Rašyk
Eilės (73312)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10355)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tamsus požemio kambarys. Blausi deglų liepsna vangiai apšviečia  aukštą medinį kryžių,  grandinėmis nuleistą žemyn pačiame patalpos viduryje. Aplink kryžių suklaupę Teutonų ordino vienuoliai, nugaras gaubia balti apsiaustai su tamsiais kryžiais. Vyriausiasis iš jų klūpi arčiausiai kryžiaus ir garsiai meldžiasi. Kažkur toli girdėti giedant choras. Keli naujai įėję vienuoliai atveda surištą belaisvį. Vaikino galva aprišta skepeta, drabužiai kruvini ir suplyšę. Vis garsiau kartodami maldos žodžius, ordino riteriai prikausto jaunuolį prie kryžiaus. Choro giedojimas perauga į garsų nesuprantamą šnabždesį. Vyresnysis patikrina pančius ir įsupa kryžių. Šis įsisiūbuoja ir viena jį laikiusi grandinė neatlaikiusi jėgos atsilaisvina. Kryžius, kartu su prikaustytuoju krenta žemyn, apvirsdamas atvirkščias. Šnabždesys perauga į riksmą ir juoką …

























VEIKĖJAI:



Raidenis – lietuvių kunigaikštis
Vydūnė –  kunigaikštienė
Kunigaikščio sūnūs:
Budvydas
Kirnis
Gintenis
Guostė–kunigaikščio duktė
Novilas- didžiūnas, kunigaikščio patarėjas
Skirvydas  - šimtininkas
Ragys - krivis
Gerdvilas - didžiūnas
Kuneika – Gerdvilo brolis ir šimtininkas
Butenis – didžiūnas, Gerdvilo sūnus
Jorgas - jaunas karys, vokiečių tulkas
Auklė Minta
Auklė Meda
Ordino riteriai
Giltinė ir jos padėjėjai
Sargybiniai
Vyrai
Moterys
Pilėnai

























I VEIKSMAS


I SCENA


XIV a. sena lietuvių kunigaikščio pilis. Abipus pilies vartų – aukšti gynybiniai kuorai, apšviečiami deglų šviesos.  Kuorų viršuje – sargyba. Iš čia gerai matyti papilys ir vidinis pilies kiemas. Vėsi pavasario naktis. Į kuorą pas Novilą pakyla kunigaikštienė  Vydūnė.


VYDŪNĖ: Dar viena naktis be atsako… Be jokio ženklo… Ar ilgai dar taip?..
NOVILAS: Tai tik dar viena diena, Valdove. Ne tiek jau daug jų ir praėjo.
VYDŪNĖ: Kenčiančiai motinai kiekviena akimirka sminga giliai į širdį. Kartais imu manyti, kad jo jau nesulauksiu. Kas žino, ką tie žvėrys padarė. (Užsiima veidą rankomis, slėpdama ašaras)
NOVILAS: Sugrįš jis, Kunigaikštiene. Grįš sveikas ir gyvas. Dėl išpirkos kunigaikštis jau susitarė su vokiečių pasiuntiniu. Nebijokit, jie jo nenužudys. Iš mirusio sau naudos neišpeš, o jos jie ir siekia.
VYDŪNĖ: Kodėl jį? Kodėl mano brangiausią, mano akių šviesą, mano širdį?

Į kuorą pakyla kunigaikštis. Tai jau pagyvenęs, bet dar tvirto stoto, poilgių, gerokai žilstelėjusių  plaukų, vyras. Rankose nešasi skraistę. Prie diržo prisegtas durklas. Pečius gaubia storas apsiaustas, ties krūtine susegtas masyvia žalvarine sage.

RAIDENIS: Reikėtų tau pasikalbėti su kriviu. Gal kiek tas senis tave nuramintų. Ragys protingas, daug matęs. Jei mano žodžiai tavęs nenuramina, tai gal bent jo žodžiais patikėtum.
VYDŪNĖ: Kam be reikalo Ragį į pilį kviesti? Motinos širdgėlos jis nesupras. Kodėl taip ilgai nėra jokios žinios? Ko jie delsia?
RAIDENIS: Laikykis stipriai… Aplinkiniai neturi matyti tavo skausmo. Tavo stiprybė – tai ir jų stiprybė ir jėga. Negalime palūžti, ordinas to ir telaukia. Ne pirmas Budvydas į jo rankas papuolęs, ne pirmas ir iš nelaisvės sugrįš. Jis ne samdinys, riteriai jo nenužudys. Norėjo išpešt naudos – išpešė. Jau sumokėjom, juk pati žinai. Dabar tiktai turėk kantrybės.
VYDŪNĖ: Kantrybės tu sakai! Ar negedėt sūnaus! To pačio, kurį pirmąjį tau savo įsčiose išnešiojau?! To pačio, kuris mūšyje gynė visų mūsų gyvybes, kurio tu pats tėvas būdamas neapsaugojai? Ar man jo negedėt? Kaip gali būti toks ramus, Valdove? Už žvėries aš ištekėjau ir žvėriui vaikus pagimdžiau, kurs savo kraujo neverkia!
RAIDENIS: O Moterie… Ramiai kalbu, nes kaip ir tu laukiu jo sugrįžtant. Išpirka jau turi būti ten. Komtūras pats davė žodį jį paleisti.
VYDŪNĖ: Komtūro žodis… Kiek kartų komtūras tau jau prisiekė ir kiek kartų to žodžio laikėsi? Ar reikia tau primint, kaip pažadėjęs mūsų belaisvius paleist, paleido? O taip. Paleido. Tai tiesa, bet tik po to, kai jiems visiems akis išdegino. Kiek tada jų namo parvyko? Ar pameni, Kunigaikšti, ką tada žmonės kalbėjo? Ką pats Ragys sakė? Laukiniai žvėrys nėra tokie klastingi ir kraugeriai, kaip ordino vyrai. Jei ne pilių, tai taikių kaimų plėšti į mūsų kraštą atjoja. Kaip tu laukinį žvėrį, taip jie mūsiškius medžioja, o už tai sau dangaus karalystės tikisi. Ne dangaus karalystę, o virvę ant kaklo jiems reikėtų už tai užmauti. Savo rankomis kiekvienam iš jų širdį išplėščiau. (Pravirksta)
RAIDENIS: Vydūne, būk stipri, brangioji. Dievai mūsų galingi ir sunkioj akimirkoj nepaliks. Žmonių mes turim, turim ir jėgos kovot. Nė vienas krikščionis neniekins šventos mūsų žemės!
VYDŪNĖ: O jei tai ženklas, jei tiesa, ką žmonės šnekėjo? Jei tikrai ta uodeguotoji žvaigždė  visiems mums galą pranašavo? Ką bepagelbės mums Dievai, jei patys tokią dalią paskyrė? Gal krikštas kovas užbaigtų, gal baigtų lietis kraujas?
RAIDENIS: Ką tu čia kalbi? Krikštas?! Tau šiandien gal galvoj negerai? Paniekinsi Dievus tokiom kalbom, Moterie! Kuo ta žvaigždė danguj tau užkliuvo? Ramiai sau kabojo, viskas tuo ir pasibaigė. Ar jau po to neišplėšėm pergalės? Koktu klausyt, kas tau šiandien į galvą šauna,  kokių kalbų prisiklausei, ko kokia moteris tau pripliauškė?
VYDŪNĖ: Neprisiklausiau aš kalbų. Ir ne valstietė esu, kad visomis paskalomis tikėčiau. Bet aš bijau.
RAIDENIS: Bijai, nes netiki manim. Bet ar kada tave apvyliau? Ar pamyniau tavo pasitikėjimą? Geriau nurimtum ir eitum prigulti. Tau bus tik į naudą.
VYDŪNĖ: Nevaryk manęs taip greit. Dar kiek čia pabūsiu. Gal vis kokią žinią pasiuntiniai parneš.
NOVILAS: Kunigaikštis teisus, Šeimininke. Geriau eitumėt pailsėti. Jei kas atsitiks, jums pranešim. Kam jums tokią naktį šalti? Mums jūsų reikia sveikos ir stiprios.
RAIDENIS: Nagi, eik. (Apkabina pačią per pečius ir palydi laiptais žemyn, o pats grįžta į kuorą)
NOVILAS: Skaudu žiūrėti, kaip ji kankinasi.
RAIDENIS: Ji ištvers. Kunigaikštienė stipresnė, nei atrodo. Greitai viskas stos į savo vietas.
NOVILAS: Jūs tuo tikite
RAIDENIS: Jei komtūras negrąžins sūnaus, taip išrūkysiu juos iš Ragainės, kad nei pats krikščioniškas velnias, nei mūsiškė Giltinė ten daugiau kojos neįkels. Greitai atsigavo gyvačių išnaros, bet neilgam. Pats prisidėsiu prie Kęstučio. Bet pirma pilį reikia sustiprinti. Galinė siena stipriai apgadinta. Jau sukviečiau dailides, prižiūrėsi, kaip darbai bus vykdomi. Jei kuris iš belaisvių ims maištauti, mušk vietoje. Jokių kivirčų savo pilyje, o ypač dabar, nepakęsiu. Lai dirba visi, o jei priešinsis valstiečiai, rasiu būdą, kaip su jais susitvarkyti, paskui lai nekalbės, kad apgulties metu nėra kur trauktis. Pats jiems skūras taip atlupsiu, kad iki gyvenimo galo nepamirš!

Kunigaikštis būna benueinąs, kai sargybinis gretimame pilies kuore pastebi zovada atjojantį žvalgą. Sargybinis pučia ragą, visi suklūsta.

RAIDENIS: Kas yra, ko pūtei ragą?
SARGYBINIS: Antai, aure, žvalgas zovada lekia, gal žinią kokią atneša...

              Prie pilies vartų prijoja žvalgas. Pamatęs kunigaikštį pro vartus nesiveržia.

