Balandžių pastogės namai /arba/ laukinio lietaus švytėjimas

VEIKĖJAI


Liucilė – jauna, liauno kūno sudėjimo, kiek griežtokų veido bruožų šviesiaplaukė mergina.
Puncė – Liucilės brolis, kiek jaunesnis už seserį, tamsus. Kalba mokčiodamas, veidas apvalių švelnių bruožų.
Moteris – visada pasirodo ilgais medvilnės marškiniais, šviesūs ilgi plaukai netvarkingai suvelti ir krenta ant pečių. Suvargusių veido bruožų, kaulėtų rankų. Basa. Visda tyli.
Šeimininkas – aukšto stoto, griežtų veido bruožų, poilgių plaukų, veik keturiasdešimties metų vyras.
Joglė – jauna, fatališka Liucilės draugė.


I SCENA


Tamsus kambarys, kuriame vos išryškėja baldų siluetai. Palengva veriantis durims tarpduryje ryškėja moters siluetas: kūną dengia ilgi medvilniniai naktiniai marškiniai, šviesūs plaukai netvarkingom sruogomis krenta ant moters pečių. Sklindanti šviesa apšviečia dar vieną liauną jaunos merginos siluetą. Mergina atsisukus nugara, į moterį žvelgia iš prieblandos.

LIUCILĖ: Vėl laukiau tavęs vakar. Laukiau užvakar, tik keisčiausia, kad niekada neatspėju, kada tu pasirodyti ir tylinčiom lūpom vėl kreipsiesi į mane, lyg pasakodama, lyg klausdama ar kaltindama, ko nepadariau. Vėl žvelgsi savo stiklinėm akimis ir jos man kalbės apie vandenį, kuriame vaikystėje mėgau taškytis. Vėl prisiminsiu pakrantės akmenis. Jie tokie nugludinti, kad juos malonu liesti. Jie švelnūs ir malonūs, kaip tavo rankos. Gaila, kad nebeleidi man jų paliesti kaip it tų akmenų, kuriuos gludina upės vandenys. Jie šalti ir netylūs.  Gaila, kad nelieti jomis manęs. Aš vis dar prisimenu, kaip laikydavai mane ir mes eidavome kartu prie upės. Tu rinkdavai gėles ir tada mes kartu pindavome margaspalvius vainikus. Tada leisdavome juos į upę ir tu sakydavai, kad jis plauks į tą pusę, iš kurios ateis mano žmogus. Aš visada tavimi tikėjau. Ir dabar tikiu, nors tu tyli. Tikiu tavo tyla ir tavo nebyliais žodžiais, iš kurių stengiuosi tave išskaityti. Tikiu tyla, kuri laiko mane prie tavęs ir nepaleidžia lyg koks nenutraukiamas aitas.  Aš bandau išgirst širdimi, bet ji tokia šalta, kaip tie pakrantės akmenys.  Tu tyli... O aš atrodo jau girdžiu tavo balsą. Jis čiurlena kaip tas upelis gale lauko ar ošia kaip medžių viršūnės, kada jas bando palaužti vėjas. Tada jos vaitoja, lyg jas kas būtų nuskriaudęs ir traška, lyg guostųsi. Girdžiu kaip tas aimanas tamsoje atneša vėjas ir jos dūžta į lango stiklą lyg atsimuštų į laivo bortą. Tavo lūpos vos vos juda ir nors negirdžiu tavo žodžių, žinau, kam mane nori prisaikdinti. Visada buvau tavo Liucile. Visada buvau tas akmuo ir ta vėjo lankstoma viršūnė. Ir visada buvau upė, kuri atplukdydavo tavo jaunatvišką rūpestį ir džiaugsmą už jį. Aš toliau būsiu upė. Tu galėsi  išsilieti manim, kai ji  patvinksta sniegui nutirpus. Aš toliau būsiu tavo Liucilė. Tavo akmuo ir plaustas kad į jį nesudužtum. Ir aš visada būsiu inkaras, kad atlaikyčiau, ko manęs prašai. Ka tada nors galėtum atleisti ir išeiti...

Tas pats kambarys apšviestas sieninių šviestuvų. Liucilė sėdi toje pačioje pozoje ant lovos glostydama šalia išsitiesusio brolio galvą.
PUNCĖ: Ir ji vėl buvo?
LIUCILĖ: Buvo. Ji kiekvienąkart primena, kad tavimi rūpinčiaus.
PUNCĖ: Ir... ir jji mmanimi rūppinasi?
LIUCILĖ: Visada. Visada buvai jos mieliausias ir aš visada buvau jos pareiga tavimi rūpintis.
Brolis klausiamai pakelia galvą. 
LIUCILĖ: Ji glostydamo tavo galvą va taip, kaip aš dabar tau ir pasakodavo apie mūsų pievą šalia namo. Vasarą ji visada būdavo pilna gėlių ir  mirgėdavi nuo įvairiaspalvių spalvų. Aš rinkdavau jas, tada pindavome vainikus. Tu pameni vainikus? Vieną visada uždėdavom tau ant galvos. Patį gražiausią ir tu pasileisdavai pieva pirmyn kaip pabaidyta gazelė. Bėgdavai grakščiai ir toli, o palaidi marškiniai iš tolo primindavo suknelę ir tu tapdavai panašus į mergaitę. Mama juokdavosi tave tokį matydama ir tu atsakydavai šypsena, nors dar netardavai nei žodžio. Tada nusiimdavai vainiką ir modavai juo virš galvos lyg sveikindamas vasarą. Tavo pagoniškam šokiui pritardavo žiogai, lauko gėlės ir vėjas. Jis atnešdavo nuo upės jos šniokštimo muziką. Pameni upę? Punce?
PUNCĖ: Uupę?
LIUCILĖ: Upę... Pilną muzikos ir nugludintų akmenų, švelnių, kaip mamos rankos. Rinkdavom juos ir vėl mesdavom atgal į vandenį, kad neatimtume iš jos tai, kas jai priklauso. Šalia jos žydėdavo įvairiaspalviai augalai ir juose dūgzdavo bitės. Jos atskrisdavo į pakrantę atsigerti. Visas smėlis šalia jos būdavo išakytas bičių raštų. Ne daug kas žino, kas tai yra. Pameni, kaip eidavome juo basi, o po to atsigrįžę žvelgdavome į savo pėdas. Pameni, kai tau įgėlė bitė, Punce?
Puncė purto galvą.
LIUCILĖ: Ar pameni namus, Punce?
Puncė purto galvą, Liucilė keliasi, lėtai eina prie pastogės lango ir jį atveria. Iš lauko girdėti mašinų keliamas triukšmas.
LIUCILĖ: Nekenčiu miesto. Ir ji jo nemėgo. Visada sakydavo, kad mielai grįštų į mūsų namą prie upės. Ji niekada nenorėjo čia keltis ir iki šiol nesuprantu, kaip tėvas ją prikalbino.
PUNCĖ: Jjis prikalbino.
LIUCILĖ: Taip taip, jis prikalbino! Jis prikalbino palikti sodą, namus prie upės. Laukinį lietų, kuris žydėdavo pavasariu ir kvepėdamo medumi.  Jam visada atrodė, kad galime augti ir ant asfalto. Tik gaila, kad asfalto mes negalime nei pasiimti su savimi, nei jo graužti, nei parduoti. Ir tie balandžiai, dieve, kaip jie dergia, jų pilna visur.
PUNCĖ: Jjie gyvena ččia.
LIUCILĖ: Atrodo, kad jiem paleido vidurius. Vėl apdergė langą! Šlykštus kambarys, Punce! Jei jame reikėtų kiūtoti kiauras valandas, ko gero beliktų nusišaut. Čia tvanku kaip požemy, o ant galvų dergia. Visai, kaip gyvenime. Arba tu, arba tau, tik gaila kad tų balandžių nepagausiu ir pati neapdergsiu.
PUNCĖ: Jjie  čia gyvena. Mama mėgo bbalandžius! Oo aš ttau pagausiu.
LIUCILĖ: Taip, aišku, valandom juos lesindavote išėję ant asfalto, o po to jie tai, ką sulesė, iššikdavo mums ant stogo. Tikrai buvo už ką juos mėgti. Už šitą kambarį plėšia kaip už karaliaus ložę su visais patogumais. Aišku, saulė per stogą ir mielas vaizdelis į dangų. (Liucilė užveria langą tada nervingai valo palangę). Kam reikėjo parduoti mūsų namą!.. Upė, sodas, pieva...  Tavęs, Punce? Čia gydytojai? Ar tau jų reikia? (Vėl trina tą pačią vietą kiek paspjaudydama).
PUNCĖ: Ppuncė serga...
LIUCILĖ: Serga? Čia jums viesiem atrodė, kad viską galima pataisyti, viską išgyventi? Kas dabar? Va! (Trenkia pašluostę).
Į kambarį įeina buto šeimininkas. Liucilė susitvardžiusi šluostosi rankas į tą pačią pašluostę.
ŠEIMININKAS: Tai darbuojatės?..
LIUCILĖ: Kaip visada. Šitą mėšlą kažkas gi turi išmėšti.
ŠEIMININKAS: A, taip taip, balandžiai. Jau girdėjau. Jie dergia ant stogų, langų, suolų ir aišku už tai nuoma turėtų būti mažesnė, o aš žmogiškesnis. O kas kitas geriau išvalys, jei ne tu?
LIUCILĖ: Apie tai mes jau kalbėjom. Čia net per stogą laša.
ŠEIMININKAS: Laša nelaša, susitarimas yra susitarimas.
LIUCILĖ: Nuomą sumokėsiu trečiadienį. Jau sakiau. Šiandien pinigų neturiu.
ŠEIMININKAS: Tas trečiadienis buvo praeitą savaitę. Laikas kapsi kap kap... (Ima nuo stalo obuolį, kanda).
LIUCILĖ: Kaip ir vanduo per stogą.
ŠEIMININKAS: Lietus. Gyveni čia tu, pupa. Vanduo nekainuoja (vaiposi). Gali rinktis – pasilikt arba keltis kur kitur. Nuomininkų rasiu, beja gal ir nuomą jie sumokės laiku.
LIUCILĖ: Atiduosiu trečiadienį.
ŠEIMININKAS: Tau, Liucile, reikėtų pradėti dirbti. Nemanai? O tai už tuos globos pinigus, kad globoji šitą kvailelį, greit neišsiversi.
LIUCILĖ: Puncė nėra kvailys.
ŠEIMININKAS: Taip, nematyčiau jo protingo veidelio, pamanyčiau, kitaip.
LIUCILĖ: Jau sakiau, atiduosiu trečiadienį.
ŠEIMININKAS: Tikiuosi, kitaip lėksit lauk tu ir tas tavo kvaiša brolis. Arba... tu žinai, kaip gali sumokėti.
LIUCILĖ: Mokėsiu pinigais. Tik... prašau truputėlį palaukti.
ŠEIMININKAS: (patenkintas žengia artyn Liucilės) Žinai, suprantu, kaip tau sunku. Mes, aišku, galėtume tartis. Jei tu, mergaite, būtum protinga (tarp pirštų perbraukia Liucilės plaukų sruogą, ši traukiasi atatupsta). Matai, pinigai gyvenime ne visada yra pagrindinis variklis. Yra kitokių, taip pat gerų būdų kaip atsiskaityti.
LIUCILĖ: Man atrodo lauke ima lyti. Jums reiktų paskubėti.
ŠEIMININKAS: Kokia dabar tavo skola? Man atrodo galėčiau  tave iškeldinti ir dar atsiimti tuos pinigus. O gal tu nori baigti kaip tavo tėvas – kalėjime?
LIUCILĖ: Kuo čia dėtas mano tėvas?
ŠEIMININKAS: Sako, obuolys nuo obels netoli rieda...
LIUCILĖ: Tai saugokitės, nes galiu subesti peilį į nugarą.
ŠEIMININKAS: Subesti gal ne, bet nunuodyti ar uždusinti pagalve...
Liucilė trenkia jam antausį, tačiau vyras spėja sučiupti jos ranką,  tada pabučiuoti delną.
ŠEIMININKAS: Ar ne taip? Ar ne taip jis uždusino Emilę?! (Laužia Liucilės ranką). Ką darei tada? Gulėjai gretimam kambarį rami ir nieko negirdėjai? O jis ją čia dusino, dusino!
LIUCILĖ: Gana!
PUNCĖ: Gana!
ŠEIMININKAS: Tylėk tu, nevisproti! Tai ar ne taip, Liucile?! O gal laukei to? Leidai jam tai padaryt?
LIUCILĖ: Gana! Ko jūs norit?! Tai nesąmonė!
Vyras atsitraukia, patenkintas numeta prakąstą obuolį.
ŠEIMININKAS: Jums reikėjo atsikratyti Puncės. Va šito. Tada gal būtų likę daugiau laiko valyti balandžių išmatoms. Jį pribaigti, ne tą vargšę moterį. Galiu įsivaizduoti, kad stovėjai tarpduryje ir vaipeisi žiūrėdama į paskutines bejėges jos konvulsijas. Neabejoju, kad tau patiko, mėgavais kiekvienu kūno virptelėjimu. Tada gal net šypsojais. Juk nemėgais jos, Liucile. Laukiai, kada tai atsitiks. Ji buvo tavo kančia Liucile.
Liucilė apglėbia brolį.
ŠEIMININKAS: Esi protinga mergaitė ir aišku nori gyventi. Tai neleisk, kad tave kas stabdytų. Yra dabar reabilitacijos namai. A, tiesa, pamiršau.... pinigėliai pinigai...  Tik kam kas padeda dabar kažkaip imu nebesuprasti.  Na, vienaip ar kitaip, tu gerai pagalvok. Skola gali ir sutirpti. Na žinai, kaip cukrus. Už cukrų. Trečiadienį. Ne vėliau. Kitaip eisit lauk. Abu. Supratot?
Išeina. Liucilė glosto brolio galvą.
PUNCĖ: Jji ateis? Bblogas.
LIUCILĖ: Ateis. Nepaliks visko šitaip. Mes atsikratysim. Mes atiduosim skolą, Punce. Mes nupirksim šituos namus. Jie bus mūsų. Tada galėsim juos uždaryti palikdami juos balandžiams arba išnuomoti ir apie juos pamiršti. Mes gryšim prie upės, Punce. Pas laukinį lietų. Jis ten mūsų laukia. Kvepia obuoliais ir nenulyta pieva. Ir švyti. Kaip saulė pro debesų proskynas. 
PUNCĖ: Į ppievą ššalia namo.
LIUCILĖ: Į mūsų pievą. Ten bus bitės, drugiai ir gėlės. Ir jokių balandžių. Galėsi pasileisti ja basas iki pat upės. Greta mūsų namo bus sodas ir tu galėsi rinkti obuolius ir valgyti juos kiekvieną dieną. Ten kiekvienas kampelis bus mūsų, kvepės mumis ir už jį nereikės mokėti. Mes pabėgsim iš šito miesto atgal. Vakare atversime langus ir klausysimės, kaip mums koncertuos žiogai, į upę sės migla, žolė pasidengs rasa ir jos vėsa net ims gelti kojas, o  į šviesą suskris naktiniai vabzdžiai. Tada pasirodys pirmos žvaigždės ir matysim jas ne pro pastogės langą. Rodos, jos bus čia pat ir bus galima jas palieti ranka, tereiks ją iškelti aukštai aukštai. Galėsi bandyti jas suskaičiuoti. Gyvensim kartu. Tik mudu.

