O dar toliau buvo štai kas

1. Kaip viskas prasidėjo
2. Kas buvo paskui
3. Kaip viskas vyko toliau
4. Toliau
5. Toliau toliau
6. Dar toliau

Baisu žiūrėti pro langą ir nieko nematyti, bet vis vien žinoti, kad tai ne kokia dykvietė plyti priešais, o tankiai apstatytas miestas, tik nėra nė vieno lango, šviečiančio naktyje, ir nė vieno žmogaus, žiūrinčio į tave, į tą pat pusę kaip tu, ar bent žiūrinčio į tamsą, savo užtinusiomis nuo gėrimo ir nuovargio akimis.
Ryte mergytė, kaip ir buvo žadėjusi, nupiešė žemėlapį. Nupiešė, kaip piešia vaikai: čia medelis, čia saulytė, o čia mama su tėčiu ir aš, ir Išėjimas – visai po tiltu. Aš nusimaudžiau viešbučio vonioje, didžiuliame puode prieš tai susišildęs vandens. Kol gulėjau iki ausų paniręs į karštą vandenį, supamas garų ir apimtas malonaus svaigulio, kokį visuomet juntu nuo perkaitimo, mąsčiau apie viską, kas mums nutiko, ir apie tai, ką kalbėjo mergytė aną vakarą.
Staiga į vonios kambarį įsiveržė Rikis.
– Prakeikimas! – sušvokštė jis.
– Kas atsitiko?
– Nebegaliu pakelti viso šito šūdo! Mus įsiurbė sušikta juodoji skylė, nukruštas kvazaras! Mano supista galva netrukus sprogs, jau dabar jaučiu, kaip akys išvarva pro akiduobes lauk…
– Ramiai. Pats nesupranti, ką kalbi, – pasakiau, pilna burna vandens. – Visų pirma, mes buvome sutarę vadinti TAI „erdvės kilpa“.
– Koks skirtumas! Kaip tu gali būti toks ramus? – tėškė raudongalvis airis, sėsdamas ant klozeto.
– Tu čia šikt susiruošei? – paklausiau, aiškiai išreikšdamas savo nepasitenkinimą.
– Ne, rimtai. Koks šūdas, ką mes dabar darysim?
Aš mostelėjau ranka nušlakstydamas vandeniu vonios plyteles trijų metrų spinduliu.
– Dėsim į kojas. Tikriausiai supranti, ką turiu galvoje?
– Nelabai.
Kurį laiką mes tylėjome. Pagaliau aš atsistojau ir visas varvėdamas vandeniu išlipau iš vonios ant tamsiai mėlynomis plytelėmis klotų grindų.
– Nežinau, ką ir sakyti, – pareiškiau, ir išėjau.

Viskas būtų kur kas paprasčiau, jei būtume atsiradę kokioje nors kitoje vietoje. Pavyzdžiui, šitaip: nugriaudi Didysis Bum ir mes su Rikiu atsirandame visiškai nematytoje vietovėje, po kokiu nors stikliniu kupolu. Tada iš kažin kokio kampo išlenda mergiotė ir sako: jūs, vaikinai, šiek tiek išklydote iš kurso. Atsiprašome už nepatogumus, bet grįžti atgal nebegalite. Jūs tikriausiai juokaujate, sakome mudu su bukagalviu isteriku airiu, ir leipstame juokais. Tačiau giliai širdyje patikime mergiotės žodžiais. Dabar tai padaryti buvo kur kas sunkiau.
– Tu atrodai liūdnas, – pasakė mergytė, atidžiai tyrinėdama mano veidą.
– Pavargau, – atsakiau.
– Tu tik ką atsikėlei, – paprieštaravo ji.
Aš tik gūžtelėjau.
– Matyt, nuo karštų garų.
Ir mes abu tylime. Ateina Rikis, išeina Rikis ir vėl grįžta, o aš nesiliauju galvojęs, kaip man trūksta instrukcijos. Kur sumauta branduolinė bomba, paliekanti savo pėdsaką danguje? Kur mano mylima moteris, įsikibusi nagais man į nugarą ir prašanti neišeiti. Kada man tarti didvyrišką frazę: viskas bus gerai, brangute, aš pažadu?
– Susikrauk daiktus, – pasakiau mergytei.
Ji žiūri į mane išsigandusi ir aš nejučia prisimenu Rikį savo košmariškame sapne.
– Eik susikrauk daiktus, – pakartojau ir atsistojau nuo sofos.
Kol nuėjau iki virtuvės, beveik visas apsipyliau prakaitu. Rikis darbavosi prie maisto produktų. Kurį laiką paslapčia stebėjau jį iš tarpdurio, paskui pasakiau:
– Man neramu dėl jos.
– Kas negerai?
– Kartais man atrodo, kad ji sako tiesą.
– Apie Stebuklų šalį?
– Man trūksta to supisto grybo danguje. Žinai, ką turiu galvoje? – pasiskundžiau.
– Žinau, – pasakė Rikis.
– Visada lieka „Marso kronikos“, taip? – šyptelėjau.
Rikis vyniojo sumuštinius su kumpiu į permatomą plėvelę, jis leptelėjo, tikriausiai visiškai nesąmoningai:
– Tikriausiai taip, bet niekada negali būti tikras, tiesa?
Aš nieko neatsakiau, tik sėdėjau ant kėdės virtuvėje, parietęs kojas po savimi ir klausiausi, kaip čeža polietileniniai maišeliai, Rikiui pakuojant maistą. Tai buvo įdomus nuotykis, bet aš pasiilgau tikro veiksmo.
– Kažkoks tu nesveikas, – pasakė Rikis.
Aš skėstelėjau rankomis.
– Pats tu asilas. Apsidairyk aplink – viskas, ką mes darom, tai žaidžiame su savim. Pats laikas imtis kažko tikro. Jau praėjo beveik penkios dienos, o mes dar nieko nežinom. Galbūt aš paprasčiausiai guliu komoj, centrinėj Las Vegaso ligoninėj ir viską sapnuoju.
– Esu apie tai girdėjęs, – atsiliepė Rikis. – Man atrodo, skaičiau kažkokioj knygoj. Kažkas su durim paplūdimy.
Viena buvo aišku, mes negalėjome gaišti – turėjome ištrūkti. Pradžiai, bent iš nežinios. Mano viduje kirbėjo kažkoks pasiryžimas, o gal veikiau pasiryžimo nujautimas, šįsyk pasipriešinti savo likimui. Moteris ant laiptų vis dar nedavė man ramybės, retsykiais primindavo pati apie save šlykščiomis užuominomis – ruda dėmė ant kilimo, supuvęs maistas, kanalizacijos kvapas, tvyrojęs kai kurių numerių vonios kambariuose. Giliai širdyje, aš neketinau palikti vaiko. Bet narkomanams būdinga nusimesti atsakomybę. Niekada savęs nelaikiau narkomanu, tačiau priklausomu – kodėl gi ne.