ŽVALGAS: Kunigaikšti, kryžiuočių pasiuntiniai į pilį traukia. Iš paskos vežimas, matyt, yra sužeistų.
RAIDENIS: Pasiuntiniai!.. Tokiu metu?
NOVILAS: Ar nebus tie žebenkštys vėl ką pikta sugalvoję?
RAIDENIS: Nesužinosim, kol jų neįsileisim. (Sargybai) Atkelkite vartus, įsileisim svečius!

Sargybiniai atkelia vartus, netrukus pro juos įjoja penki raiteliai . Paskui įvežamas dengtas vežimas. Raitelis, dėvintis brangius šarvus, aišku, riteris. Šalia jo joja vienuolis ir ginklanešys. Kiti apsitaisę paprasčiau. Raidenis ir Novilas nusileidžia į pilies kiemą, prie pasiuntinių prisiartina ir Raidenio šimtininkas – vienaakis Skirvydas.

RITERIS: (Laužyta lietuvių kalba) Iš tiesų nusipelnėm garbės, kad pats pagonių kunigas  mus tokiu laiku sutinka.
RAIDENIS: O taip, seniai laukti svečiai esat, tik nežinia su kokiom žiniom nuo Ragainės komtūro ar net paties magistro čionai atvykot.
RITERIS: (Vis dar sėdėdamas ant arklio) Magistras sveikina Jūsų Mylystą ir siunčia dovaną. Ji vežime.

Raidenis mosteli šimtininkui patikrinti vežimą. Pamatęs krovinį šis valandėlę būna sustingęs, po to prisiartina prie kunigaikščio ir kažką pakužda jam į ausį.

RAIDENIS: (Sarkastiškai) Brangią dovaną man atsiuntė magistras, tegriebia jį jo paties velnias, neliksiu už tai skolingas!
RITERIS: Nicht verstehen.  (Riteris nusiduoda nesupratęs kunigaikščio žodžių. Šalia jo jojęs jaunas karys Jorgas viską jam išverčia)
RITERIS: Čia laiškas Jūsų Mylystai, kuriuo Ragainės komtūras, rodydamas savo gerą valią ir kilnumą, siūlo Tamstai iškeisti vokiečių riterius, kalinčius čia į lietuvių belaisvius Ragainėj. Lai bus tai pamoka visiems, kas drįsta eiti prieš vienintelio Viešpaties Jėzaus Kristaus Širdį. Nepriimdami tikrojo tikėjimo paniekinate jo teikiamą malonę, bet dar galite išgelbėti savo vargšes sielas, kurios trokšta išganymo ir amžinojo gyvenimo.

Riteris ištiesia Raideniui laišką.

RAIDENIS: Čia mano atsakymas! (Raidenis perplėšia laišką pusiau) Sargus! (Sargybiniai apsupa pasiuntinius) Iškarsiu, šunes, iki vieno!
JORGAS: Atsitokėkit, Kunigaikšti, jūs kalbate su ordino pasiuntiniais! Net saracėnai Palestinoje juos gerbia!
RAIDENIS: Su paties krikščioniško velnio pasiuntiniais ir greit juos pas jį nusiųsiu! Ant sienų šunis! Virves ant kaklo! Nė vieno nepasigailėsiu!
RITERIS: Jūs pažeidžiat pasiuntinių teises! Žinot, kas už tai bus?!
RAIDENIS: Naudojatės pasiuntinių teisėmis?! Naudokitės, o aš va kuo naudojuosi! (Atkiša sugniaužtą kumštį) Va kieno teise aš naudojuosi! Tegu jūsiškiam pragare jums tai primins! (Sargybai) Suimkit juos!

RITERIS: (Saviškiams) Zurüch! Zurüch! Verrät!
RAIDENIS: Jedem das Seine!

Sargybiniai nutraukia pasiuntinius nuo žirgų, nuginkluoja ir nusivaro ant pilies sienos.

RITERIS: Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk mūsų, apšviesk pagonių protus!
VIENUOLIS: Der Got selbst wird ihnen für dieses Verbrechen belohnen!
RAIDENIS: Užčiaupkit šitą dvikojį šunį, nenoriu nė žodžio iš jo burnos girdėti!
NOVILAS: (Rodydamas į Jorgą) Kunigaikšti,  šį žmogų aš pažįstu. Jis vienas iš lietuvių belaisvių, kurį dar visai snarglių pakrikštijo ir kuris ne kartą vertėjavo vykstant deryboms su Ragainės komtūru. Jis mums dar galėtų pasitarnauti. Pasigailėkit bent jo, jei jau tokį galą vokiečių pasiuntiniams paskyrėt.
RAIDENIS: Aš jį irgi atsimenu. Žmogus, kuris talkina krikščionių išperoms, negali būti mums naudingas! Iš to kiaulės lauk tik išdavystės.
NOVILAS: Kunigaikšti, atleiskit man už įžūlumą, bet pyktis jums visai akis aptemdė! Šis žmogus pažįsta vokiečių pilį, pats pabuvojo Marienburge. Ko gero girdėjo aptarinėjant jų planus, neverta jo žudyti. Jo žinios gali mums pasitarnauti. Jei ne geruoju, tai jėga priversim jį kalbėti.
RAIDENIS: (Ironiškai) Sakai, sukaustysi vokiečių šunį lietuviškom grandinėm, tai šis ir loti lietuviškai pradės? Tebūnie, pažiūrėsim, kas iš to išeis, bet jei šis pabėgs atgal pas vokiečius, tai tu už tai atsakysi.
NOVILAS: Liepsiu nenuleisti nuo jo akių. Jau ryt ryte pavesiu jį paleisti ir pasakysiu, kad jo kunigaikštis suteikė malonę, pasigailėdamas ir atleisdamas nuo bausmės, pelnytos už išdavystę tarnaujant priešui,  būdamas kilnus suteikia galimybę tarnauti šioje pilyje.

Tuo tarpu sargybiniai nuvaro kryžiuočių pasiuntinius ant pilies sienos ir užneria ant kaklo kilpas.

RITERIS: O! Mein Got!  Schweinehund!
NOVILAS: Jo nelieskit! (Rodo į Jorgą) Šis žmogus dar bus mums naudingas.
VIENUOLIS: Vater unser der du am Himmel bist…

Sargybiniai stumteli Jorgą nuošalin ir suriša, o likusiems belaisviams užveržia ant kaklo kilpas ir nustumia juos nuo pilies sienos. Akimirkai kūnai virpėdami pakimba ore, po to traukuliai baigiasi. Įsivyrauja nejauki tyla. Jorgas suklumpa ant žemės, kažkas garsiai suvaitoja…

JORGAS: Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk tų, kas nežino, ką daro, atleisk jiems jų kaltes ir apšviesk protą, kad daugiau savo klaidų nebekartotų ir tavo Maloningosios Širdies neskaudintų! Išganyk tuos, kas priėmė tave ir savo mirties akimirkoj tavęs šaukėsi. Nenusigręšk nuo jų ir leisk jiems amžinai tave šlovinti šalia mūsų Viešpaties Dievo, tavo Tėvo...
RAIDENIS: Viskas! Išveskite jį iš čia! O tuos palikit, lai sau kabo. Tegu kiekvienas pamato, koks galas laukia mano priešų! (Šimtininkui ir didžiūnui rodydamas į vežimą) Išneškit, bet taip, kad niekas nematytų.

Novilas ir Skirvydas prieina prie vežimo ir paėmę žmogaus dydžio ryšulį nuneša jį į pilį.

 
2 SCENA


Naktis. Kunigaikščio menė. Vidury patalpos dideli ąžuoliniai suolai, ant kurių stovi žvakidė su beveik sudegusiomis žvakėmis. Gale skobnių – kunigaikščio krėslas, iš šonų – ilgi suolai. Sienos nukabinėtos įvairių žvėrių kailiais ir ginklais. Prie lango nišos stovi nedidelė raižyta spinta, ant kurios padėtas molinis indas su džiovintų augalų ryšuliu. Į patalpą veda dvejos durys; vienos iš koridoriaus, antros iš gretimos menės. Pakankamai tamsu. Pasigirsta triukšmas. Į menę nešini deglais įžengia Raidenis ir šimtininkas.

RAIDENIS: (Kažkam už durų) Veskit jį čia! Greitai, nėra kada su juo terliotis! (Įstato deglą į dėklą sienoje. Tą patį padaro Skirvydas.)

SKIRVYDAS: O kas toliau? Priversim jį tylėti? Kokiu būdu? Privirs Novilas mums košės, jau jei visus, tai visus reikėjo…
RAIDENIS: Gana! Dar tavo priekaištų klausysiuos! Laikyk liežuvį už dantų! (Paima iš šėpos ąsotį ir taurę, įsipila ir išgeria iki dugno, tada įsipila dar ir sėdasi į savo krėslą).
SKIRVYDAS: Bet kaip tai nuslėpsim? Kur jį dėti? Kur? Juk tai ne  adatą šieno kupetoj paslėpti? O jei kas užtiks?
RAIDENIS: Tau  moku, kad neužtiktų. (Pauzė) Kol kas palaikysim požemio rūsy. Pastatyk vyrus, kad niekas nelandžiotų, o rūsio duris užrakink… Taip, užrakink! Lai saugo nežinodami ką…
SKIRVYDAS: O paskui? Ką darysim paskui?
RAIDENIS: Ne tavo reikalas, kas bus paskui! Daryk, kas liepta!

Į menę įeina sargybinis ir Novilas. Tiedu įveda surištą Jorgą.

RAIDENIS: (Jorgui) Žinai, kam turi būti dėkingas, kad likai gyvas?
JORGAS: Žinoma. Esu dėkingas Dievui.
RAIDENIS: Įžūlus šunsnukis! Žarnas paleisiu! Ir už tai dėkosi savo Dievui? (Trenkia stiprų antausį Jorgui, šis griūva ant žemės.) Dėkok dabar! (Kelissyk spiria gulinčiam.)
JORGAS: Ar tai grąžins jums sūnų?
RAIDENIS: Atriškit jam rankas! (Skirvydas išlaisvina Jorgo rankas. Raidenis trenkia jam dar kartą, bet Jorgas lieka stovėti.)

Raidenis nusisuka ir įsitveria krėslo atkaltės.