II SCENA

Tas pats kambarys, po jį vaikšto jauna mergina margu megstiniu, radusi užslėptą vazą į ją sumerkia džiovintą javų puokštę, tada patato ją prie lango.

JOGLĖ: Seniai čia buvau. Bet atrodo, Liucile, niekas nepasikeitė.
LIUCILĖ: (Atneša iš virtuvės arbatą) Na taip, čia mažai kas keičiasi. Atrodo papuoliau į kažkokį užburtą laiko ratą, viskas juda, sukasi, kinta ten, lauke, tik ne čia. Čia tos pačios sienos, visada drėgnos ir trenkiančios betonu ir tas triukšmas iš gatvės pro langą. Ten visko ir visur tiek, kad atrodo, jog esi bičių avily. Visur dūzgia, zirzia, o tu kaip apspangus nuos šitos visos erzelynės ir nuo kiekvieno žingsnio lįstum kur ramiau ir tyliau. O galop kada įlendi, tai paijunti tokioje užliūliuotoje skylėje, kad vėl norisi bėgti lauk ir šaukti.
JOGLĖ: Tau reiktų prasiblaškyti. Nueiti kur, gal tada mažiau į tai kreiptum dėmesį.
LIUCILĖ: Žinai, kad esu pririšta prie Puncės.
JOGLĖ: Oi, Puncė... Na tai, bet juk gal galima kaip nors jį,  kur nors...
LIUCILĖ: Jogle, juk mano nuomonę tu žinai.
JOGLĖ: Vat kad nežinau... Žinau tai, ką tau įskiepino motina dar prieš tai, kol čia atsikraustei. Bent bandau įsivaizduot. Galų gale pati galėčiau kartais su juo pabūti.
LIUCILĖ: Tavo vaizduotė laki, bet pasilik ją savo paveikslams, drauge.
JOGLĖ: Ne, tu nepyk, bet tikrai. Tu esi jauna, graži, pasižiūrėk į veidrodį. Ne vieną gerą berną pakabintum, gyventum kaip bite, o dabar vargsti.
LIUCILĖ: O Puncė? Jis mano brolis.
JOGLĖ: Na nesidangstyk tu Punce. Ta yra slaugos namai, pencionatai, na ką žinau... Galima juk kur jį įtaisyti. Netikiu, kad padėtis tokia jau beviltiška. Tūkstančiai žmonių susiduria su tokiomis problemomis – vaikai, tėvai, vyrai paliekami specialistų slaugai. Ir nesiteisink, kad neturėsi iš ko pragyvent. Tu jau nepyk, bet ne jaunai merginai gyventi iš brolio pašalpos. Susirask darbą. Sakau, galiu kurį laiką jį pažiūrėti. Jis kartais toks mielas.
LIUCILĖ: Nepradėk dar ir tu. Puncė ne žaisliukas.
JOGLĖ: Liuce, man nepatinka žiūrėti, kaip tu pati save kankini, o tada dar ir pati dėl to verki. Na arba, arba... Daryk gi ką nors!
LIUCILĖ: Mano motina prašė manęs niekada nepalikti brolio. Atrodo dar girdiu jos žodžius, lyg sakytų šiandien.
JOGLĖ: Tavo motina, nepyk, buvo egoistė. Pati pasakojai tai man ne kartą. Ji buvo kaip kempinė, kuri iš tavęs siurbė viską, o tau nedavė nieko. Negalima besąlygiškai prie ko nors prisirišti. Žmogus nėra vienas, jis gyvena tarp žmonių, yra, kas gali padėti. 
LIUCILĖ: Bet ji buvo teisi. Saviškiais reikia rūpintis.
JOGLĖ: Bet ne aukotis. O jei tavo rūpestis virsta auka, tai jau tau pačiai ne į naudą. Manai, kad Puncė tau kada padėkos? O tavo motinos jau nėra. Tėvas ir nepadės, pati turi stengtis.
LIUCILĖ: Ar kas blogo rūpintis broliu?
JOGLĖ: Jūs abi nesveikos! Nieko čia blogo, bet pati atsikvėpk, susirask darbą, įsitaisyk patogiai. Juk pastoviai skundies, kad tau čia nepatinka, kad šeimininkas asilas, kad ant langų dergia paukščiai! Tu pati dergi sau gyvenimą. Žinai, aš tau pasakysiu, manau tau čia gerai. Ir žinai kodėl? Todėl, kad jei tikrai nepakęstum savo gyvenimo, imtumeisi kažką keisti. O dabar lauki, kad tavęs gailėtų ir padėtų. Ant auksinių lėkštelių šiais laikais niekas nieko neneša.
LIUCILĖ: Pati žinai, kaip sunku šitame mieste rasti gerą darbą ir dar susimokėti už butą.
JOGLĖ: Na ir kas? Ar mažai gyvena taip? Nei viena dar nenumirė. Na atsikratyk tu tos motinos košmaro!
LIUCILĖ: Aš...
JOGLĖ: Na taip, tu, negi aš? Gyvenimas tavo!
LIUCILĖ: Ji tebeateina kai aš jos nelaukiu. Atrodo, tebegirdžiu jos nebylius žodžius iš sustingusių lūpų. Apie mūsų namus, apie meilę. Apie tai, kokie mes laimingi visi drauge ir kaip turime vieni kitais rūpintis.
JOGLĖ: Mhm. Taip taip. Ypač tu punce. Ji įskiepijo tau šį jausmą nuo mažumės, bet nepyk, ir persistengė tai darydama.
LIUCILĖ: Ji visada prašo pasirūpinti broliu. Kaip šiandien, pamenu, ispraudžia jo ranką man į delną ir įkalba vestis tolyn prie upės. Eiti visada kartu ir nepaleisti. Aš laikau tą delną visą laiką ir Puncė juokiasi jausdamasis saugus ir didelis. Mama žiūri į mus nuo namų slensčio ir jos veide sustingusi vis dar ta pati nebyli šypsena. Ji laiminga matydama mus kartu. Ji ruošiasi namuose kol grįšta tėvas. Mes ir parbėgame vakarienės. Murzini, suplukę, tada ji įpila vandens. Pirmiausia nuprausiu Puncės veidą, tada rankas. Jis karčiai raukosi nuo šalto vandens. Jis šaltesnis nei upėje. Iš mūsų šulinio, kurį iškasė tėvas. Tada prausiuosi pati. Vanduo teka iki pat alkūnių, tada laša ant žemės. Puncė jukiasi, kad prausiuosi kaip antis, tačiau šalin neina, kol abu nebūname pasirengę. Keičiamės marškinius ir sėdame valgyti. Visada pradeda tėvas. Tai žino net Puncė. Mes laužiame duoną ir ja dalinamės. Kur dar dabar dalinasi duona?
JOGLĖ: Ar ne per dažnai tave lanko prisiminimai? Na buvo.... Buvo. 
LIUCILĖ: Aš daug apie tai galvoju. Paskutiniu metu tik ir mastau apie tai, kaip grįžti į namus priemiesty.
JOGLĖ: Vargu, ar ten grįši, bet jei tau patinka apie tai galvot... Tik nepamiršk, kad grįši viena. Na su Punce. Motinos ir tėvo nebus. Kada jis grįš – neišku.
LIUCILĖ: Kažin ar grįš. Žmogžudžių kalėjime nemėgsta.
JOGLĖ: Oi nekalbėk taip.
LIUCILĖ: Manai rekėjo daug drąsos? Nužudyti žmogų? Paimti pagalvę ir va taip....
JOGLĖ: O kaip tau atrodo?
LIUCILĖ (Varto pagalvę) Paimti ir prispaudus laikyti. Tvirtai, ilgai... Pirma jis priešinasi, čiumpa tau už rankų. Tu tveriesi, kad išsilaikytum pats. Laikaisi tvirtai, kad tavo auka neišsisuktų. Tave veda baimė, tada tu spaudi dar tvirčiau, va taip! Ir galop kada pajunti, kad tavo auka silpsta, įgauni dar naujesnį pliūpsnį jėgų ir vėl spaudi, spaudi, kol jos rankos nustoja priešintis, o kvėpavimas liaujasi. Manai nereikia drąsos?
JOGLĖ: Liaukis, nes pamanysiu, kad tai padarei tu.
LIUCILĖ: Tėvas neiškentė jos išdavysčių. Ji dulkinos jam už nugaros ir juokės! Jai buvo nusispjaut į mano tėvą ir į mus! Ji palikdavo man Puncę, o išlydėjus tėvą išeidavo pati!
JOGLĖ: Ne pati man pasakoji apie šeimyninius pietus?
LIUCILĖ: Jie buvo ten, ne čia. Miestas ją nupirko ir tėvas suprato, kad už jį ji pardavė ir jį ir vaikus. Jis nė mus bandydamas ja atsikratyti. Neteisk mano tėvo!
JOGLĖ: Bet teisėjai nusprendė kitaip.
LIUCILĖ: Jie negyveno čia, šituose palėpės namuose, neuodė jų tvaiko ir negirdėjo jos juoko jam už nugaros.
JOGLĖ: Visada maniau, kad myliu savo motiną.
