Jau kokią amžinybę klaidžiojom su sese drabužių parduotuvių džiunglėse. Buvau visiškai išsekęs. Kojos vis labiau linko prie žemės, tačiau dar turėjau jėgų, kad įtempęs visus žandikaulio srityje esančius raumenis stipriai suspausčiau dantis ir šnekėčiau kažką neaiškaus apie jau dvi valandas trunkantį šitą maratoną (nors maratonu nelabai pavadinsi, labiau žiedinės lenktynės, kurių tikslas kuo lėčiau atvažiuoti iki finišo ir išnaudoti kuo didesnį kiekį degalų) ir tuščią pilvą. Kentėjau, kol iš manęs nepradėjo eiti bauginantys garsai, tarsi sirenos, perspėjančios apie kokį fašistų puolimą per Antrą Pasaulinį karą. Degantis iš pasiutimo kaip fašistų lyderis savo kalboje skleisdamas politines propagandas ir genocido idėjas sustabdžiau sesę ir ryžtingai pasakiau:
- Palieku tave... Pilvas tuščias, norisi valgyt. Juk supranti...
Ištaręs tai suraukiau antakius ir nutaisiau kankinio miną.
- Eik ir būk geras, nupirk ir man ką nors.
Po šitų žodžių pilvas, garsiai ir linksmai sugurguliavęs, sušoko laimės šokį, bet veidas liko toks pat – kankinio. Tik atsirado ironiška šypsena, pagalvojus, kad tarp tiek šitam turguje esančių kelnių ji vis dar neišsirinko nė vienų.
Atsiskyręs nuo sesės įnirtingai pradėjau ieškoti kokios mėlynanosės moteriškės, stovinčios šalia čeburekų prekystalio. Pakėliau akis ir virš žmonių galvų pamačiau tą išsvajotą užrašą „KARŠTI ČEBUREKAI 2. 50“. Pilvas dar kartą sušoko laimės šokį, o kojos jau nebelinko prie žemės. Ėjau drąsiai mindžiodamas ant žemės gulinčius kancarus ir vis į šoną paspirdamas vieną kitą plastikinį bokalą. Greit atsidūriau išsibadėjelių eilėje. Žvilgtelėjau atgal ir stebėjausi, kaip taip greit pralėkiau pro tokią daugybę turgaus gatvelėmis besitrainiojančių moteriškių ir galvojau, ar tikrai atrodau toks prasirūkęs, kad net pora juodaplaukių rusiškai šnekančių „užsieniečių“ siūlė pigias cigaretes.
Po savo apmąstymų žvilgtelėjau į priekį ir su šypsena pasitikau vaizdą, kuriame prieš mane nebebuvo nė vieno išsibadėjelio. Jau tariau tuos pragaištingus žodžius „prašau, man vieną čebureką“, bet juos pertraukė pridusęs vyriškio balsas, kuris taip sunkai ir nedrąsiai atkeliavo iki mano ausies. Mano dešinėje stovėjo apie penktą dešimtį perkopęs vyras. Jo akys pavargusios, nė iš tolo nepalyginsi prieš 15 minučių buvusias „nuovargio“ perpildytas mano akis. Žvilgsnis ilgisi kažko prarasto ir brangaus, barzdotas, murzinu veidu, sudriskusiais drabužiais, ant galvos užsimaukšlinęs seną, viršugalvyje suplyšusią kepurę su „Nike“ užrašu. Ši nelabai derinosi prie komunistinius laikus primenančios striukės, kuri matyt tiek daug galėtų pasakyt apie šį žmogų.
Vyriškio ištarti žodžiai nebuvo pikti. Neprašė, kad duočiau pinigų pigioms cigaretėms (kurios čia taip populiarios) ar alkoholiui. Tokį būčiau pasiuntęs kuo toliau ir iš inercijos surikęs, kad reikia dirbti (taip prieš keletą dienų pasielgė mano mama). Jis prašė pinigų maistui.
Prisiminiau savo dėdę Stanislovą. Jaunystėje buvo gražus, žinojo kaip „užkalt“ pinigų, žodžiu, toks, kokio ne viena moteris geidė. Netruko susirasti savo Džiuljetos. Mylėjo vienas kitą, kol juos išskyrė mylimosios mirtis. Praradęs gyvenimo džiaugsmą pasinėrė į alkoholį. Mes, giminaičiai, bandėme kone visais būdais pastatyti dėdę ant kojų. Tačiau Stanislovas nebebuvo žmogus, tiesiog egzistuojanti būtybė, gyvas numirėlis, vaikščiojantis ant netvirtos žemės. Atrodo bet kurią akimirką gali susmigti joje ir nebegrįžti. Vieną diena taip ir atsitiko. Dingo. Tik nežinia ar po žemėm ar ant jos. Vėlgi matyt Hamletiška pabaiga, nors gal Šekspyro čia nereikėtų kišti.
Su pažadinta nuoskauda širdyje paprašiau pardavėjos gal kokių penkių ar daugiau čeburekų. Vieną pasiėmiau sau, o likusius daviau mano dešinėje suakmenėjusiam vyriškiui. Pagavau save sakantį:
- Gyvenk, žmogau, rask jėgų.
Net nežinau kuriam šiuos žodžius ištariau, ar savo nuoskaudai širdyje ar žmogui su suplyšusia „Nike“ kepuraite...
Išgirdau sesę. Ji su naujom savo kelnėm mojavo man už kokių 5 metrų ir šaukė, jog galim važiuoti namo.