RAIDENIS: Kirminas. Niekingas kirminas! Man net žiūrėti į jį šlykštu! Šitą krikščionišką išperą!

        Jorgas klaupiasi prieš kunigaikštį.

SKIRVYDAS: Cha, klaupkis, šunie, klaupkis!

        Raidenis atsisuka. Veidas perkreiptas nuostabos. Jorgo akyse siaubas.

JORGAS: Viešpatie, leiskit man atsiprašyt visų ordino brolių vardu, leiskit maldauti atleidimo už tai, ką jie padarė. Tai žvėriška, bet žmonės klysta. Maldauju jūsų atleidimo visų jų ir savo vardu. Vardan švenčiausiosios mergelės Marijos visų nuskriaustųjų užtarėjos.
RAIDENIS: Kaip tau liežuvis apsiverčia, išgama tu! Drįsti maldauti atleidimo?! Tuoj aš tau atleisiu! (Skelia Jorgui dar vieną smūgį, šis klumpa, bet vėl keliasi. Akys pilnos ašarų.)
JORGAS: Viešpatie, maldauju jūsų kaip žemietis žemiečio... Vardan jūsų sūnaus, vardan Budvydo! Prieš nieką kitą nesiklaupiau.
RAIDENIS: Reikėjo tave pirmą pakarti! Ši gyvatė nuodingesnė už visas kitas!
JORGAS: Jei tik kam nuo to būtų geriau...
RAIDENIS: Ar bent suvoki, ką padarėt? (Jorgas tyli) Ar suvoki, klausiu?!

Jorgas užsidengia akis dviem rankom. Skirvydas ir Novilas stovi nusčiuvę, Raidenis beviltiškai suglemba į krėslą.

RAIDENIS: Karas, godumas niokoja žmones, luošina juos, atima šeimas! Net tikėjimas, turintis stiprinti žmogaus dvasią kartais veda prie aklumo, kurtumo ir labiau supainioja mintis, nei leidžia rasti teisingiausią žmogui kelią! O dabar kas? Kas tai sugalvojo? (Pauzė)  Kieno liepimu? (Tyla) Kieno gi liepimu klausiu?!
JORGAS: Magistro...
RAIDENIS: Meluoji, šliuže, Vinrichas  Magdeburge!
JORGAS: Buvo. Po to, kai sudegė Ragainė, atvyko vadovauti jos atstatymui ir iš čia rengtis karo žygiui. Jis Ragainėj, Mano Kunigaikšti, ir tikrai neleidžia laiko veltui. Iš čia vadovaus kitam puolimui.
SKIRVYDAS: Tfu!
NOVILAS: Kad juos visus susuktų! Kokiam dar puolimui?
RAIDENIS: Kada?
JORGAS: Nežinau. Aš negirdėjau jų tariantis.
RAIDENIS: Kalbėk, ką dar žinai.
JORGAS: Nedaug, Kunigaikšti. Tik tiek, kad daug savanorių riterių palaiko ordiną ir ketina prie jo prisidėti. Jau yra atvykusių iš Moravijos, Frankonijos ir Prancūzijos. Juos palaiko ir Anglija, Čekija, Šabija, Valdove, sakau jums, jie žygiuos čia.

NOVILAS: Kad juos kur, tuos velnio pasiuntinius! Nė vienas ordinas tiek pats dar neprisiplėšė ir tiek dovanų iš svetur negavo, o jam vis dar maža. Klastingi žebenkštys!
SKIRVYDAS: Nesąmonė! Šio žmogaus žodžiai nuodingi, negi nematot, Kunigaikšti, kad tai melas?  Tai baimė už jį kalba, dabar bet ko prisuoks, kad sveikas išsisuktų! Žiemą jiems tiek įkrėtėm, kad mažiausiai metus neatsigaus.
JORGAS: O ko man meluoti? Gal pagaliau atgausiu laisvę.
RAIDENIS: Kilpą tu gausi, ne laisvę!
JORGAS: Kunigaikšti, tai atsakas už Gutštalto ir Alenšteino sritis, kurias sausį nuniokojot. Magistras sveiksta, bet pats nevadovaus. Jau girdėjau, kad vadu paskirtas Zigfridas fon Dohenfeldas – Prūsijos maršalas. Tai pats šėtonas, ne žmogus, kai kas kalba, kad savo akim matė, kaip šis ugnim alsuoja.
NOVILAS: Ar tai tiesa?
JORGAS: Kaip mane gyvą matot! Jų knibžda visas Marienburgas.
SKIRVYDAS: Keista, kodėl negirdėjom apie tai anksčiau. Gal varnos iki mūsų gandų neatneša? O gal jam liežuvį jau dabar išpjauti?
RAIDENIS: Gana! (Trenkia kumščiu į stalą.) Kiek dar savivaliausit? (Jorgui) Bet jei meluoji, rupūže, tai su malonumu atiduosiu tave Skirvydui, jau šis žinos, ką su tavim veikti. Ką dar žinai? Kur pirmiausia jie žygiuos?
JORGAS: Iš kur mano ausį tokios kalbos pasiektų? Verčiau jiems tik tariantis su žemaičiais ir lietuviais. Ką jie tarpusavyje šnibždasi, aš nežinau. Už durų nestoviu.
NOVILAS: (Raideniui) Jei tai tiesa, turėtume įspėt Valdovus. Kęstutis dabar Trakuose, po mūšio grįžo ten. O  iš Trakų ir į Algirdo ausį. Trakų Kunigaikštis netruks apie tai broliui pranešti. Visada išvien petis į petį kovojo ir vienas kitą palaikė. Be jungtinės niekas neapsieis.
RAIDENIS: Tai jau, Novilai... Bet gavo kartą, gaus ir dar. Kirnį į Trakus pasiųsiu. Kelią vaikis žino.
SKIRVYDAS: Laikai nesaugūs, nedera vieno sūnaus paleisti.
RAIDENIS: Sutinku. Tu jį lydėsi. Ir dar paimsit kelis vyrus. Taip bus saugiau.
SKIRVYDAS: Ar nemanot, Kunigaikšti, kad aš čia labiau reikalingas? Novilas gali jį lydėti ir jo kilmė jam tai leidžia.
RAIDENIS: Tegu. O tu, (keipiasi į Jorgą) įsikalk sau į galvą: jei bent lūpų kraštu užsiminsi kam, ką šianakt atvežėt, pats tave nudėsiu!
JORGAS: Negi manot, kad įmanoma nuslėpti  tokią tiesą?
RAIDENIS: Aš tau aiškiai pasakiau, daugiau nekartosiu!
SKIRVYDAS: Nesuprantu, Šeimininke, kodėl šitą baltaskvernį turėtume palikti gyvą? Pasiųskim pas visus jo velnius ir baigta.

    Į  menę įpuola Vydūnė.

VYDŪNĖ: Dievai gailestingieji, Raideni, kas čia vyksta? Kas tas vaikis (rodo į Jorgą)?
RAIDENIS: Eik iš čia! Čia tik mūsų reikalas! Ar neliepiau tau gulti?
VYDŪNĖ: Neslėpk nuo manęs, ar nuo Ragainės kas? Kas tie žmonės, kur?..
RAIDENIS: Vokiečių žvalgai! Šunys! O dabar eik gult! Skirvydai, išvesk ją! (Skirvydas išlydi Vydūnę) O šitą šunį įkiškit į požemį. Kad mano akys jo nematytų!
JORGAS: Kunigaikšti, maldauju jūsų gailestingumo. Bent palaidoti leiskit tuos vyrus taip, kaip reikalauja jų papročiai.
RAIDENIS: Ką?! Palaidoti pagal jų papročius?! Aš liepsiu juos išmesti už pilies sienų, kad vilkai ten jiems žarnas ištampytų! Va kokių laidotuvių jie nusipelnė! Išveskit jį!

      Sargybiniai išveda Jorgą. Raidenis duoda ženklą Novilui pasilikti.

RAIDENIS: Girdėjai?

      Novilas palinguoja galva.

RAIDENIS: Ar juo tiki?
NOVILAS: Vaikis išsigandęs labiau, nei šmėklą pamatęs. Kam jam meluoti?
RAIDENIS: Rytoj jį išleisk. Daryk, kaip tarėmės, bet akių nuo jo nenuleisk. Ir... Ruoškis kelionei. Palydėsi Kirnį.

          Novilas pritariamai linkteli. Abu vyrai išeina iš menės.

 

3 SCENA


Lietuvių pilis. Vakaras. Nedidelė menė vidinėje pilyje. Kūrenasi židinys, nuo jo sklindančios šviesos visiškai pakanka apšviesti nedidelei patalpai. Menėje stovi nedidelis stalas, šalia jo skobtinis suolas. Ant stalo baigta valgyti vakarienė. Kitoje menės pusėje – šėpa ir plati dvigulė lova, dengta lokena. Ant jos sėdi Gintenis – jauniausias Raidenio sūnus, gal kokių ketverių metų berniukas ir auklė Minta. Gintenis stebi ant sienų nuo židinio liepsnos šokinėjančius atšvaistus.