LIUCILĖ: Myliu... O kaip man tą meilę pamatuoti? Išplėšti dalį savo širdies? Tebesutinku ją naktimis žvelgiančią į mane iš rūko.  Ir vakar ji čia buvo... Tais pačiais drobiniais marškiniais. Veidas atrodė kažkoks niūrus, o gal liudnas... Veik visada dabar jis būna toks. Žinau, kaip ji rūpinosi, kad nepalikčiau Puncės... Ir  dabar ji tuo rūpinasi. Stebi mus abu. Supranti?
JOGLĖ: Per dažnai ją sapnuoji. Drauge drauge... Ta tavo sąžinė tave taip graužte užgrauš.
LIUCILĖ: Aš nesapnuoju jos. Ji pati ateina pas mus kaip sapnas. Balta ir šalta. Visada nebyli. Ji žvelgia lyg norėdama kažka pasakyti, bet jos lūpos nebylios. Ji kalba akimis ir širdimi, bet aš tokia šalta, kad sunkiai begaliu ją suprasti. Ir taip visada. Mane stingdo šitos sienos ir kurtina tas gatvės triukšmas, per jį negirdžiu jos žodžių, nejaučiu atokvėpių ir nesuprantu tos tylos muzikos. Aš stengiuos suvokti jos būtį, bet šitie namai glemžiasi mane ir traukia kažkur gilyn, iš kur aš jau nebegirdžiu ir nebejaučiu, ką ji sako. Tik žinau. Žinau, kad ji mus saugo. Globoja, kaip tuos mažus vaikus, kurie kažkada lakstė priemiestyje basi po rasotą žolę. Klausėsi upės muzikos, statė namus iš žabų, rinko žiogus ir braidė po vandenį atmušdami į akmenis kojas, bet abu buvo laimingi. Ji mato juos kartu ir laiko surišusi, kad tas saitas, jungęs juodu, nenutrūktų. Žinau, kad jos nėra šalia, tačiau ji vis dar laukia tuščiuose namuose prie upės.
JOGLĖ: Vaikai užaugo ir namai jau stovi ne prie upės.
LIUCILĖ: Bet juos tebejungia tas  pats nenutrauktas saitas. Ji tartum laiko jį be atvangos budėdama ir sergstėdama. Bijau, kad ji  dingtų jį sutraukius ir ištirptų kaip šešėlis besislėpdamas nuo pikdžiugiškos šviesos ar rūkas saulei patekėjus. Ir liktų tik mažas skausmo lašelis kažkur giliai paslėtas ir nesuprastas, kaip ir tiedu vaikai.  Niekas nežvelgtų taip giliai ir nesusimastytų nei kas jie tokie, nei kas buvo. Jie būtų ne jie ir ji taptų ne ji, Jogle.
JOGLĖ: Man atrodo, kad šitos sienos tikrai tave blogai veikia.
Liucilė stojasi prie lango, vangiai atitraukia visas užuolaidas.
LIUCILĖ: Čia net šviesa skverbiasi nenoriai. Atrodo kambarį tikrai pamėgo drėgmė ir šešėliai. Ji gyvena juose ir aš nenoriu jų vaikyti.
JOGLĖ: Tu gal pabandyk jį gerai išvėdinti.
LIUCILĖ: Prisileisti smogo iš gatvės?
JOGLĖ: Nėra viskas jau taip blogai.
LIUCILĖ: Įdomu ką tada vėdinsiu – kambarį ar gatvę...
JOGLĖ: Tu kada nors iš jo išeini?
LIUCILĖ: Išeinu kaskart, kai mintim grįžtu į pievą, kurioje tebežydi pienės. Geltonos ir jų žiedų švelnumas tartum kilimas ir minkščiausių gijų. Jis kvepia.  Iš jo medų renka bitės. Jų kojos aplimpa žiedadulkėm ir jos vos pakildamos kiekviena atskirai grįžta į savo namus. Skrenda neatsikvėpdamos, toli, bet nei viena nepasiklysta. Jos grįšta į savo avilius, kuriuos saugo sargai. Ar žinai, kad jų sparnai dėl to labai dyla?
JOGLĖ: Aš niekada apie tai nemasčiau.
LIUCILĖ: Aš mastau nuolat. Net šita arbata kurią gėrei.... Juk ji iš žiedų. Juos irgi lankė bitės. Gal tos pačios, kurios buvo prie mano upės ir mano akmenų. Jos juk nuskrenda keletą kilometrų. Ar čia kada nors matei bitę?
JOGLĖ: Musę mačiau.
LIUCILĖ: Aš klausiu, ar matei bitę? Jos neskrenda bet kur. Jos būna ten, kur yra žiedų. Kur joms padeda ar nepadea žmogus. Jos geria iš upės, prie kurios augau. Ten smėlis visada būdavo korėtas nuo bičių. Eidavome juo ir matydavome savo pėdas. Jos niekada man negeldavo.
JOGLĖ: Liucilė, depresija jau liga.
LIUCILĖ: Tada visi, kas gyvena mieste, ligoniai.
JOGLĖ: Va, kaip tik turiu kai ką, kas padės pamiršti tą betono kvapą. Pirkau sau, bet atrodo tau pravers labiau. (Traukia iš rankinės žvakę, tada deda ant arbatinio staliuko). Aromatinė. Galėsi džiaugtis ir vaško kvapu ir įsivaizduoti bites. Gal tas pačias, kurios gėrė iš tavo upės. Dabar tokios žvaės  labai populiarios. Pabandtk uždegti, pamatysi. 
LIUCILĖ: Pažiūrėk.
Joglė nenoriai eina iš vietos, tada stoja greta Liucilės prie lango.
JOGLĖ: Kas?
LIUCILĖ: Matai kaip jie dergia?
JOGLĖ: Kas dergia?
LIUCILĖ: Balandžiai.
JOGLĖ: A... Na dergia...
LIUCILĖ: Va taip visada. Iš čia nesimato nieko, tik karvelių užpakaliai.
Joglė prunkščia.
JOGLĖ: Liucile, jų pilnas visas miestas. Jie dergia visur: ant stogų, paminklų, gatvės. Niekas į juos jau nekreipia dėmesio. Pažiūrėk, jie ne tik ant tavo palėpės, jų pilna aikštė. Ten juos lesina. Manau ta moteriškė netgi laiminga, kad turi tokį užsiėmimą. Nepanašu, kad ir jos gyvenimas būtų kuo geresnis. Mažas džiaugsmelis – paukščiai veik lesa iš rankų.
LIUCILĖ: Man džiaugsmelis bus, kai jie nešiks ant stiklų. Kas per paukštis! Taikos simbolis... Kas galėjo jį tokiu išrinkti. Galima buvo pagalvoti, kad nebuvo kitokių paukščių. Šlykštus ir, iš esmės, niekam nereikalingas. Nei grožio nei naudos. Netgi priešingai. O visada sėdi vienoje vietoje ir tą pačią savo gyvenamą vietą pats sau dergia.
Joglė vėl prunkščia.
JOGLĖ: Simboliai dažnai kertasi su realybe.
LIUCILĖ: O kiek čia realybės, Jogle? Kiek tikras šitas pasaulis kuriame gyvename? Kiek tiesos kiekvieno lūpose ir kiek tikri mes patys ir kiek gerai pažįstame vieni kitus? Kiek pažįstame save? Kiek tikra tu? Aš? Mes kiek tikri?.. Kaip dažnai mes nesuprantame vienas kito, nors atrodo viskas taip paprasta. Klausiu, ar mes norime suprasti?..  Mes taip paklydę savo netikrume, kad  per ieškojimus savęs pametame kitus ir jei mūsų niekas nesaistytų  nebesuprastume nei kas esame, nei ko patys norine. Paprasčiausi troškiami išjuokiami. Kodėl?
JOGLĖ: Aš menininkė, ne psichologė. Nežinau. Tavo klausimai man šiandien per sunkūs, atleisk.
LIUCILĖ: Dažnai ir klausti nereikia. Žinai, kaip man sekasi.
JOGLĖ: Mhm. Žinau. Ir tu žinai, kad man ne per geriausiai, tik va, neverkiu. Skola... atiduosiu kai parduosiu paveikslą. Žinai, jis tau patiktų. Ką tik baigiau. Nutapiau pievą, o ji pilna geltonų pienių. Tokių, kaip tavo bičių medus. Atrodo net kvepia.
LIUCILĖ: Tu jo dar nepardavei?
JOGLĖ: Žinai, kad parduoti paveikslą nėra lengva. Bet jis tikrai neblogas. Galiausiai, jei neparduosiu, padovanosiu tau.
LIUCILĖ: Galiausiai jei nesusimokėsiu, mane iššveis iš buto.
JOGLĖ: Neišgyvenk, neišveis. Galiausiai patikimą nuomininką šiuo metu nėra lengva rasti. Skola palauks.  Aš tai tikrai padovanosiu tą paveikslą jei man nepasiseks. Ant  tų šlapių sienų jis tikrai tiks. Turiu omeny ja kiek pagyvins. Galėsi įsivaizduoti ant netikrų pienių tikras bites. Bus tau pienių ir bičių medaus netikrumo  aromaterapija (pakyla). A, tiesa, ir žvakę padegink. Dings tas kvapas. Na supranti koks.
LIUCILĖ: Iki.
Joglė žengia lauk. Liucilė meta šalin žvakę, tada išneša sausuolių puokštę.