348 kambarys buvo tuščias. Aš atidžiai jį apžiūrėjau, paskui pakviečiau Rikį, ir jis dar sykį stropiai išnarstė kiekvieną kampelį.
– Kur ji dingo?
Aš tik gūžtelėjau pečiais. Kai pradėjome vaikščioti tuščiais „Tropikanos“ koridoriais, supratome, kad nežinome mergytės vardo.
– Kaip ją šaukti? – paklausiau sutrikęs.
Pirmą kartą gyvenime jaučiausi taip kvailai ir tuo pat metu buvau mirtinai išsigandęs.
– Nežinau, – atsakė Rikis.
Mes kelias valandas įsiveržinėjome į tuščius numerius – tvarkingus, tik jau apdulkėjusius. Pagaliau susirinkome tuos kelis daiktus, kuriuos pavadinome asmeniniais, maistą ir gėrimus, cigaretes ir saldainius. Vėl sėdome į baltą, bet dabar jau dulkėmis apneštą Rikio kadilaką ir važiavome toliau. Viešbutyje aptikau kasečių. Dabar leidom STYXų dainas, karštai pritardami savo prikimusiais balsais.
– Žemėlapis kur? – paklausė Rikis, kai pasilenkiau apversti kasetės.
– Nežinau, – atsakiau.
Ir tai buvo tiesa. Aš nežinojau nei kur žemėlapis, nei kur mergytė, nei kur, po velnių, pasidėjo Lū, mūsų šuo. Kurį laiką jis tarsi ir malėsi su mumis, bet paskui išnyko be pėdsako.
Kasetei išvirtus pro tam skirtą angelę, kaip visuomet automatiškai įsijungė radijas. Tai būdavo sumautai slogūs momentai, kai pasigirsdavo trukdžiai ir slegianti, visa apimanti tuštuma įsirėždavo į smegenis. Skubėjau kuo greičiau kišti kasetę atgal, kad nereiktų jų klausytis. Kaip pasakė kažkokiame filme: išgyventi ne taip jau sunku, tik nesiklausyk trukdžių. O aš labai bijojau mirti.
– Palauk, girdi! – riktelėjo Rikis ir griebė man už rankos, tačiau per vėlai.
Netyčia, ir dėl to buvo kaltas ne kas kitas, o tas karštakošis airis, užkliudžiau ranka dažnio reguliavimo ratuką ir iš kolonėlių pasigirdo šnypštimas.
– Ar girdėjai? – subaubė Rikis.
Jis kirto per stabdžius. Aš lėkiau į priekį, bet spėjau laiku rankomis atsiremti į prietaisų skydelį. Asilas, bet tai nebuvo svarbu. Aš girdėjau.
– Aš girdėjau, – patvirtinau, – aš girdėjau, aš girdėjau, aš girdėjau...
Atsargiai, tarsi vagis, atidarinėjantis seifą su brangenybėmis filmuose, lėtai sukiojau dažnio reguliavimo ratuką. Pagaliau trukdžiai išnyko ir pasigirdo aiškus, garsus moteriškas balsas: „mes nežinome, kas dedasi“, pasakė balsas. O po pauzės pridūrė: „bet esame čia“. Paskui sekė nurodymai, kaip rasti tą „čia“.
– Netikiu, – sumurmėjau.
– Kuo netiki? – paklausė Rikis visiškai tarp kitko.
Jis jau manevravo šalikele, apsukinėdamas kadilaką. Nebraska pakankamai toli, bet pranešimas per radiją skambėjo viliojančiai.
– Kad visa tai tikra.
Rikis pažiūrėjo į mane, kaip į idiotą.
– Pagaliau, pagaliau, – palingavo galva jis. – Aš tau sakau, sumauta juodoji skylė.