GINTENIS: Kas tai?
MINTA: Tai tik atšvaistai. Miegok, visai nusilakstei per dieną, o ir man galėtumei jau leisti pailsėti, ne tokia jauna, kaip tu esu.
GINTENIS: Ar jie gyvi?
MINTA: Kas? Aaa. Atšvaistai?.. Ne, tai tik nuo Gabietėlės taip.
GINTENIS: O Gabietėlė gyva (parodo į židinį)?
MINTA: Gyva, bet nerodyk į ją pirštais! Supyks. Miegok jau...
GINTENIS: O kodėl ji su manim nešneka?
MINTA: (Atsidūsta) Netrukdyk jos savo kalbomis. Ji ir taip užsiėmusi: tave, mus visus saugo, nuo nelaimių globoja.
GINTENIS: Kaip globoja?
MINTA: (Paguldydama Gintenį lovon ir apkaišydama lokena.) O štai taip, kaip aš dabar tave, neklaužada. Iš kur tokioj mažoj galvoj tiek daug klausimų?
GINTENIS: Ji irgi ką nors apkamšo?
MINTA: Ne. Ji šildo.
GINTENIS: Man karšta. (Nusispiria lokeną) Papasakok ką nors.
MINTA: (Susierzinus) Jau vėlu. Tau seniai laikas miegoti.
GINTENIS: Minta, papasakok. Papasakok tą pasaką apie aivarą.
MINTA: Ne apie aivarą, o apie aitvarą. Bet juk tu ją pats žinai.
GINTENIS: Papasakok. Aš noriu, kad tu man papasakotum.
MINTA: (Vėl paguldydama ir rūpestingai apkaišydama) Gerai, papasakosiu, bet turi miegoti. (Gintenis palinguoja galva.) Jau seniai seniai žmonės žinojo, kad danguje gyvena ne vienas, o visi devyni Perkūnai. Pati devintoji buvo mergelė, vardu – Perkūnė. Kas devinti metai ji vis įgauna valią ir visus metus sau karaliauja, didžiausius griausmus ir žaibus mėto. Tokia pasiutus, kad nė vienas Perkūnas jai neprilygsta. Kai ji valdydavo, į pašalius slėpdavosi ne tik Velinas su savo parankiniais, bet ir kaukai, bezdukai, šilinės, o ši tik pasiverčia kokia kate ir žiū, tuoj anuos suranda. Matyt ir Kunigaikštį Gediminą ana bus ugnine strėle nutrenkus. Gal kuo ją užrūstino?..
GINTENIS: Nenoriu apie Perkūnę, noriu apie aitvarą. Ji pikta.
MINTA: Aitvarą... Gerai, aitvarą. Kartą važiavo sau žmogus...
GINTENIS: O kada dabar bus tie devinti Perkūnės metai?
MINTA: Ar gali tu ramiai paklausyti? Nežinau... Gal kaip tik šie... Nelaimės jau nuo pat žiemos neapleidžia. Matyt šie ir bus... (Susierzinus) Tai apie ką tau pasakoti, aitvarą ar Perkūnę?
GINTENIS: Aitvarą.
MINTA: Taigi, kuo ten baigiau?.. A, važiavo žmogus iš Mintaujos, ir pakelyje rado seną pakumptį.
GINTENIS: O kas yra pakumptis?
MINTA: Išlenktas pagalys. Taigi rado ir parsivežė namo. Mąsto, gal pravers. Pakabino ant gembės, o nuo tada tik stebisi, vis pilnos ėdžios avižų, arkliai tik punta. Susapnavo kartą šeimininkas, kad tas pakumptis prašo geresnės vietos, lovos, nes ant gembės jam visi kaulai persisvėrė, išsigando šeimininkas ir mąsto, ar nebus tik tai kaukas. Paėmė pakumptį ir išmetė į mišką, o tas šaukia: “Gerai man ir ant tos gembės”, bet žmogus jo atgal nepaėmė, o ir avižų nuo to laiko daugiau nebuvo.
GINTENIS: Tai buvo kaukas?
MINTA: Ne kaukas, o aitvaras. Aitvarai dažnai kaip pakumpčiai ar gaidžiukai pasirodo, o paskui savo šeimininkams tarnauja, turtus kaupia, o mainais šeimininkės kiaušiniene peni.
Bet nebandyk aitvaro įžeist, užsirūstins, tai ne tik sukauptus turtus išnes, va dar ir trobą padegs, kur tada begyvensi.

      Į menę įeina kunigaikštienė Vydūnė.

VYDŪNĖ: Minta, ar neprašiau daugiau tokių baisybių vaikui nepasakoti? Gana ir taip jau neramus, pati sakei, kad naktimis prastai miega.

MINTA: Tai kad, Motute, jis be pasakų neužmigs.
VYDŪNĖ: (Sėdasi greta sūnaus) Eik pati miegoti. Aš su juo pabūsiu.
MINTA: Verčiau, Šeimininke, pati pailsėtumėt. Kiaurom naktim bluosto nesumerkiat.
VYDŪNĖ: O kaip čia sumerksi? (Apkamšo sūnų.) Na, nekankink daugiau auklės, verčiau aš tau padainuosiu.
(Dainuoja)
Pele, pele nešk miegelį,
Po mažyčio pagalvėle,
Saldų miegelį.

Kad katelė nepajustų,
Mažytėlis nepabustų,
Saldžiai miegotų.

      (Kartoja lopšinę, kol  Gintenis užmiega.)

MINTA: Štai tau ir motina. Sudainavo, ir miega vaikas kaip užmuštas. (Vydūnė krūpteli.) Oi, Šeimininke, tai vis kvailos bobos liežuvis, atleiskit man, pati nežinau, ką kalbu.
VYDŪNĖ: Nuo teisybės nepabėgsi. Rauda mano širdis, rodos per pusę plyšta, o nieks skausmo nesupranta. Negerai bus. Jaučiu. Visada ką negera nujaučiu, juk žinai mane, Minta, visas nelaimes numačiau. Patys Dievai sapnuose mane aplanko. Niekada man nesumelavo,  niekada neapvylė. Apie daugelį nelaimių įspėjo. Tik va, apie sūnų tyli. Taip norėčiau bent kokių žinių iš jo sulaukti. Tik vieno žodelio, kad gyvas mano ąžuolėlis, kad sugrįš, kad laukčiau... O dabar... Kiek naktų be miego!.. Kiek ašarų pralieta... Už mirusius mano tiek neverkta...
MINTA: Gal Šeimininkė klysta? Maža dar gal žinią ir atneš.
VYDŪNĖ: Žinau, kokios žinios laukti. Šiandien rytą saulę tekant mačiau. Tokios raudonos dar nebuvo. Tarsi krauju aptaškyta. Tai ženklas. Praliejo jie mano sūnaus kraują, negrąžins jo man sveiko ir gyvo. Bijau, koks likimas mus visus gali ištikti. Ne tik sūnaus netekau, bet ir vyro baigiu netekti. Kokie monai Raidenį apsėdo jis vienas težino. Neatpažįsta mano moters širdis jo, tiek sūnaus netektis jį pakeitė. O gal ir slepia nuo manęs ką, iš kur galiu žinoti. Vyras jis, ne moters galvai jį suprasti.
MINTA: Ką jūs čia šnekat. Šiukštu, negalima taip motinai kalbėti. Dar kokią nelaimę prišauksit!
VYDŪNĖ: Minta, ar gali būti didesnė nelaimė už tą, kuri mus jau ištiko? Ne ta saulė šį rytą buvo krauju aptaškyta, o mes patys, mūsų rankos, mūsų širdys kruvinos. Kur su tiek pykčio ir pagiežos mes nueisim? Kiek dar laiko turės praeiti, kad nustotume laidoti savo vaikus? (Pabučiuoja miegantį Gintenį) Raidenis žino, o man nesako. Net jei ir akla būčiau, širdies iš manęs niekas neatims. Ne veltui jis tąnakt vokiečių pasiuntinius iškorė.
MINTA: Tai kad pilėnai kalba, kad ten vokiečių šnipai buvę, už tai juos Kunigaikštis ant sienų ir pasiuntęs.
VYDŪNĖ: Ar akla esi, ar tik praregėti nenori? Visi žino, kad ten ne jokie šnipai ar žvalgai, o pasiuntiniai nuo Ragainės buvę. Nuo tada Kunigaikštis kaip nesavas. Vienas sau kaži ką murma, taurės iš rankų nepaleidžia. Bijau, kad pikta kas bus nutikę Budvydui.
MINTA: Prišauksit taip nelaimę, Kunigaikštiene! Šiukštu, nekalbėkit taip. Net man, daug ką šiame gyvenime mačiusiai, kraupu darosi. Kas, jei Mylystos žodžiai tiesa ir... Oi sergėkit, Dievai, kad taip neatsitiktų!
VYDŪNĖ: Nurimk, Minta. Kam nelaimę minėti, jei jos dar nesulaukėm. Duos Dievai, gal ji mus aplenks. Eik dabar miegoti, jau vėlu.

      Vydūnė dar kartą pataiso Gintenio anklodę, pabučiuoja vaiką į skruostą ir išeina. Minta nuseka paskui.


4 SCENA


  Rato formos senovinė lietuvių šventykla. Viduje vyriško dievo stabas, kurio galvą puošia ugninis vainikas, šalia jo aukuras, kūrenama Amžinoji Ugnis. Prie jos meldžiasi žynys. Naktis. Prie įėjimo liepsnoja deglai. Į šventyklą atjoja Raidenis ir Skirvydas.

RAIDENIS: Lik su arkliais. (Nulipa nuo žirgo ir įeina į šventyklą, priklaupia prie kertinio akmens) Atleisk, Brazdeiki, kad trukdau tavo namų ramybę.

RAGYS: Būk pasveikintas, Kunigaikšti, įžengęs į Dievų Ramovę. Kokie reikalai prispaudė, kad juos naktimis tvarkai? Gal tamsa jau tapo tavo sąjungininkė?

RAIDENIS: Pats žinai, kad atėjau ne tavo pamokymų pasiklausyti. Kodėl į pilį nebeateini, ar pamiršai, ką buvome sutarę?

RAGYS: Susitarimą su tavimi sunku pamiršti, bet daugiau padėt niekuo nebegaliu. Gana slėpti teisybę, Kunigaikšti, net galingiausi taip likimais žaisti negali!

RAIDENIS: Man nereikia tavo pritarimo. Prašiau pagalbos, bet jei jos nebenori teikti, apsieisiu be tavęs!

RAGYS: Daugiau negali šitaip jo kalinti!

RAIDENIS: Kalinti?! O ką man daryti, parodyti jį žmonėms, parodyti motinai – raišą, išsukinėtom rankom ir kojom, nudegintu veidu?.. Tokį jį visiems parodyti? Kuo tada bus tikima?

RAGYS: Akmeninė tavo širdis, Kunigaikšti... Dievai tave nubaus... Nei tėviškos širdies, nei sąžinės nebeturi... Gal pats leisi jam apsispręsti.