III SCENA

Tas pats kambarys. Blausi šviesa. Ant žemės tik aplotu prisidengę Liucilė, už jos buto šeimininkas.

ŠEIMININKAS: Kokia tu graži... (Tarp pirštų perbraukia jos plaukų sruogą). Ir tokia laukinė, kaip ta gamta, kurios ilgiesi. Va čia kalva. (Braukia pirštais per kūną) Rodos, koptum ja ir koptum. Čia upė. Visa šilkinė, už jos neliesta loma. Tokia viliojanti, tokia patraukli.
LIUCILĖ: Gamta liko užmiesty. Čia aš kitokia.
ŠEIMININKAS: Ne, tu tokia pat graži.  Kaip tavo motina. Ji buvo karalienė. 
LIUCILĖ: Kieno? Nepainiok čia mano motinos. Ji mirusi ir apie ją nenoriu kalbėti.
ŠEIMININKAS: Kodėl jos taip nekenti, ką, Liucile? Ar ji tau ką pikta padarė? Iš jos paveldėjai šitą baltą odą. Tiesa, ji  kiek pablyškusi, bet tu visa pablyškusi, Liucile. Ji balta kaip sniegas. Kaip pienas. Atrodo, kad visa esi iš sniego ir kraujo. Čia ir čia, galėčiau liesti šitą odą be atvangos ir vis tiek jausčiau tą laukinį potraukį kurį jaučiu tau dabar. Jis kerintis, rodos, švelnus, kaip laukinių rožių pumpuras, o kartu šaltas kaip sniegas. Niekada nežinai, kada būsi sužeistas, o kada atvėsintas.
LIUCILĖ: Mano odai, ne man. Ir jos blyškumas ne mano.  Tebesimyli su mano motina nepaisydamas, kad ji lavonas.
ŠEIMININKAS: Aš matau tave, Liucile. Tavo gymis mane užveda. (Bučiuoja petį). Tu kaip koks šitos palėpės šešėlis, kurio aš noriu prisidengi. Paskęsti jame. Ištirpti kaip rūkas ir likti jo dalimi, kol jo nepražudys saulės patiestas takas. Tik šitie plaukai... kaip tavo motinos.
LIUCILĖ: (Atsisėda) Tu miegojai su mano motina ir aš to nemačiau tai matydama. Dabar gali apie tai nekalbėti. Pati žinau, kad ji buvo kekšė.  Ir dabar tau reikia kekšės. Tokios pačios, kokią tu įpratęs turėti. Ne žmogaus šalia, o tylios bejausmės marionetės, kuri neprisiriša ir pas kurią gali ateiti kada panorėjęs ir palikti ją taip pat, kada tik nori. Ji neinkš, kad tavęs pasiilgo, visada sutiks, norės pati to ar ne. Tau reikia turėti. 
ŠEIMININKAS: Kekšė?  (Juokiasi) Ne. Ji tik nemylėjo tavo tėvo, bet mylėjo pinigus. O kai žmogus nemyli, jis tuščias. Aš užpildžiau jos tuštumą.
LIUCILĖ: Iš kur tu žinai?
ŠEIMININKAS: Ji vartėsi su manimi lovoje ir juokėsi iš jo.
LIUCILĖ: Nepaniok mano tėvo. Kuo gali užpildyti kito tuštumą, jei tu pats tuščias?!
ŠEIMININKAS: O tu iš kur nusimanai apie tuštumą? Ne kitaip, pati esi ją jutus. Va čia. Kitaip ir tavęs čia nebūtų. Pažiūrėk man į akis. (Suima jos veidą). Norėtum man jas išplėšti, bet rami...  kaip uždarytas žvėrelis. Taip, tavy tūno žvėris. Laukinis. Tavo akys tai išduoda, Liucile. Jos verda ir tik niekaip nesuprantu, pyktis ar skausmas ten, a? Kodėl tau nepasakius man, Liucile? Pasidalinkim ne tik kūnais. Duok man dalį savęs.
LIUCILĖ: Tavo dalį tau jau atidavė motina ją atėmus iš mūsų. Aš atsiimu, kas man priklauso.
ŠEIMININKAS: Mat kaip.
LIUCILĖ: Kada nors tau bus jos per daug.
ŠEIMININKAS: Gini ją. Veltui. Žinai, ką ji darydavo su nuomos pinigais? Tais pačiais, kuriuos tavo  tėvas palikdavo susimokėti už nuomą?
LIUCILĖ: Kuriuos palikdavo sumokėti tau?..
ŠEIMININKAS: Išleidavome juos kartu. Ji mėgo brangų šampaną, beja, aš irgi.
LIUCILĖ: Aš nenoriu to klausytis.
ŠEIMININKAS: Ji man patiko.
LIUCILĖ: O aš?
ŠEIMININKAS: Tu? Kodėl šito klausi?
LIUCILĖ: Tu vaikaisi mano motinos vaiduoklio. Jos odos. Plaukų. Kūno.
ŠEIMININKAS: Tavo motina mirusi.
LIUCILĖ: Gal tas vaiduoklis ne taip jau toli. Jos pilnas šitas kambarys. Net sienos trenkia kažkokia kapų drėgme.
ŠEIMININKAS: Neišsigalvok. (Parsiverčia ją po savimi.) Tu mano Liucilė.  Ir šita oda taip pat mano. Man nusispjaut, į ką tu panaši ir su kuo anksčiau aš gulėjau.
LUCILĖ: Vadinasi tau nusispjaut ir į mano motiną.
ŠEIMININKAS: (Atsitraukia) Tiasą pasakius taip. Ji buvo kekšė. Pati taip sakei. Deja, kad ir kaip man nepatinka pripažinti moters tiesos, šįkart tu teisi, aš su tavim tikrai sutinku. Man patiko su ja dulkintis. Ji buvo karšta, ne tokia, kaip tu – kaip sniegas sausį. Žinai, ji garsiai šaukdavo, man tai labai patikdavo.
LIUCILĖ: Šuo.
ŠEIMININKAS: Ar susimastei, kodėl ji tai darė?
LIUCILĖ: Iš kur man žinot!?
ŠEIMININKAS: Todėl, kad ji niekada nekentė užmiesčio, iš kurio atvažiavo. Tavo asilas tėvas ketino ją grąžintis atgal. Ji duso ten. Ji nekentė tos tylos, to rūko rytą, tos upės ir jos akmenų.
LIUCILĖ: Mums visiems ten būtų buvę geriau. Pirmiausia ji tyrėjo galvoti apie vaikus.
ŠEIMININKAS: Jai tikrai nereikėjo jūsų visų. Ji buvo laisva kaip vėjas. Nepriklausoma. Beja, tu už ją tikrai ne geresnė. Esi egoistė, liucilę. Išsigandusi, paika kalė egoistė.
LIUCILĖ: Man tas pats.
ŠEIMININKAS: Dabar jos čia nėra, bet esi tu. Juk negyvensi jos gyvenimo. Ji jau išėjo. Kaip tie laisvi paukščiai.
LIUCILĖ: Ir apsidergė. Kaip tie balandžiai.
ŠEIMININKAS: Ji ir išėjo laisva. Jei ne senis ją, ji pati būtų jį metusi.
LIUCILĖ: Žinau.
ŠEIMININKAS: Žinai?
LIUCILĖ: Žinojau apie jus.
ŠEIMININKAS: AAA. Va dabar aišku, kodėl iš karto manęs taip nekentei.
LIUCILĖ: Ji būtų negrįžusi dėl tavęs.
ŠEIMININKAS: Taip taip, o tavo vargšą brolį vėl būtų įtaisiusi globoti tau.
LIUCILĖ: Mes visada augom kartu.
ŠEIMININKAS: Psakyk man, juk karais tau nekyla noras jį pridusisinti. Juk nekenti jo. Pažiūrėk į mane, Liucile, (tebelaiko jos veidą) tu jauna, graži, o pririšta. Jis tave dusina čia, šitoje skylėje. Tu dūsti čia taip, kaip duso tavo motina gyvendama su tėvu. Bet ji bent darė kažką. O tu vieniša per jį. Ar tavęs nesmaugia šita vienatvė? Juk tik dėl jos tu vis dar čia.
LIUCILĖ: Aš myliu savo brolį!
ŠEIMININKAS: Žinau žinau. Ji man sakė. Pasakojo, kaip judu susikibusius išleisdavo prie upės.
LIUCILĖ: Mes rinkdavome jos akmenis ir klausydavomės vandens muzikos. Tai buvo mūsų upė.
ŠEIMININKAS: Ji tikėjosi, kad ta upė praris jus abu. O tu turbūt tikėjaisi, kad jis kada nors ant tų akmenų paslys.
LIUCILĖ: Ką čia šneki?
ŠEIMININKAS: Tu netiki... Kodėl jūs visada lakstėte laisvi ir neprižiūrimi? Kodėl visada vedžiojaisi brolį? Savo mažąjį Puncę?  Pakrantės akmenys slidūs, Liucile.
LIUCILĖ: Kaime vaikai visada laksto vieni.
ŠEIMININKAS: Tik ne visų jų tėvai džiaugiasi, kad esa pririšti prie negalios.
LIUCILĖ: Aš netikiu.
ŠEIMININKAS: Tave kankina sąžinė,. kad negali grįžti atgal, o ją kankino graužatis, kad yra tokie du kirminai, kurie jos nepaleidžia.
LIUCILĖ: Jos negalėjo niekas kankinti. Aš žiūrėjau brolį!
ŠEIMININKAS: Ir dabar jo nekenti, nes jis tave išsunkė.
LIUCILĖ: Ne! (Pakyla)
ŠEIMININKAS: Nekenti. Nes ir su manimi tu miegi tik dėl jo. Kitaip tavęs čia nebūtų.
LIUCILĖ: Eik lauk!
ŠEIMININKAS: Ir jos tu nekentei. (Rengiasi)
LIUCILĖ: Nesąmonė!
ŠEIMININKAS: Matau tave kiaurai, Liucile. Dar neišmokai meluoti, kaip tavo motina, kurios  nekentei.
LIUCILĖ: Netiesa...
ŠEIMININKAS: Stebiuosi kartais tik, kaip tos pagalvės ėmėsi tavo tėvas, ne tu. Juk uždusinti paprasta ar ne? (Pakelia nuo žemės pagalvę, apglėbia Liucę iš nugaros, tada prispaudžia ją prie veido).
LIUCILĖ: Ne!
ŠEIMININKAS: Galėjote abu tai padaryt.
LIUCILĖ: Eik lauk.
ŠEIMININKAS: Žiūrėk, kaip paprasta. Tereikia tvirtai prispausti miegančiajam prie veido, o tada palaikyti. Kol jis priešinsis. Juk nėra sunku. Nelieka jokios žymės. O tada tik tuštuma. Ir erdvės. Tolimos ir neaprėpiamos.
LIUCILĖ: (Ištrūksta) Eik, lauk! (Numeta jam striukę).
ŠEIMININKAS: Aš grįšiu. Apie tai mes dar pakalbėsim, mano laukinis ežiuk. (Išeina).
Tas pats kambarys. Blausi šviesa, kurioje vos ryškūs baldų kontūrai. Ant žemės tebėra tas pats apklotas. Liucilė įsitaisiusi ant jo. Toliau tarpduryje vos ryškėja baltas moters siluetas.
LIUCILĖ: Vėl tu čia?..  Tyli balta pabaisa... Atėjai pasidžiaugti mano vienatve? O gal ją sugerti? Paslėpti po savo naktinių klostais ir išsinešti velniop? O gal priešingai, stebi, kaip ketinu joje paskęsti? Nedovanosiu. Paliksiu ją tau, galėsi mėgautis ja savo šaltame kape ir vaipytis, kad pasiėmei ją su savimi. Man palikai Puncę. Aš nesu viena. Ir šita skylė nėra tuščia. Joje begalė šešėlių. Kiekvienas jis turi savo kvapą, savo skonį ir savo tūrį. Kiekviename jame savo istorija. Šita slepia tėvą, šitą išdavystę, anas... anas mano gyvenimas. Be tavęs. Dabar jis tuščias, bet į šitą tuštumą aš susileidau šešėlius. Vėsų rūką prie upės, nugludintus pakrantės akmenis, bičių dūzgimą, šlapią rasotą žolę, laukinio lietaus švytėjimą...  Tavo šešėlį. Blausų veidą, lyg matyčiau tave per rūką. Tik šešėlį. O dabar ir butą... Jo šeimininką. Balandžius. Laukinius ir laisvus kaip vėjas. Gal todėl jų taip nekenčiu?.. Už laisvę... Ir už jų artumą žmogui... Dabar  turiu viską... nes esu visiškai tuščia. Mano vienatvė pripildyta lūkesčių ir jie veržiasi lauk, kaip per lietų būtų veržęsi čiurkšlės nuo mūsų namo. Joje tavęs nėra. Ji švari, nes jos neužteršė miestas. Ji gali tekėti per veidą, paslėpdama tavo pavydo ašaras. Plauti kūną, kad jis vėl taptų baltas kaip sniegas sausį, kad jo neterštų žemės nuo tavo kapo. Mes kartu. Aš ir Puncė...  (Liucilė rankose maigo pagalvę). Kaip paprasta... Tereikia tvirtai prispausti miegančiajam prie veido, o tada palaikyti. Kol jis priešinsis. Juk nėra sunku. Nelieka jokios žymės. O tada tik tuštuma. Ir erdvės. Tolimos ir neaprėpiamos. O tada vėl iš jų išnyra tavo veidas. Baltas kaip sniegas. Ir kūnas... Primenantis kalvas. Jos baltos kaip sniegas. Kaip pienas. Atrodo, kad visa esi iš sniego ir kraujo. Jas galima liesti ir liesti. Be atvangos. ir vis tiek jausis tas laukinis žvėriškas potraukis -  kerintis, rodos, švelnus, kaip laukinių rožių pumpuras, o kartu šaltas kaip sniegas. Niekada nežinai, kada būsi sužeistas, o kada atvėsintas. Nekenčiu tavęs! Ir mirusios dar labiau!

