Tas rūkas, begalinis rūkas..

Tas rūkas, begalinis rūkas...
Šešėliai blankūs, iškreipta tiesa...
Šiandien man niekas visiškai nerūpi
Šiandien verkiu kaip visada viena
Tiktai kentėdama išmokau aš mylėti
Tiktai varge aš supratau visus
gyvenimas taip privertė mane tylėti
kad pasiguosti niekam negaliu
o skausmas randus širdyje paliko
ir viltimi aš gyvenu tiktai...
O kaip man džiaugtis ir mylėt patiko
bet kur dabar pradingo visa tai?
Dabar už lango siaučia baisios liūtys...
Lietus mane graudina ir deja
Kaip visada slepiuos kampe nuliūdus
Į klausimus atsakymo nerasdama
tas rūkas, begalinis rūkas...
taip slegia mano sielą jis, aš jau nebegaliu...
Ir šiandien man jau niekas neberūpi
šiandien tik aimanas aplinkui tegirdžiu
visi lyg vienas šaukiame: „SUNKU”
visi lyg vienas, mes užpūtę meilės ugnį
nesugebame žengt tamsiu gyvenimo keliu...
vingiuotas kelias... baisios, ilgos liūtys...