RAIDENIS: Lietuva, Ragy, ji mano sąžinė! Ne apie save, apie ją dabar galvoju ir vieno teprašau, sugrįšt į pilį. Tai jai, Lietuvai, auginau sūnus, dėl jos pralietas jų kraujas, o kas dabar? Kam jai tie, kurie negali jos ginti?..

RAGYS: Tai ne pasiteisinimas! Į pilį aš daugiau neisiu. Ir ne todėl, kad daugiau padėt nenoriu. Viską, ką galėjau padaryti, jau padariau. Daugiau jo žaizdų nebeišgydysiu ir pilėnų daugiau nebebauginsiu. Ar manai, kad jie akli ir kurti, kad nepastebi, kai kaskart į belangę nusileidžiu? Ar girdėjai, ką jie apie tai šneka?

RAIDENIS: Maža ko kvailos moterys prišneka!

RAGYS: Taip, prišneka, o paskui gąsdina visokiais burtais, idant tu, kunigaikšti, patį aitvarą savo pilies požemyje įsiveisiai ir dabar jį ten peni savo paties kalinių kaulais.

RAIDENIS: Aitvarą sakai?.. (Kunigaikštis sėdasi ir užsidengia veidą rankomis)  Kad ten būtų tik aitvaras... Žmonių prietarų galiu nepaisyti, bet kaip Vydūnei paaiškinčiau, kaip paaiškinčiau sūnui Aušriui? Kaip man pasakyti pačiai, kad mūsų sūnų į požemį uždariau.? Manai, motris mane supras? Manai Budvydo brolis tai supras?

RAGYS: Kaip supras, jei ir aš nesuprantu ir tam nepritariu?! Ir kaip galėčiau?! Dievai negali laiminti žmogaus, kuris pralieja savo pačių kraują. Didžią nelaimę užsitrauksi sau ir savo žmonėms, Kunigaikšti. Kruvinų rankų niekur nenuslėpsi, tai apie kokį tikėjimą kalbi?

RAIDENIS: Negąsdink manęs, Krivi! Ne rankos, o širdis  mano kruvina. Klysti, jei manai, kad jos neturiu. Bet ši žemė ant kurios stovim yra siurbėlė, gerianti brangių žmonių kraują, ir mes su atsidavimu ją laistome, kaip tik dėl šios žemės, jos laisvės, jį liejame. Ir jei dėl to reikės paaukoti brangiausią sūnų, aš jį paaukosiu!

RAGYS: Tu pražūsi su visam taip galvodamas.  Meldei Dievų tau gyvą sūnų sugrąžinti, tau jį sugrąžino. Nerūstink jų jį slėpdamas. Ne tu, o priešas jį suluošino, už tai Budvydas bus gerbiamas.

RAIDENIS: Gerbiamas luošys kunigaikščio sūnus...
Toks jis nevaldys. Net ir po manęs! Gal ir mano sau Ragainėj, kad taip gali mane palaužti, bet lai taip tik mano. Geriau jau miręs sūnus, nei toks, kurs jau niekam nebetinka! Niekas nesužinos tiesos, girdi? Niekas! Net motinai to nesakysiu. Neatlaikys moters širdis tokią žinią išgirdus. Ji jau spėjo jį apraudot. Neleisiu, kad gedėtų dar kartą.

RAGYS: Matau, kad veltui bandau tave atkalbėti.

RAIDENIS: Negaliu jo tokio parodyti. Jis buvo tas, kuris turėjo žengti po manęs...

RAGYS; Jei norėsi, jis ir žengs.

RAIDENIS: (Juokiasi) Turbūt blogai įžiūri tamsoj, seni. (Keliasi ir žengia išėjimo link) Daugiau pas jį neik. Mūsų dvasios palaužti neleisiu niekam. O už sūnų aš atkeršysiu. Sunkiai kris mano kerštas ant galvų tiems, kas šitaip jį išniekino, nei mirtis jiems neatrodys baisi, palyginus su tuo, kas jų laukia. Tą aš prisiekiu čia, dievų akivaizdoje ir lai dievai nepasigaili manęs, jei savo žodžio netęsėsiu!

RAGYS: Kur gi ne... Tu jau iškorei vokiečių pasiuntinius, visai nepaisydamas pasiuntinystės teisės. Gal galingieji ir diktuoja savo sąlygas, Raideni, bet palauk, kol tai pasieks Kęstutaičių ausis. Įdomu, kokį pasiaiškinimą tada jiems sugalvosi, jei žadi nuslėpti tiesą. Butė  bus akla, jei tavęs nenubaus!

RAIDENIS: Už tai aš atsakingas tik sau ir Dievams, kurie nepuls manęs už tai teisti.

RAGYS: Pasenai, Kunigaikšti, tavo sprendimai jau nebe tokie, kokie buvo anksčiau. Ir protu jau mažiau besivadovauji. Dievai gal ir nepuls, bet ką bedarysi, kai vokiečiai sugrįš? Ar negirdėjai, kad magistras pasišaukė čekų, anglų ir prancūzų riterių, idant tik čionai įsiveržtų? Ir gražiuoju jie čionai savo krikštą neša? Jų krikštas mūsuose seniai pažįstamas: ugnis ir plienas, štai kuo jie krikština. Ar vienas prieš juos beatsilaikysi, ar neprašysi Kęstutaičių paramos, kai priešas puls? Ar neprašysi kaimynų pagalbos? Kas tau padės, jei niekas tavim  nebepasitikės?! Mindai tėvų papročius, laužai įstatymus!

RAIDENIS: Keista, kad tai tu man sakai. Argi padėjo praeitąsyk, kai slapta užpulti buvome? Argi neprašėm paramos? Tuomet pats didžiūnas Mangirdas su savo vyrais mums į pagalbą atskubėjo. Jei ne jis, kažin ar antpuolį būtume atlaikę. Pelai tai, ką gauname iš Kunigaikščio  už pasienio gynybą. Kol sulauksim paramos, galą gausim, reikia verstis tuo, ką turim.

RAGYS: Ką gi daryk kaip išmanai, bet turėk omeny, kad anksčiau ar vėliau visa tai išlįs į viešumą. Ką tada paaiškinsi, jei jau dabar ką pasakyti nežinai? Iš Dievų pagalbos nesitikėk, ir dar labiau jų nerūstink. Už savą kraują mokama tik savu krauju. (Ragys išeina iš šventyklos, palikdamas Raidenį vieną.)

RAIDENIS: Pabaisa... (Suklumpa priešais aukurą.) Aš... pabaisa... Ir vardan ko dabar visa tai? Ar man atleisi? Tu suprasi... mes viena, juk turim bendrą dvasią... Bet... tokia auka man per brangi... Lietuva... Lietuva... (Raidenis užsidengia veidą rankomis, lyg pats nuo savęs norėtų paslėpti ašaras.)




5  SCENA



Tos pačios lietuvių pilies vakarinis  kuoras. Naktis. Dangus nusėtas žvaigždžių. Pilies kuore įžiebtas deglas, ugnies atšvaistai šokinėja ant kuoro sienų. Į jo viršų pakilusi kunigaikščio duktė Guostė, žemiau, laiptų užuovėjoje, matyti Kunigaikštytės auklė ir dar kelios moterys. Guostė žvelgia kažkur į tolį. Į kuorą pakyla Jorgas.


JORGAS: Kokia naktis... Tokiomis akimirkomis dėkoju Dievui, kad jis sukūrė tokį nuostabų pasaulį ir leido man jame gimti.

GUOSTĖ: (Atsisuka į Jorgą. Nustebusi.) Ar dėkoji jam net būdamas mano tėvo belaisvis?

JORGAS: Jei tokia Dievo valia, tai aš laimingas, galėdamas nešti jo paskirtą kryžių.

GUOSTĖ: Nejaugi... Pasakyk man, kokią žinią atnešėte Kunigaikščiui, kad jis taip supyko?

JORGAS: (Prieidamas visai arti Kunigaikštytės, lyg norėdamas išduoti paslaptį.) Tai tik ordino reikalai... Nieko, dėl ko turėtumėt nerimauti. Geriau pati to paklauskite Kunigaikščio, nes daugiau nieko pasakyti negaliu. Aš daviau žodį.

GUOSTĖ: (Ironiškai) Žodį... Ko vertas tavo žodis, ko verti visi jūsiškių riterių žodžiai?

JORGAS: Aš ne riteris.  Man niekada neužrištų riterio juostos. Mano gyslomis teka toks pat lietuvių kraujas kaip ir kiekvieno iš jūsų.

GUOSTĖ: (Skelia Jorgui antausį.) Čia tau už lietuvišką kraują!

    Pamačiusi, kas atsitiko, į kuorą pakyla Guostės auklė Meda.

MINTA: Akiplėša! Gyvate, ką padarei mano vaikui?  Palauk, kol tai pasieks Kunigaikščio ausis, tik per kokį stebuklą gyvas likai, kažin ką išsigalvoji?

            Jorgas puola Guostei į kojas, apkabina jas per kelius.

GUOSTĖ: (Nustebusi) Ką darai?

MEDA: Visai pakvaišo vaikis! Ar drignių užėdei?! Eik nuo jos, sakau!

GUOSTĖ: (Mostu sulaiko Medą) Ką darai?

JORGAS: Padėk man, Guoste, padėk man...

GUOSTĖ: Kas tau yra? Ko tu nori?

JORGAS: Aš ne išdavikas ir ne ordino žvalgas. Ar tiki manim, Guoste, sakyk, ar tiki?

GUOSTĖ: Kelkis! Tuojau pat!

JORGAS: Pasakyk, ar tiki?

GUOSTĖ: Aš tikiu  tuo, kuo tiki mano tėvas. Jei tave išteisins, lai taip ir bus.

JORGAS: Man nerūpi, ar mane išteisins, ar ne! Aš noriu, kad tu manim tikėtum.

MEDA: Liaukis drumsti mergaitei protą!

GUOSTĖ: Kodėl tau turėtų rūpėti, tikiu aš tavim ar ne? (Griežtai) Kelkis!

              Jorgas nenorom pakyla.