IV SCENA

Tas pats kambarys. Liucilė valo langus. Užuolaidos veik atitrauktos, į vidų laisvai krenta saulės švieta. Iš gatvės girdėti miesto triukšmas. Į kambarį ateina Puncė, taisosi ant sofos.

PUNCĖ: Lauki jo?
LIUCILĖ: Ne. Kodėl klausi?
PUNCĖ: Vvisada tvarkais, kai jo lauki.
LIUCILĖ: Punce, tvarkaus tada, kai matau, kad to reikia. Jei nevalyčiau langų, per tuos paukščius nematytume dienos šviesos.
PUNCĖ: Žžinau. Jie ddergia. Daug. Čia pilna ir išmatų ir plunksnų.
LIUCILĖ: (Juokiasi)  taip taip. Atrodo, daraisi panašus į mane. Irgi pradedi jų nemėgti.
PUNCĖ: Ne, tu nemėgsti visų namų. Man jie patinka.
LIUCILĖ: Patinka? Punce, tai ne namai, tai pastogė, ant kurios lyja, dergia, purto plunksnas, o saulėtą dieną ją įkaitina taip, kad trūksta oro, o atvėrus langą vidun prisiskverbia tiek miesto smogo, kad vėl skubi jį uždaryti.
PUNCĖ: Visai kaip ankščiau. Tik be ssmogo. Ten ošdavo upė.
LIUCILĖ: Ne, čia viskas kitaip. Ten man patiko, o čia ne.
PUNCĖ: Čia patinka man.
LIUCILĖ: (Piktai į Puncę)  O ką tu supranti?
PUNCĖ: Čia mus atsivežė.
LIUCILĖ: Taip. Išplėšė kaip šašą nuo piktžaizdės. Tik ar kas paklausė?
PUNCĖ: Puncė ten neturėjo draugų.
LIUCILĖ: Puncė ten turėjo mane. Ir dabar turi, nesvarbu, kur mes gyvename.
PUNCĖ: Puncė neturi Liucilės.
LIUCILĖ: Pala, ką čia kalbi? (Sėdasi greta, suima ranką). Puncė visada turės savo seserį. Visada. Ar kada tave palikau? Pameni kaimą? Buvome kartu. Panemi upę? Ėjome kartu prie jos. Pievą, pilną mėlynspalvių varpelių, ramunių, rasakėlų? Pameni, Punce? Braidėme ją kartu. Ir dabar mes esame šalia vienas kito. Ar kada tave palikau?
Puncė purto galvą.
Tada ką čia kalbi? Kodėl sakai, kad neturi manęs, Punce?
PUNCĖ: Šeimininkas irgi turi Liucilę. Puncė mato. Puncė ne kvailas. Liucilė laukia jo... Ir dabar ji valo langus ir plauna grindis, nes vakare jis ateis. Visada ateina. Puncė turi likti vienas.
LIUCILĖ: Juk ne ilgam. Jis nenakvoja čia. Ir pastogė šita jo, jis čia šeimininkas. Prižiūri tvarką.
PUNCĖ: Kodėl Puncė turi išeiti?
LIUCILĖ: Puncei būna laikas miegoti.
PUNCĖ: Puncė nenori anksti miegoti.
LIUCILĖ: Pas Liucilę būna svečias. Kai būna svečių, negerai klausytis. Pats žinai.
PUNCĖ: Puncė nenori būti vienas. Puncė visada vienas.
LIUCILĖ: Ne vienas. Tu su manimi. (Apglėbia) Juk sakiau, kad niekada tavęs nepaliksiu, sakiau, kad visada buvome kartu. Taip ir bus.
PUNCĖ: Liucilės iirgi jis nepalieka.
LIUCILĖ: Liucilė nori, kad jos nepaliktų.
PUNCĖ: Ppuncė nori būti su Liucile.
LIUCILĖ: Puncė būna su Liucile.
PUNCĖ: Nepakankamai.
LIUCILĖ: Pavydi? Jam? Ko? Juk tu mano brolis.
PUNCĖ: Puncė nepavydi. Ppuncė nenori, kad jis čia būtų. Puncė nnenori, kad jis būtų su Liucile.
LIUCILĖ: Jis nebūna su Liucile. Jis ateina ir išeina ją palikdamas. Liucilė nepriklauso niekam. Ji laisva kaip vėjas. Tik Puncė turi Liucilę, girdi, tik tu.
PUNCĖ: Liucilė myli jį.
LIUCILĖ: Nesąmonė. Liucilė nieko nemyli. Tik... Puncę.
PUNCĖ: Liucilė llaukia jo ateinant.
LIUCILĖ: Punce...
PUNCĖ: Liucilė jį myli!
LIUCILĖ: Punce!
PUNCĖ: Myli jį!
LIUCILĖ: Punce! Liucilė nieko nemyli!
PUNCĖ: Liucilė Puncės irgi nemyli. Puncė būna visada vienas.
LIUCILĖ: Netiesa...
PUNCĖ: Liucilė visada ttai neigia. Bet ji nemyli Puncės.
LIUCILĖ: Puncė pavydi. Ir be reikalo. Juk sakau tau, Liucilė nieko nemyli. Tik... Puncę. Šitas akis, šitas rankas, plaukus, nosį. Visą Puncę.
PUNCĖ: Puncė pasiilgsta Liucilės kai būna uždarytas. Ppuncei baisu vienam.
LIUCILĖ: Ir ko gi tu bijai? Šešėlių? Jie ne svetimi. Jie visada gyvena čia. Atrodo, gyveno dar anksčiau, nei mes čia atsikraustėm. Puncė neturėtų bijoti šešėlių, jis jau didelis.
PUNCĖ: Ppuncė girdi, kaip Liucilė šnekasi su jais...
LIUCILĖ: Jų pilna mano vienatvė...
PUNCĖ: Lliucilė pati kalta. Pati...
LIUCILĖ: Tylėk!
PUNCĖ: Jji paleido motiną ir tėvą.
LIUCILĖ: Aš dabar tau ir motina, ir tėvas, ir sesuo. Būsiu tau, kuo tu norėsi. Čia galima tapti kuo nori. Ši skylė neturi nei ribų, nei tūrio.
PUNCĖ: Ppuncei liko tik Liucilė. Puncė myli Liucilę.
LIUCILĖ: Liucilė bus mylima Puncės. Visada.
PUNCĖ: Puncė mmyli Liucilę.
LIUCILĖ: Žinau. Juk sakau, kad niekada tavęs nepaliksiu.
PUNCĖ: (Bučiuoja jos kaklą). Myli Liucilę...
LIUCILĖ: Taip. Nes Puncė turi tik vieną Liucilę. (Kiek išsisuka). Ir aš turiu tik tave vieną. Nesvarbu, lanko mane kas ar ne. Jie kaip vėjas, ateina ir išeina. O kas lieka? Sienos. Balandžių pastogė. Laukinis lietus. Ir... Puncė.
PUNCĖ: (Linksi) Puncė myli Liucilę.
LIUCILĖ: Puncė myli Liucilę kaip seserį. Sesuo globoja Puncę.
PUNCĖ: Sesuo uždaro Puncę, kai jis pas ją ateina. Puncė jo nemėgsta. Liucilė mano, ne jo.
LIUCILĖ: Jis neturi Liucilės. Tik jos kūną. Kalvas, dauburius, plaukų upę. Liucilės ten nėra.
PUNCĖ: O kur Liucilė?
LIUCILĖ: Čia... Su Punce. Kaip visada buvo.
PUNCĖ: Jos ppilna visur?
LIUCILĖ: Jos ir jos kvapo. Jo pilni namai. Visi jų šešėliai. Visos  šviesos dėmės. Visi saulės atšvaistai ant sienų. Net lietaus lašai ant lango pilni manęs ir tik tau.
PUNCĖ: Lietaus lašai pilni tavo veido tik kkai tu šalia.
LIUCILĖ: Lietus visada pilnas manęs.
PUNCĖ: Mūsų laukinis lietus?..
LIUCILĖ: Mhm. Mūsų. Tik mūsų, Punce (glosto jo galvą).
PUNCĖ: Puncė nori turėti Lliucilę su lietumi ar be jo.
LIUCILĖ: Žinau. Žinau visus tavo norus (tebeglosto galvą).
PUNCĖ: Tada kodėl Liucilė skaudina Puncę?
LIUCILĖ: Atleisk.
PUNCĖ: (Pakelia į ją akis, pirštai perbėga per plaukus) Puncė nniekada nepaliks. Bbūsim kartu. Vvisada. Ppuncė myli Liucilę.
LIUCILĖ: Taip...
PUNCĖ: Myli.
LIUCILĖ: Taip!


V SCENA

Tas pats kambarys. Užuolaidos vis dar atitrauktos, į vidų krenta švieta. Ant sofos Puncė, marškiniai numesti greta. Liucilė geria arbatą. Ilga tyla. Galop beldimas į duris. Įeina Joglė.

