mūsų planeta prieš milijoną metų, tačiau nieko neišmanė apie poeziją. Su juo būdavo taip nuobodu kalbėtis, kad vos neužmigdavau. Ir vieną vakarą, kai jis prie kavos puodelio vapaliojo kažką apie pirminės planetinės energijos perteklių – ugnikalnius, įelektrintą atmosferą, potvynius, sieros prisotintus vandenynus ir dar ten kažkokius... aš tada netyčia paklausiau jo, kaipgi tokiame pragare galėjo atsirasti tokia trapi gyvybė? Žuvelės, paukštelis... Adomas su ieva?
Tikriausiai tikėjausi, kad po tokio klausimo jis ilgam užsičiaups ir paliks mane su mūzomis. Bet kur tau – jis ne tik žinojo atsakymą, bet man ir pasakė.
- Aloyeze! – tarė jis man. Mano vardas jo kalba visada skambėjo siaubingai, - Aloyeze, betgi tos energijos buvo tiek, kad neišvengiamai turėjo atsirasti kažkas, kas ją suvartotų!
Galite įsivaizduoti, kaip tie, neišprususio mokslininko lūpose nuskambėję žodžiai sukrėtė mano pasaulėjautą! Tuomet aš neturėjau po ranka suktinės ir negalėjau pasinerti į gilesnį transą, tad skubiai susiverčiau visą kavą į gerklę, paspringau ir nugriuvau be sąmonės po stalu. Tikslą pasiekiau – patekau į aukštesnį lygmenį, kur išgyvenau nušvitimą kaip reikiant.
Iš pradžių paklausiau savo astralinio sargo, kaipgi ten buvo iš tiesų. Šis prisijungė plačiajuosčiu kanalu prie Pasaulio Proto ir gavo man visas žinias.
Pasirodo, prieš milijonus metų išties tos energijos buvo tiek, kad nors junk lemputę. Ir balose išties jau knibždėjo tie, kurie ketino ją suvartoti. Kad būtų lengviau vartoti, jie po truputį keitėsi, augo, dalinosi, dauginosi, vegetavo, pumpuravo, dulkinosi ir valgė vienas kitą, mat vėliau suprato, kad energiją lengviau atimt iš ko nors, nei paimt iš gamtos. Manai, Kainas buvo pirmas? Ne, kirmėlės jį aplenkė keliais milijonais metų.
Tai štai, visame šiame vartojimo ir keitimosi cikle gyvių tiek prisidaugino ir tiek prisikeitė, kad tai paveikė netgi planetą. Energijos išties sumažėjo, vandenynai tapo tokie, kokius matome dabar, oras irgi mažiau elektrinosi, o ugnikalniai nebesiveržė taip aršiai. Atrodytų, viskas vyksta į vienus vartus – galų gale gyviai vartos energiją be galo efektyviai, o planeta pamažu jos neteks ir virs negyva dykuma.
Ir tada atsirado žmogus.
Neabejoju – šitas padaras tiesiog privalėjo atsirasti tam tikrame evoliucijos etape, kaip be galo efektyvus energijos vartotojas. Gamtai buvo nusišikt, kad jis išvystė protą, pradėjo eksperimentus su juo (tokius, kaip meilė, neapykanta ir muilo operos). Gamta ir toliau gaminosi energijos vartotojus, mat jos vis dar buvo su kaupu. Energija ateina iš kosmoso, iš planetos gelmių – tai ir turi ją kažkas paimti. Geri daiktai nesimėto.
Bet žmogus... O, žmogus! Šis gyvulys buvo iš tiesų stebuklingas.
Sugrįžkime į pačią pradžią. Ta perteklinė energija, kurią minėjo mokslininkas su plius aštuoniom dioptrijom, visiškai netinka dabartiniams gyviams. Na kas gi dabar išgyventų sieros telkiny, kvėpuodamas azotu ir sieros garais? Tik bakterijos.
Tai štai, atsirado pagaliau trūkstama grandis evoliucijoje, kuri pradėjo planetos energijos ciklą sukti ratu į pradinę poziciją! Žmogus ėmė gaminti sieros junginius, anglies dioksidą ir dar daugelį būsimoms gyvybės formoms tinkamų junginių. Momentas, kada planeta pereina iš vieno evoliucijos etapo į kitą. Kada dabartiniai gyviai ištisomis rūšimis nyksta, o ateina tos, kurios moka gyventi su žmonių išskiriamomis evoliucinėmis atliekomis. Ir viskas taip gražu, taip tobula, kad nors imk ir verk.
Kas galėjo pagalvoti, kad mūsų tikslas taip tobulai numatytas pačios gamtos – vartoti energiją ir sukurti aplinką ateities biologijai? Mano nuomone, reikia naikinti tuos, kurie kovoja už žalią planetą ir taip trukdo jai užbaigti savo ciklą. Reikia statyti daugiau naftos platformų ir nesigėdyti pilti ją tiesiai į vandenynus, kad vanduo prisisotintų sieros junginių. Nesigėdyti kvėpuoti, deginti kurą ir teršti atmosferą – juk tai ir yra mūsų tikroji paskirtis!
Užmegzti kontaktus su proto broliais? Na, jeigu jie padės mūsų planetos reikaluose – kodėl gi ne? Betgi primenu – gamtoje protas nebuvo numatytas. Mes ir be jo lengvai galėtume lipti vienas kitam per galvas, šikti į vandenyną ir kvėpuoti, gadindami orą. Svarbu laiku susikaupti, ir išnykti įvykdžius savo darbą...


Šioje vietoje A. B. Tavarėnas baigė rūkyti suktinę ir ilgam nutilo. O kalno apačią mudu pasiekėme jau ėmus temti.
Taip ir baigėsi mano slidinėjimai Alpėse. Girdėjau, poetas vėliau aplankė Antarktidą, kur dalijosi patirtimi su karališkaisiais pingvinais. Grįžęs į Lietuvą parašė dar du poezijos rinkinius keistais pavadinimais – „Proto broliai“ ir „Ant vienišo ledkalnio“. Kiek žinau, jų niekas neperka, o A. B. Tavarėnas guodžiasi, kad jo kūryba išleista per anksti – žmonės dar nepasirengę jo darbams. Pastaruoju metu jis ketina pakartoti „Mano Eilių“ tiražą ir baigti statydintis sieros junginių fabrikėlį kažkur netoli Širvintų.