JORGAS: Tu nesupranti... Nieko nesupranti...

GUOSTĖ: Taip. Nesuprantu. Nesuprantu, ko čia atsibeldėt ir ką veikėt mūsuose. Nesuprantu jūsų tikėjimo, galų gale, nesuprantu jūsų Dievo, kuris sakosi esąs Meilė, o savo kelią nubarsto kaulais ir pelenais! (Būna benueinanti, bet Jorgas ją sulaiko už rankos.)

JORGAS: (Tyliai) Neišeik dar.

GUOSTĖ: Palik mane ramybėje!

JORGAS: Ar todėl, kad aš krikščionis?

GUOSTĖ: Ne! Todėl, kad aš tavęs bijau!

            Jorgas pasitraukia nuo kunigaikštytės bent per du žingsnius.

JORGAS: Ne manęs turėtum bijoti. Mes abu aukos.

MEDA: (Guostei) Einam, vaikeli. (Pavedėja iki laiptų, čia Guostė atsisuka į Jorgą.) Einam. Klius jam už tavo gąsdinimą!

GUOSTĖ: Eik, Meda, aš tuoj. Man nieko nenutiks, aš tuoj ateisiu.

MEDA: Su juo tavęs nepaliksiu. Ką tėvas pasakys, ar pagalvojai?

GUOSTĖ: Medas, eik, aš tuoj. Tėvui nieko nesakyk.

MEDA: Na ne, nekalbėk niekų, su šituo pasilikti negalima.

GUOSTĖ: Meda, aš tavęs prašau – eik.

                Auklė meta skvarbų žvilgsnį Jorgo link, po to nenoriai pasišalina. Guostė grįžta prie Jorgo.

GUOSTĖ: Ką norėjai pasakyti: mes abu aukos?

JORGAS: (Ilgai žvelgia į Guostę) Ne tu... Tik aš. O tu – žvaigždė. Ta, kuri ryškiausia. Nenoriu, kad užgestum. Tokią žvaigždę reikia saugoti.

GUOSTĖ: Tu beprotis.

JORGAS: Tebūnie, aš beprotis. Bet turiu širdį, turiu ausis ir akis, matau, kas čia vyksta ir man skauda, labai skauda.

GUOSTĖ: Tu sužeistas?

JORGAS: Tiesiai į sielą. Žmonės ne tokie jau geri ir nekalti, kaip atrodo. Noriu, kad būtum atsargi.

GUOSTĖ: Vis dėlto, maniau, kad sielai skaudėti negali.

JORGAS: O taip! Gali! Ir ne tik sielą! Čia lengvai gali  suklysti.

GUOSTĖ: Kodėl man visa tai sakai, kaip tai turėčiau suprasti?

JORGAS: Guoste, tu kaip tas nešlifuotas deimantas, savo spindesiu gali patraukti kiekvieno akį, o tie, kas tave gina, ne visada gali tau padėti... Noriu, kad būtum atsargi, labai atsargi.

GUOSTĖ: (Nueidama, nerūpestingai.) O ko man saugotis?

JORGAS: Dievas yra pasakęs: saugokis netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avies kailyje, o iš tikrųjų yra plėšrūs vilkai.

GUOSTĖ: Taip tave įspėja tavo Dievas. Tu saugokis. (Išeina.)





6 SCENA




Neapibrėžta erdvė. Tamsu, tik toliau puslankiu išstatytos žvakės skleidžia blausią šviesą. Priekyje  storas nudžiūvęs kelmas, primenantis stalą. Šalia jo kėdė be atkaltės, ant kurios sėdi Raidenis. Priešais kažkas panašaus į veidrodį, kuriame gerai atsispindi senyvos, pageltusiu veidu, moteriškės siluetas. Ant stalo išdėliotos žaidimo figūros. Raidenis pasirėmęs galvą ranka.

MOTERIS: Ar nesakiau, kad gyvenimas – tai žaidimas… Žaidimas šiomis figūromis. Jos nuo tavęs visiškai priklausomos, gali nuspręsti, ką su jomis darysi, bet galutinė pergalė vistiek priklausys nuo tavo priešininko.

RAIDENIS: Pergalė priklausys nuo manęs. Aš pats ją iškovosiu. (Pastumia figūrą)

MOTERIS: Per daug savimi pasitiki. Ar visada žinai su kuo žaidi?

RAIDENIS: Aš žinau tikslą. Tikslas – įveikti varžovą. Tai menas. Laimėti partiją galima įvairiais būdais, dažnai įgyjant materialinę persvarą, bet galima ir gudrumu. Tuo ir patrauklus šatrandžas, niekada nežinai, ko tikėtis.

MOTERIS: Ko vertas tavo tikslas, jei jis sėja mirtį?

RAIDENIS: Pati mirtis yra verta pagarbos, ji gali būti patraukti ir miela, kaip moteris. Gali būti paslaptinga. Gali sėti skausmą ir neapykantą. Visuomet ji liks savimi, neatsiejama nuo gyvenimo. Tai tikrasis menas. Menas gyventi ir numirti. Todėl ir nebijau…

MOTERIS: Nebijai dėl savęs, o kaip dėl kitų?

RAIDENIS: Ar čia yra dar kas nors?

MOTERIS: (Perstumia figūrą, juokiasi) Cha, cha, cha… Nematai? (Raidenis dairosi.)

RAIDENIS: (Susierzinęs) Ne! Nesuprantu, kas čia juokingo!

MOTERIS: Mirtis niekada nebus tavo sąjungininkė! Jos nepavergsi… Ji visada šalia… ir ji šalta… Ar jauti, kaip ji alsuoja tau į nugarą, ar ją užuodi?.. Ar tikrai nebijai manęs, Raideni,? Kodėl nežvelgi man į akis? Atsisuk, pažvelk į jas. Gal manai nesąs jų vertas?

RAIDENIS: Tai žaidimas… Visas mūsų gyvenimas yra žaidimas… (Pastumia figūrą.). Tik žaidimas. Šachas.

MOTERIS: Ir kieno gi likimais žaidi: savo, pačios, sūnų? O gal viso krašto?

RAIDENIS: Ne aš pasirinkau šį žaidimą. Taip buvo lemta.

MOTERIS: Dabar verti kaltę dievams? Tai toks tavo ėjimas? (Pastumia figūrą) Bet ar dievai suluošino tavo sūnų, ar tie patys dievai įkalino jį požemyje ir nuslėpė nuo gimdyvės? Koks kitas tavo ėjimas, Raideni, kitas?..

RAIDENIS: Nesuprantu, apie ką dabar kalbi – mane ar šį žaidimą....

MOTERIS: Ar pats nesakei, kad žaidimas – gyvenimas?

RAIDENIS: (Dar labiau susierzinęs) Sakiau, kad gyvenimas – žaidimas!

MOTERIS: (Juokiasi) Cha, cha, cha...

RAIDENIS: Kitas ėjimas... Tu žinai kokios pergalės trokštu. Jai paskyriau visą savo gyvenimą. Dėl jos, dėl Lietuvos viską aukojau ir aukosiu, jei to reikės. Nes ji ir yra gyvenimas ir tik dėl jos visa tai.

MOTERIS: Cha, cha! Tuomet tu pralaimėjai. Šachas ir matas.

Tolumoje pasirodo baltos moterų figūros ir ima šokti. Balsas: “šachas ir matas” vis stiprėja, kol perauga į klyksmą.

RAIDENIS: Ne! Tai dar ne pralaimėjimas. Ne! (Kerta ginklu per veidrodį, šis dūžta. Akimirkai viskas užtemsta. Balsai dingsta.)

*******

Tamsus ir tvankus pilies požemis. Nešinas deglu sraigtiniais laiptais nusileidžia Raidenis. Deglą palieka dėkle prie geležim kaustytų durų, o pats nusisiaučia apsiaustą ir, pasiklojęs juo ant žemės, atsisėda šalia durų.


RAIDENIS: (Žvelgia kažkur aukštyn. Žvilgsnis nefiksuotas.) Ir vis dėlto, kokios slogios šitos sienos... Rodos, tą apsiaustą imtum ir nusimestum. Bet ne! Jos kaip kupra tave slęgia, dusina, gniaužia... Kaip kupra, kurios neatsikratysi! O  aš – pats didžiausias kuprius. (Karčiai juokiasi iš savo paties žodžių.) Manai, tai tavo kalėjimas, manai esi uždarytas? Nesąmonė! Tik čia dvasia laisva, ji gali kilti ir skristi kaip tas laukinis paukštis, kaip sakalas, patsai padangių Viešpats. Kad man tokią laisvą dvasią, tokį polėkį į viršų, į laisvę, į tolius... Bet matyt ir Dievai čia nenusileidžia, gal tik Velionos  atodusį į nugarą galėtum pajusti... Ar mane kada suprasi?.. Ar atleisi?.. Tu tyli. Ką gi, aš pats būsiu sau teisėjas ir budelis. Tyli... taip, tu teisus: ko vertas mūsų tikslas, jei jam aukojame savo vaikus, savo gyvenimus... Manai, čia tavo kalėjimas, a? Ne, čia aš įkalinau savo sąžinę ir savo tikėjimą! Čia aš belaisvis. Kokie mes vis dėlto niekingi padarai, a, kokie niekingi, o to nesuvokiam?.. Kur gamtoje yra taip? Žvėrys ir tie tik maistui žudo. Girioj vietos ir lokiui, ir šernui, ir vilkui ir tai pačiai voverei, ir visiems kitiems  pakanka, o mes – žmonės, vietos po saule nepasidalinam. Žvėrys mes. Ne, mes žvėriškesni už žvėris. Aš irgi žvėris. Taip, žvėris. Tu irgi. Aha, žemiau už čia tik paskanda . Gilesnės vietos nėr. Bet nuo savęs ir ten nepasislėpsi. Bet aš dar nepralaimėjau, dar ne! Girdi, tai dar ne galas! Ar tu girdi, luošy, žemyn jau kelio nėr, žemyn mane jau nutempei. Toliau – jau tik  į viršų, tik aukštyn. Tolyn į saulę, į šviesą, į laisvę. Tik aukštyn. Tik aukštyn. (Raidenis keliasi nuo apsiausto, nervingai jį gniaužia po pažastim.) Paleisk mane, paleisk, girdi, pabaisa, žemyn manęs jau nenutempsi! (Juokiasi) Tik į viršų! Tik aukštyn! Aukštyn! Aukštyn! (Keturiom ropščiasi laiptais aukštyn, tik dar girdėti tylstantys žodžiai ir juokas.) Aukštyn, cha cha, aukštyn, aukštyn! Cha cha cha...