JOGLĖ: Oi, Punce, koks tu gražus!
LIUCILĖ: Na ir tau labas.
JOGLĖ: Va tai tau. Irzli vėl. Kaip širšė. Gal pms?
LIUCILĖ: Neturiu ko džiaugtis.
JOGLĖ: Pinigus atnešiau.
LIUCILĖ: Prieš mėnesį turėjai.
JOGLĖ: Nepradėk. Žinai, kad negalėjau. Bet va (deda ant stalo), visi alei cento. Gali perskaičiuot.
LIUCILĖ: Nereikia. Skaičiuoti, manau, pati moki.
JOGLĖ: Moku. Bet gali pati patikrint. (Pauzė) Judu abu šiandien kaip ko apsiriję.
LIUCILĖ: Ramūs.
JOGLĖ: Kažkas negerai? Ką ne taip pasakiau?
LIUCILĖ: (Paima pinigus, perskaičiuoja, tada nusineša į virtuvę. Girdėti, kaip slepia spintelėje). Visi.
JOGLĖ: (Į Puncę) O tu dailus. Net labai. Mielai tave prižiūrėčiau. Kartais, kai nebūtų Liucilės. Ką manai?
Puncė velkasi marškinius.
JOGLĖ: Nagi, neskubėk  (ranka palenda jam po marškiniais).
Puncė šoka ant jos, kiek stumteli, tada nueina.
JOGLĖ: Ei! Nu visai nenormalus!
LIUCILĖ: (Grįžta) Neerzink jo.
JOGLĖ: Jam kas? Visai pasisuko? Laukėja su dienom.
LIUCILĖ: Jam bloga nuotaika.
JOGLĖ: Nuotaika? Va jam! (suka pirštu ties smilkiniu). Šitaip užmušti galima.
LIUCILĖ: Sakau, neerzink jo. Užaugo jis. Nebe žaisliukas. Ne tas, kurį galėjai tampyt, kada užsigeidus.
JOGLĖ: Tu bent vaistus jam girdai?
LIUCILĖ: O kam? Jie jam vistiek nepadės.
JOGLĖ: Ką, negirdai? Bet, matyt, ne veltui juos išrašo.
LIUCILĖ: Gers jis juos ar negers, kitaip nebus. Žmogaus jam reikia. Draugų.
JOGLĖ: Kai šitaip elgiasi?
LIUCILĖ: Todėl ir turi  tik mane.
JOGLĖ: Kartais galvoju, kuris  iš judviejų esat didesnis beprotis...
LIUCILĖ: Beprotis sakai? Kartais ir aš norėčiau nebesipainioti savo jausmuose, o jausti ir suvokti taip paprastai ir tiesmukiškai, kaip jis. Jokios painaties, visiškai tikras savo jausmuose ir noruose. Viskas paprasta.
JOGLĖ: Pasimetei? Kame? Įsimylėjai tą niekšą, su kuriuo miegi dėl stogo virš galvos?
LIUCILĖ: (Juokiasi) Jį? Ne. Juokauji? Puncei.
JOGLĖ: O ką Puncė?
LIUCILĖ: Nieko. Pamiršk. Pamaniau... Galėtum pas jį ateiti dažniau.
JOGLĖ: Pas tave taip, bet ne pas Puncę. Nebepatinka man jis. Grubus pasidarė. Toks nebuvo.
LIUCILĖ: Buvo nebuvo. Čia tau taip atrodo.
JOGLĖ: Jums tikrai šiandien kažkokia diena ne tokia. Kas atsitiko nesakai, bet kaip nesavi esat.
LIUCILĖ:  Arbatos gersi?
JOGLĖ: Gersiu. Su medumi.
LIUCILĖ: Medus baigėsi. Reikia parsinešt.
JOGLĖ: Mhm. Tavo arbata visada buvo pati geriausia. Keistuolė tu, bet ją virti moki. Visada kvepėjo vasara. Va ir dabar. Kas tai – žemuogės?
LIUCILĖ: Žemuogės. Sako, jose daug citamino C.
JOGLĖ: Pasiilgstu aš tavo arbatos. Keista ar ne? Ir atsigaunu aš čia. Šitam tavo kamputy laikas, atrodo, sustojęs. Lauke viskas bėga, mainos, o čia nesikeičia niekas, net dulkės ant komodos atrodo tokios pačios, kaip paskutinį kartą. Ir laikrodis... Jis niekada čia netiksi...
LIUCILĖ: Nusėdo elementai. Reikia pakeisti naujais. Neprisirengiu.
JOGLĖ: Vat ir aš niekaip užsukt neprisirengiu. Vis bėgu. Dirbu. Nauja aplinka, naujos parodos. Pameni tą paveikslą, kurį žadėjau parduot? Pardaviau. Tokiam vaikinukui iš galerijos. Nulietas saldainiukas. Na toks, kaip iš žurnalo viršelio.
LIUCILĖ: Tavo saldainiukai vos dailesni už žvirblių kaliauses iš kaimo.
JOGLĖ: Šaipaisi? Aa, šaipykis, sakau tau, pamatysi, apatinį žandikaulį pamesi. Klausyk, ir tau darbą radau. Tiesa, paprastas, bet pradžiai, manau, pakaks. Kavinukė nedidelė, reikia indus paplauti. Darbas šešioms valandoms, pirmadienis laisvas. Ką manai?
LIUCILĖ: O Puncė?
JOGLĖ: Ką Puncė? Puncė nieko. Pabus namie. Įtaisyk į pensioną. Seniai tau tai siūliau. Stervi šitoje skylėje, kiek galima.
LIUCILĖ: Puncė neis į pensioną, pati žinai.
JOGLĖ: Neis, kol jo ten neleisi.
LIUCILĖ: Gerk arbatą, atauš.
JOGLĖ: Na darbas ne iš geriausių, bet darbas vis tik. Už jį moka. (Atsikvepia)    Nesuprantu tavęs... Nuoširdžiai sakau, nesuprantu.
LIUCILĖ: Ko tu pristojai prie manęs su tuo savo darbu?
JOGLĖ: Liuce, juk niekas tau nieko visą gyvenimą ant lėkštutės neatnes ir nepadės. Iš kitų visą laiką negyvensi.
LIUCILĖ: Aš negyvenu iš kitų. Čia manimi naudojasi visi, kas netingi.
JOGLĖ: O butas?
LIUCILĖ: Už butą moku. Pati žinai.
JOGLĖ: Aš tik noriu, kaip geriau. Nedirbsi šito, tai nedirbsi... Įdomu, ar aplamai to nori?..
LIUCILĖ: Žinai, ko aš noriu.
JOGLĖ: Ne. Nebežinau.
LIUCILĖ: Puikiai supranti.
JOGLĖ: Nebe. Kai žmogus nori, jis stengiasi.
LIUCILĖ: Aš stengiuos. Mano mintys užgrūstos tik tuo. Mane dusina nuo bejėgiškumo ir aš jaučiuos kaip uždarytas į narvą paukštis, kuris žūsta negalėdamas ištrūkti. Sakai, nieko nedarau? Aš gyvenu! Čia, šitame sustingusiame laike, kurį laikau įsikibusi  gniaužtais, nes ir jis bando ištrūkti! Laikau kiekvieną dalelę, kiekvieną akimirką, kiekvieną gūsį, patenkantį  čia! Jis trapus kaip stiklas ir laikinas kaip lietus.
JOGLĖ: Laikas paleisti jį, Liucile. Ir išeiti lauk.
LIUCILĖ: Jį tebelanko šešėliai, kurie prijaukinti kaip katės. Išeina ir grįžta kada nori, tačiau jie yra tavo. Paliksi juos, paliksi prisiminimus. Motiną, tėvą. Svajones apie grįžimą. Viską.
JOGLĖ: Nepyk, drauge, bet nemanau, kad kada ten grįši. Gyveni čia, gyvenk, bet nustok save graužti.
LIUCILĖ: Ar save graužiu? Nesamonė. Čia mano namai. Svetimi, bet iš dalies imu prie jų priprasti. Sienos nebeatrodo tokios tamsios ir drėgnos. Jos sugeria ilgesį kaip kempinė. Jose slypi mano šešėliai. Negaliu be jų. Juose įžiūriu save prie upės, taką per žydintį pavasarinį sodą, baltą gegužės žiedų lietų. Jie krenta ant palaidų plaukų, o jų prisilietimas toks lengvas, jog atrodo, jog pati gegužė liečia tave savo pirštais ir tau taip gera gera. Tavo kojas liečia žolė. Ji kvepia gaiva. Krenti ant jos, o virš tavęs atsidengia visas pasaulis. Jis šviesus. Jo paviršiumi plaukia debesys, kuriuose gali įžiūrėti motinos veidą. Jis šypsosi. Jos plaukai draikosi vėjyje, tada vėl prapliupsta žiedų lietus. Vienus vaizdus keičia kiti, graudesni, mielesni širdžiai... Supranti?
JOGLĖ: Ir viskas lekia pro šalį. Laikas irgi, o tu sėdi čia ir džiūsti. Tave jis ryja.
LIUCILĖ: Čia turiu juos visus. Jie mano.
JOGLĖ: Ojoj. Įklimpai tu, drauge miela, oi įklimpai.
LIUCILĖ: Gerk arbatą. Tos žemuogės iš mano sodo. Jos kvepia mano prisiminimais.
JOGLĖ: (Raukos) Mieliau jos man kvepėtų vasara. Palieku tau numerį, jei vis tik apsigalvosi dėl darbo, iki trečiadienio paskambink.
LIUCILĖ: Paskambinsiu. Palik.
Joglė palieka lapelį ant staliuko.
JOGLĖ: Neužsisėdėk čia ilgai. Nuširdžiai tau sakau. Galim kartu kur išeiti, kiną ar teatrą. Ką manai?
LIUCILĖ: Negaliu.
JOGLĖ: Nenori.
Išeina.

VI SCENA

Tas pats kambarys. Prislopinta šviesa. Šeimininkas ant stalo iš krepšio deda maisto produktus. Liucilė apglėbia jį iš nugaros.

LIUCILĖ: Pasiilgau tavęs. Maniau jau nebeateisi.
ŠEIMININKAS: Turėjau reikalų.
LIUCILĖ: Svarbesnių už mane?
ŠEIMININKAS: Svarbesnių.
LIUCILĖ: Nebesu tau svarbi? Po visko?
ŠEIMININKAS: Nesakiau, kad nesvarbi, sakiau, kad turėjau svarbesnių reikalų.
LIUCILĖ: Vakarienė atšalo.
ŠEIMININKAS: Aš nealkanas. Susidėk produktus, o tai mėtysis...
LIUCILĖ: (Ima obuolį, kanda) Šianakt pasiliksi?
ŠEIMININKAS: Ne. Manęs laukia.
LIUCILĖ: Kas?
ŠEIMININKAS: Nesvarbu. Tu tvarkykis, tvarkykis.
LIUCILĖ: Puncė jau miega. Mums netrukdys.
ŠEIMININKAS: Man nerūpi Puncė.
LIUCILĖ: Rūpi man.  Beja, jis tau pavydi. Net labai. 
ŠEIMININKAS: Ko? Tavęs? Tu jo sesuo!
LIUCILĖ: Aš moteris.
ŠEIMININKAS: Manai, lankyčiausi čia, jei būtų kitaip?
LIUCILĖ: Manau, mane su juo seniai būtumei išmetęs iš šitos pastogės. Bet, matyt, turiu ką tau duoti.
ŠEIMININKAS:  Būčiau (bučiuoja), bet neišmečiau. Tokios aršios kalaitės gatvėje tektų ilgai ieškoti, o čia ji pati manęs laukia.
LIUCILĖ: Ta kalė, kurią taip vadini, gali tau įkąsti.
ŠEIMININKAS: Savi šunys šeimininkui nekanda, kitaip jie vejami lauk. Pati žinai.
LIUCILĖ: Juk neketini manęs išvyti?
ŠEIMININKAS: (Apglėbia ją iš nugaros)  Kol kas tave peniu, o tu ... o ką tu?
LIUCILĖ: Aš tau sušildau guolį. Ar ne to čia kas kartą ateini? Sušalęs. Pavargęs.
ŠEIMININKAS: O kur meilė?
LIUCILĖ: Meilė?
ŠEIMININKAS: (Juokiasi)  Nesirūpink. Matau iš akių, nekenti manęs kaip ir anksčiau. Tik niekaip nesuprantu, kodėl visada manęs lauki. Ar tu tokia gera aktorė ar išties tau manęs reikia. Ar darytum tai tik dėl šitos skylės?
LIUCILĖ: O gal tikrai tave myliu?..
ŠEIMININKAS: Myli? Kažin ar tu mokėtum ką nors pamilti. Nuoširdžiai tuo abejoju. Ne, Liucile, tu myli tik save. Savo šešėlius. Beja, jie tave tebelanko?
LIUCILĖ: Man nerūpi šešėliai, kada čia esi tu.
ŠEIMININKAS: Gerai... Nenoriu su jais dalintis.  Atkimšk tą butelį. Šiandien mes turim ką švęsti.
LIUCILĖ: (Atneša taures ir kamščiatraukį, atkemša butelį, tada papilsto vyną) Kokia nors ypatinga proga?
ŠEIMININKAS: Galima sakyti ir taip.
LIUCILĖ: Tai?
ŠEIMININKAS: (Ragauja vyną)  Kažkoks rūgštus.
LIUCILĖ: Visada mėgau pusiau sausą. 
ŠEIMININKAS: Ragauk. Tau turi patikti.
LIUCILĖ: Kur šiąnakt skubi?
ŠEIMININKAS: Nenoriu čia užsibūti.
LIUCILĖ: Bet juk pabūsi? Nepaliksi manęs vienos?  Jau jei atėjai... (Liucilė užtraukia užuolaidas, uždega žvakes) Bent neskubėk išeiti.
ŠEIMININKAS: Jau sakiau, trumpam...
LIUCILĖ: Laikas čia sustojęs. Jo turime tiek, kiek patys norime. Galim daryti, ko šidris geidžia ir tos akimirkos liks tik mums. 
ŠEIMININKAS: Tu tokia kalė, kad tave net gaila vyti į gatvę.
LIUCILĖ: (Aistringai bučiuoja) Kur kitur rasi tokią kalę?
ŠEIMININKAS: Rasiu, tik kitos kainuoja kur kas brangiau.
Liucilė skelia antausį, šis sugriebia ją į glėbį.
ŠEIMININKAS: Kas kitas taip tave padarys, kale?
LIUCILĖ: Galiu gyventi be tavęs!
ŠEIMININKAS:  Su savo nevispročiu broliu!?
LIUCILĖ: Nekalbėk taip apie jį?
ŠEIMININKAS: Jis tai padaro geriau?!
LIUCILĖ: Nesąmonė!
ŠEIMININKAS: Galbūt? Nesąmonė! (Bučiuoja jos kaklą, krūtinę) Bet tik aš užpildau tavo vienatvę.
LIUCILĖ: Aš nesu viena.
ŠEIMININKAS: Tu esi melagė! Tik per gerai tave pažįstu, kad mane apgautum.
LIUCILĖ: Aš dengiuos melu kaip skraiste.
ŠEIMININKAS: Aš ją nuplėšiu. Man patinki kai būni nuoga.
LIUCILĖ: Neliesk!
ŠEIMININKAS: (Nutraukia drabužius)  Štai... Kaip pati Ieva. Visame gražume su nepaslėptom nuodėmėm.
LIUCILĖ: Tai jos tave taip  mąsina.
ŠEIMININKAS: Mhm. Kiekvienas kūno lopinėlis, persisunkęs pagiežos. Kiekviena kalva pilna klastos. Melo.
LIUCILĖ: Tokia tau patinku.
ŠEIMININKAS: Nebe.
LIUCILĖ: Ne? Tada ko atėjai?
ŠEIMININKAS: Iš įpročio. Geismo šitam kūnui, ne tau.
LIUCILĖ: Tai tik iškamša.
ŠEIMININKAS: Visada taip buvo. Niekada nenorėjau pažinti vidaus. Jis sugedęs kaip išmesta žuvis.
LIUCILĖ: Nesąmonė. Jo niekada nepažinai.
ŠEIMININKAS: Ir nenorėjau. Man svetimi tavo šešėliai. Įsiveisei juos ten pati slėpdamasi nuo kaltės. Jie ne lanko tave, o persekioja, neduodami ramybės. Norėtum jais atsikratyti, bet negali. Jie kaip akmenys po kaklu tave skandina. Slepies už šių sienų manydama, kad jie pranyks, bet veltui. Ir manęs tau reikia tik kaip priedangos, širmos, už kurios galėtum atsistoti. Supratau tai.
LIUCILĖ: (Suima jo veidą) Netiesa.
ŠEIMININKAS: Negali atsikratyti savo kaltės...
LIUCILĖ: Aš nepadariau nieko.
ŠEIMININKAS: Nepadarei...
LIUCILĖ: Ji buvo kalė.
ŠEIMININKAS: Judvi visiškai nesiskiriat.
LIUCILĖ: Matai ją kiekvieną kartą į mane žiūrėdamas. Ir mirus ji pastoja man kelią.
ŠEIMININKAS: Neatsikratei jos kaip norėjai.
LIUCILĖ: Ji tebėra čia, bet tai netrukdo man tave turėti.
ŠEIMININKAS: (Parsiverčia ant lovos) Klysti. Tu niekas, kad mane turėtum.
LIUCILĖ: Vadinas nieko ir negaliu prarasti.