7 SCENA



Ta pati lietuvių pilis. Ankšta blausi menė. Lango ertmė dengta kiaulės pūsle, prie mūrinės sienos pristumta viengulė lova. Viršus apklotas storu audiniu. Menės viduryje platūs suolai, už jų sėdi Jorgas ir meldžiasi.

JORGAS: Viešpatie Dieve, mūsų Tėve, daug malonių iš tavęs esu gavęs ir visada ir visur buvo verta už jas Tau, Visagali, dėkoti ir Tave garbinti. Apšviesk mano protą ir suteik jėgų, kad ir toliau Tave šlovinčiau ir garbinčiau. Suteik stiprybės nepalūžti dabar, kai Tu man itin reikalingas ir saugok tuos, kurie tiki į Šventąją Tavo Širdį ir yra verti išganymo ir amžinojo gyvenimo.
        Viešpatie, maldauju Tavęs, parodyk man kelią, kuriuo toliau turėčiau eiti, kaip turėčiau elgtis, vėl būdamas pas savuosius, kurie nepripažįsta Tavęs ir visaip tave niekina? Kaip prisibelsti į sustabarėjusias jų širdis ir pažadinti jų jausmus Tau, kad amžinai Tave garbintų ir šlovintų? Dieve, laimink šį kraštą, nors jis nėra Tavęs vertas, atleisk jam jo kaltes, kurias daro dėl savo tamsumo, nes dar nepažino Tavęs. Viešpatie, saugok Guostę… (Jorgas žegnojasi ir bučiuoja kryžių) … nes ji gyvena tarp pabaisų, išgelbėk bent jos sielą…

Į menę įeina Guostė, Jorgas užsikabina kryžių ant kaklo ir paslepia po marškiniais. Akimirką jaunuoliai žvelgia vienas į kitą.

GUOSTĖ: Atnešiau tau maisto. (Padeda dubenį ant skobnių šalia Jorgo.)

JORGAS: Ar daugiau nėra kam atnešti?

GUOSTĖ: Tau nepatinka, kad atėjau? Kodėl, juk vakar pats norėjai pasikalbėti? Šiandien jau galvoji kitaip?

JORGAS: Tau nedera pas mane vaikščioti. Tu didžiūno duktė ir dar netekėjusi.

GUOSTĖ: Bijai, manai, kad tau klius?

JORGAS: Klius ir tau, ne tik man. Neturėtum pas mane eiti.

GUOSTĖ: Vaikštau ten, kur pati noriu. Valgyk, atšals. (Pastumia dubenį arčiau.)

Jorgas valgo. Guostė užeina jam už nugaros  ir atsargiai uždeda jam rankas ant pečių. Jorgas akimirką sutrinka, sukosti, po to atsilošia ir pastumia dubenį šalin.

JORGAS: Sakei, jog manęs bijai… Ir turėtumei, juk manęs nepažįsti, atėjai čia, galiu tave nuskriausti.

GUOSTĖ: Pabandyk (Šypsosi) ir tą pačią dieną tavo galva siūbuos kilpoje.

JORGAS: (Dabar jis šypsosi) Bet kol ji ten atsidurs, išgyvensiu didžiausią savo gyvenime stebuklą. Ar dėl to neverta jos aukoti?

GUOSTĖ: Aukotis verta tik dėl dviejų dalykų: tėvynės ir meilės. Tad patausok savo galvą kam kitam.

JORGAS: Tai ko čia atėjai – pasijuokti iš manęs?

GUOSTĖ: Ne. Tegu juokiasi kiti. Atėjau išgauti tiesos. Vakar sakei, kad nesi teutonų šnipas, tai kas tada? Ko atvykot pas mano tėvą, ar žinią atnešėt? Apie mano brolį?.. Kaip jis, ar gyvas dar?

JORGAS: Guoste! Guoste, palauk… Nepažįstu aš tavo brolio, Dieve, neklausinėk manęs daugiau apie tai.

GUOSTĖ: Nepažįsti sakai… Tai ką tada čia veikėt?

JORGAS: Guoste, neversk manęs laužyti žodžio, duoto tavo tėvui. Tik noriu, kad manim tikėtum, jog aš čia – tyriausia širdimi. Aš ne žvalgas, ne išdavikas, o tai, kad esu krikščionis, tai nieko nekeičia. Tada negalėjau rinktis.

GUOSTĖ: Davei žodį tėvui, ar jis tave privertė (Guostė ranka perbraukia Jorgo plaukus, čia dar matyti mušimo žymės)? Jorgai, jei ką žinai, jei tik ką, neslėpk  nuo manęs, aš nebijau tiesos.

JORGAS: Tiesa ta, kad Ragainėj vėl ruošiamasi mūšiui. Pats magistras ten ir mūšis tikrai bus.

GUOSTĖ: Netikiu tavim. Ne tai pasakėt Kunigaikščiui! (Guostės akyse ašaros) Aš nekenčiu jūsų! (Kyla eiti link durų.)

JORGAS: (Tyliai)
Jūružėje žalias kalnelis
Su raudonomis uogelėmis.
Tai ne žemės uogos
Čia saulutės ašarėlės
Čia saulutė verkė,
Čia byrėjo ašarėlės.

    Guostė nusčiuvusi klausosi iki galo.

JORGAS: Ar tiki manim?

GUOSTĖ: (Prieina artyn) Gal būt... (Greitu rankos judesiu nuima jam nuo kaklo grandinėlę su kryžiumi ir atsitraukia toliau.) Nesuprantu tavęs. Kas tu? Dainuoji mūsų krašto dainas, o ant kaklo nešiojiesi Nukryžiuotąjį.

Jorgas žengia link Guostės, tiesdamas ranką kryžiaus, bet ši užšoka ant suolo ir aukštyn iškelia ranką.

GUOSTĖ: (Juokiasi) Dabar tau jo nereikia.

JORGAS: (Susierzinęs) Guoste, nežaisk su manim.

GUOSTĖ: Aš ir nežaidžiu. Tik nesuprantu, tikrai nesuprantu... (Įsižiūri į kryžių) Sakai, kad tavo Dievas Meilė, tai kodėl jis leido mirti savo sūnui, kodėl jo neišgelbėjo, jei yra toksai galingas? Juk jam tereikėjo tik panorėti... Taigi, jis Dievas... Argi tai Meilė, Jorgai, ar tai galima vadinti Meile? Žiaurus tavo Dievas, negailestingas. Mūsų Dievai geresni . Jie žmogaus pusėje ir mus supranta bei globoja.

JORGAS: Jis tai padarė iš meilės žmonėms. Leido nukankinti savo sūnų tam, kad būtų atpirkta žmonija. Jei nebūtų buvę nuodėmės, niekas nebūtų miręs. O dabar gimdamas Jėzus, kaip ir mes visi, priėmė pirmąją nuodėmę ir ją nuplovė savo krauju, kad būtume išganyti. Už mus Dievas paaukojo savo sūnų. Štai kokia jo Meilė Žmonijai – visai Žmonijai, ne tik kunigams, vienuoliams, o visiems krikščionims. Ir tu gali būti išganyta, visi gali, Guoste, ir už tai turime būti dėkingi Dievui. Gaila, kad ne visi tai supranta.

GUOSTĖ: Taip, nesuprantu. Turėtum daug man pasakoti, bet vis tiek nemanau, kad suvokčiau, kokia ta jūsų krikščioniška Meilė ir kam ji per prievartą grūdama. Juk Meilės negalima brukti prievarta, Jorgai. Tai ne koks daiktas, kurį gali duoti ar atimti. Meilę reikia užsitarnauti, išsikovoti, bet tik ne taip, kaip jūs tai darote. Ne ugnim ir kalaviju. Dėl Meilės verta mirti, taip verta, bet mirti, o ne žūti. Tada mes galėtume džiaugtis pačiais menkiausiais gyvenime dalykais, o juk mokėti džiaugtis mažais dalykais ir yra didžiausias džiaugsmas. Todėl nesuprantu, kaip toks dalykas, kaip Meilė, gali būti nešamas ginklu ir lydimas mirtimi.

JORGAS: Nereikia suprasti. Reikia tikėti. Tik tikėti, nes tikėjimas padaro mus stipriais. Duok ranką. (Guostė ištiesia jam savo ranką, Jorgas numauna jai žiedą.) Žiūrėk, čia ratas, matai? Jis neturi nei pradžios, nei pabaigos. Jis yra begalinis, nes ir pradžia ir pabaiga gali būti bet kur. Taip ir mano Dievas neturi nei pradžios, nei pabaigos, nes jis yra visur.

Guostė atsiima žiedą ir toliau užšoka ant suolo. Jorgas žvelgia į ją iš tolo, Guostė grakščiu žingsniu ant jo  šoka.

GUOSTĖ: (Nerūpestingai) Tavo Dievas baigiasi ties mūsų šalies siena.

JORGAS: Netiesa. Jis yra visur, net ir šiame krašte, ir tie, kas jį įtikės, bus amžinai išganyti. Dievą matysime amžinai ir tai bus taip didinga, kad net visas žmogiškas gyvenimas su karais, badu, turtais mums atrodys tokia menkystė! Ir tada tyraširdžiai regės Dievą. Neprašyk, kad dabar tau jį parodyčiau. Jis visur ir nėra tokio stabo, kuris jam prilygtų. Tai dvasia, kurios pilna visa esybė, mes ja alsuojame. Ji gaubia mus savo amžina Meile, nes jis yra Meilė ir Kantrybė. Jis – Aukščiausias Viešpats, kuris nusileidžia prie menkiausio krikščionio ir yra atrimas visoms jų sugrubusioms širdims.