Blausi šviesa. Ant žemės tik aplotu prisidengęs jis ir Liucilė.  Tebedega žvakės.

ŠEIMININKAS: Daugiau neateisiu. Iki pirmadienio susirink daiktus. Ši pastogė man bus reikalinga.
LIUCILĖ: Išvarai mane?
ŠEIMININKAS: Nutraukiu nuomą. Toks buvo mūsų susitarimas. Iki mėnesio galo.
LIUCILĖ: Ir niekas nepasikeitė?
ŠEIMININKAS: Kas galėjo pasikeisti? Neturiu tau aiškintis. Išeini ir viskas. 
LIUCILĖ:  Kur? Aš juk ne viena. Puncė... Negaliu eit į gatvę!
ŠEIMININKAS: Tai ne mano rūpestis. Turėjai laiko susirasti būstą, darbą. Nepadarei nieko.
LIUCILĖ: O mudu?
ŠEIMININKAS: Mudviejų nėra. Niekada nebuvo.
LIUCILĖ:  Susiradai kitą kalę!?
ŠEIMININKAS: Moterį.
LIUCILĖ: Palieki mane todėl, kad ji geresnė už mane?
ŠEIMININKAS: Jos nelanko ligotos fantazijos ir man nereikia kautis su jos šešėliais. Beja, ir baimintis, kad slapta iš nugaros neužpultų nevisprotis.
LIUCILĖ: O šie namai? Kam jie tau? Atvesi ją čia?!
ŠEIMININKAS: O ką, bijai, kad išvaikys tavo vaiduoklius?
LIUCILĖ: Jų nelies niekas.
ŠEIMININKAS: Galėsi pasiimti juos su savimi. Neabejoju, kad jie paseks tau iš paskos.
LIUCILĖ: (Papilsto likusį vyną, šalia pasilieka butelį, pasitaiso pagalves) Atėjai kaip Judas.
ŠEIMININKAS: Atėjau pasakyti tiesą. Ir įspėti.
LIUCILĖ: Tai čia toji proga?
ŠEIMININKAS: Galima sakyti ir taip.
LIUCILĖ: (Paduoda taurę) Sumautas kalės vaikas.
ŠEIMININKAS: Sakiau, jog blogi šunys vejami lauk.
LIUCILĖ: Aš išgersiu ir už tai.
Užsiverčia butelį. Gęsta žvakė. Ttriukšmas.

VII SCENA


Tas pats kambarys. Šviesu. Atvertas lango, nugara į Joglę stovi Liucilė. Toliau už durų baltos moters ir šeimininko siluetai.

JOGLĖ: Negaliu patikėti, kad Puncė ta padarė. Atrodo gerai jį pažinojau.
LIUCILĖ: Aš irgi ne.
JOGLĖ: Kai pasutinį kartą jį mačiau, supratau, kad jis agresyvus, bet kas galėjo patikėti, kad jis nužudys žmogų... dar šitaip. Iš pasalų...
LIUCILĖ: Jį pripažino nepakaltinamu... Tik kaip gaila, kad iš ten jis ko gero negrįš. Vargšas Puncė...
JOGLĖ: Įsimylėti seserį... Kas tai per kompleksas?
LIUCILĖ: Nepamenu... Bet viskas jam atrodė taip paprasta...
JOGLĖ: Pavydėti jos...
LIUCILĖ: Paprasta...
JOGLĖ: Ką darysi dabar?
LIUCILĖ: Liksiu čia. Gyvensiu. Rūpinsiuos namais.
JOGLĖ: Kodėl? Juk turi progą išvažiuoti? Nebereikia niekuo rūpintis. Esi laisva kaip vėjas. Gali pakelt sparnus ir... į visas keturias puses. Jokių įsipareigojimų. Pagaliau gali grįžti ten, kur taip norėjai. Tavo gegužiai vėl gali kvepėti žiedais, ne apdergtu stoglangiu.
LIUCILĖ: Ne. Lankysiu jį. Velionio sūnus leido man čia pasilikti.
JOGLĖ: Kaip keista...
LIUCILĖ: Mielas jaunas vaikinas. Kas žino, kuo viskas gali baigtis. Gailiuos, kad nepažinau jo anksčiau. Jis mane lanko. Šįvakar paruošiu mums vakarienę.
JOGLĖ: Keista, kad net po to, kas įvyko.
LIUCILĖ: Puncės čia nėra. Mums niekas netrukdo.
JOGLĖ: Atrodo pagaliau imsi kvėpuoti.
LIUCILĖ: Ir viskas stos į vietas. Pagaliau. Gal kada dar grįšiu, bet ne dabar. Dar ne laikas.
JOGLĖ: Tik ar nebijai vienatvės?
LIUCILĖ: Vienatvės? O kas tai? Aš ne viena. Jie čia. Matai? Abu. Jis ir ji. Jie niekur nuo manęs nesitraus.
JOGLĖ: Tavo prisiminimai tavęs neapleidžia?
LIUCILĖ: Jie visada šalia. Šituose namuose. Jų sienose. Jų šešėliuose. Kiekvienas iš jų jų persisunkęs. Net tas kvapas jau pažįstamas iki kraujo. Rodos, įsisunkęs net į odą. Nuo jo ima pagaugai.
JOGLĖ: Bėk iš čia, Liucile! Bėk!
LIUCILĖ: Šešėlių aš nebijau. Jie mano.
JOGLĖ: (Purto galvą) Ir jie tave žudo.
LIUCILĖ: Ša. Pažiūrėk. Kaip gražiai jie laikosi už rankų. Vienas ir kitas. Kaip mylinti pora.  Niekada nestovėjau tarpe jų. Man nebūtų pavykę . Šitos kalvos.... Lygumos, daubelės jam visada priminė jos kūną, kurį norėjo liesti. Iš jos paveldėjau šitą baltą odą. Tai kas?.. Tiesa, ji  kiek pablyškusi, bet  visa buvau  pablyškusi... Ji balta kaip sniegas. Galėčiau leisti liesti šitą odą be atvangos, bet tos rankos liečia kitą. Tas prisilietimas kerintis, rodos, švelnus, kaip laukinių rožių pumpuras, o kartu šaltas kaip sniegas. Jų drėgmės pilnas kambarys. Kažin ar kaitriausią dieną jis galėtų prišilti tiek, kad neimtų šiurpas.
JOGLĖ: Tau reikia pagalbos.
LIUCILĖ: Ne. Dabar jau viskas gerai. Aš gyvensiu. Gyvensiu. Čia, kartu su jais, nes jie neleis man išvykti. Būsime visi kartu. Ir mylėsime vienas kitą. Kaip šeima. Vieninga didelė graži šeima.
JOGLĖ: Leisk tau padėti!
LIUCILĖ: Padėti? Padėk jam. Jo galvoje žaizda. Matai? Ji  dar kraujuoja. Aš negalėjau jam padėti. Jis mirė man ant rankų. Paliko mane vieną. Vėl vieną. O dabar jie grįžo abu. Vienas šalia kito. Atrodo, niekada net nebuvo išsiskyrę. Kaip miela į juos žiūrėti. Buvau kalė manydama, kad galiu jį turėti sau. Tai jis mane turėjo. Visą mano iškamšą. Tik nemėgo to kvapo, kuris viduje. Bet jis niekada ten ir nepažvelgė. O gaila, nes pažinojo mane geriau nei motina. Mes galėjome būti graži pora. Nenorėjau likti viena. Būčiau idealiai jam tikusi. Kaip keista, mūsų vyrai kartais taip nesupranta, o mes tokios paprastos. Ir reikia mums atrodo tiek nedaug. Kruopelytės. 
JOGLĖ: Aš geriau išvirsiu tau arbatos (praeina pro permatomas jų figūras).
LIUCILĖ: Aš negaliu grįžti... Negaliu jūsų palikti. Jūs užpildot mano tuštumą ir aš myliu jus.
Juokiasi.