Staiga Guostė paslysta ir susvyruoja. Jorgas sugriebia ją į glėbį ir pastato ant žemės. Guostė atiduoda jam kryžių.

GUOSTĖ: Tavo Dievas man svetimas.

JORGAS: (Tyliai) Tu pati panaši į pagonišką deivę, ką tik išžengusią iš švento šeimos židinio. Priimk bent mano draugystę.

GUOSTĖ: Manai man reikia tavo draugystės? Ką ji atneš man, tau?.. Ką ji duos mano žmonėms? (Juokiasi) Nežinau, kam tau tai ir ką man su ja daryti. (Guostė išsitraukia sijono klostėse paslėptą durklą ir duoda Jorgui.) Nagi, imk. Prašei tuomsyk tau pagelbėti. Kitaip negaliu. Jei norėtum pabėgti, tave vis tiek susektų. Pats tėvas Skirvydui liepė tave stebėti. Nuo šito niekas nepasislėps. Vienaakis, bet ir tos akies pakanka, kad tave kiaurai pervertų. Jis tėvo karvedys, kraupus žmogus. Nuo tada, kai vienos apgulties metu kryžiuočiai sudegino jo pilį, jis kraupiai keršija visiems, kas nešioja kryžių, nesvarbu, ar tai  krikščionių vienuolis, ar riteris, ar apkrikštytas lietuvių belaisvis. Daugiausia saugokis jo. Jei kuo neįtiksi, tavęs jis tikrai nepagailės. Žinok, kad kaip pasitarnausi Kunigaikščiui, taip tau čia baigsis. (Nusisuka ir eina pro duris)

JORGAS: Guoste, palauk... (Guostė atsisuka) Ar... ar kada galėsi manim pasitikėti?

GUOSTĖ: Užsitarnauk tai. (Išeina)







8 SCENA



Erdvi lietuvių pilies menė. Išilgai  jos platus stalas, nukrautas vaišėmis. Prie stalo  pristumiamos kėdės su atkaltėmis. Pasieniuose ilgi suolai, dengti įvairių žvėrių kailiais. Ant sienų iškabinti briedžių ir elnių ragai, įvairūs ginklai. Menėje būriuojasi kunigaikščio šeimynykščiai, pilėnai ir ką tik atvykę svečiai: bajorai Gerdvilas, Kuneika ir Butenis. Menės užkampy vaidila skambina kankliais. Įeina Raidenis, Ragys ir Vydūnė.

GERDVILAS: Būkit pasveikinti, Šeimininkai. Lai Dievai suteikia pilnatvę ir džiaugsmą jūsų namams ir tegu jūsų stainios, aruodai ir klėtys visada būna pilnos, o žmonės ištikimi (Gerdvilas ir jo palydovai nusilenkia Raideniui ir Vydūnei).

RAIDENIS: Už sveikinimus dėkui. Ir mums garbė sutikti ir pasveikinti tokius garbius vyrus bei palinkėti jiems to paties.

KUNEIKA: Šlovė Kunigaikščiui!

VISI: Šlovė Kunigaikščiui!

RAIDENIS: (Svečiams) Nusiimkite šarvus, Garbieji Vyrai, nes ne pas priešus, o pas draugus atvykote. Ir lai  mano namų svetingumas neužgauna jūsų širdžių. (Mosteli link suolų.)

GERDVILAS: Tai kad ne svečiuotis mes čia. Mes turim reikalą į Kunigaikštį.

RAIDENIS: Matau, tiesus vyras esi. Matau, kad su reikalu, kitaip, kam čia vykę būtumėt. Bet reikalai palauks, gi į šventę atsitiktinai ar tyčiom pataikėt. Todėl dabar kviečiu sėstis ir mano svetingumo neužgauti.

Raidenis sėdasi į savo krėslą stalo gale. Jam iš dešinės paliktos dvi laisvos vietos, toliau sėdasi Vydūnė. Kairėje Ragys ir svečiai.

RAGYS: Štai dar vieno pavasario sulaukus starkus  šiandien ant savo uodegos antai kielę parnešė. Mažą paukštelį, kuris baiks šaltos žiemos ledus išspardyti, taip Žemynai Žemynėlei naštą palengvindamas, ją iš sąstingio, iš šalto miego prikeldamas. Tuoj ši visą pavasario gerą pakels, kad sotūs ir laimingi būtume. Starkus pavasarius parneša, starkus išskrisdamas ir išneša, tad vaišinkitės šiandien, kad per visus metus šito gero nepritrūktumėt. (Ragys laužia krekenom įdarytą pyragą ir gabalą jo deda sau į burną. Toliau siunčia jį Kunigaikščiui, šis kitiems, kol pyragas apkeliauja aplink stalą). Didi šventė mus šiandien aptiko, linksminkimės, žmonės, pagerbkim Šventpaukštinio  paukštį. (Ima gorčių midaus, šiek tiek nugeria, toliau vėl siunčia per rankas.) Būkite pagarbinti, mūsų ir mūsų protėvių Dievai, leidę dar vieną amželį pragyventi, dar vieno pavasario sulaukti. Būk pagarbintas Šventpaukštini, kad mums šventą paukštį gražinai. Šlovė tau! (Meta pyrago likučius sau per petį.) Ir tu, Žemynėle, būk pagarbinta. Skalsink, laimink mūsų laukus ir pasėlius, kad gero derliaus sukauktume, kad vėjai, krušos ir kitos negandos jų  nenusiaubtų. (Nupila midaus likučius postalu.) Vaišinkis, Deive, ir būk mums maloninga.

VISI: Šlovė Dievams!

RAGYS: Čia jums, mūsų bočių, brolių ir vaikų vėlės. Džiaugiamės kartu su jumis už vieno stalo sėdėdami ir tuo pačiu geru misdami. Skalsinkitės sau į sveikatą ir piktu mūsų neminėkit. (Padeda dubenį po stalu.) O dabar vaišinkitės kanapinių pyragų neaplenkdami, kad tinkamai šią dieną paminėtumėm, Dievų neįžeistumėm ir artimo nesupykdytumėm.

  Prasideda puota.

GERDVILAS: (Keldamas taurę į Raidenį) Te bus pagarbinti pavasario ir tavo manų Dievai, Kunigaikšti. Lai jie būna jums maloningi ir dosnūs.

KUNEIKA: Te bus pagarbinti! (Visi išgeria.)

RAIDENIS: (Į svečius) Kaip čia yra, kad į pačią šventę pataikėt, dievų ranka ar tyčia?

KUNEIKA: Greičiau pats Velinas mus čia už nosies po tavo girias vedžiojo. Vietos čia klaidžios, nors gerą vedlį turėjom, vis dvi paras be tako klaidžiojom.

RAIDENIS: Didžiai išvargę esat. Ir matyt pailsėti nespėjot.

GERDVILAS: Pailsėsim pas Proamžį suoleliuose sėdėdami, o dabar kariui daug poilsio nereikia, dar ne tokie seni esam. Jei tik yra kalbos ir midaus, mūsų akys visada žvitrios. Greit tuo gausit įsitikinti.

RAIDENIS: (Juokiasi) Pamenu, Didžiūne, pamenu. Geras karys ir bičiulis esi. Už tai esu dėkingas ir kokiu reikalu atvykot irgi numanau.

GERDVILAS: Taigis. Jau buvom kalbėję apie savus vaikus. Tu sūnų mano jau pažįsti (Mosteli Butenio link, šis linkteli.). Dukters tavos aš dar negavau progos pamatyti.

RAIDENIS: Teisybė. Tavo vaikį jau ir kovoj esu pažinęs. Didžiuočiausi, jei jis ir mano sūnus būtų. Tokį vyrą į giminę priimt negėda.

KUNEIKA: Tai ko nuo mūsų Kunigaikštytę slepi? Negaluoja gal?

RAIDENIS: Bus laikas ir pasirodys. Nėra čia ko jaunai mergiotei su visais išvien uliavot. Dar suspės visko pamatyti.

BUTENIS: Ar nuo vyriškų žvilgsnių ją, Kunigaikšti, saugai?

RAIDENIS: (Kreivai šypteli.) Kuklus ji vaikas. Suspės dar pasilinksminti, o apie vedybas vėliau sutarsim. Aš pažadą daviau ir jo nekeisiu, bet dabar puotoj esat, todėl ne apie reikalus teikčiausi kalbėti. (Vaidilai) Na, Vaidila, pralinksmink mus savo daina, kodėl tavo kankliai tyli, gal meška stygas nutraukė, a?

VAIDILA: Nenutraukė meška jokių stygų, Kunigaikšti.

RAIDENIS: Padainuok ką nors didingo apie mūsų tautos praeitį, pakelk mūsų ūpą ir tikėjimo priduok, nes kur lietuvis, ten daina, ten ir vienybė esti. Kas mes be vienybės? A? Niekas. Medis, ir tas tai su paukščiu, tai su gyvulėliu kokiu giminiuojasi, o mes – žmonės vieni negalim. Ypač tada, kai bėda prispaudžia. Bėdų nei sėja, nei akėja, o žiūrėk, pačios pridygsta. Tada išvien laikytis turim ir Gerdvilas mums tai įrodė. Pagrok, Vaidila, o gal dainų nebepameni?

VAIDILA: Pamenu, Valdove, bet tokia proga nei viena jų netinka. Lai jaunimas pats sau pasterkavoja . (Tuo metu jauniausias Raidenio sūnus išbėga į menės vidurį ir ima mėgdžioti vaikščiojantį gandrą. Visi juokiasi, pagaliau Minta jį išveda.)

GERDVILAS: Tai vaikis!

KUNEIKA: Nebūtų Kunigaikščio sūnus.

RAIDENIS: Rodos sterkorių jau matėm, o dabar dainuok. Lai tavo kankliai praskaidrina mums dūšią.

VAIDILA: Baladė apie brolius (Kankliuoja).
Už jūrų marelių saulelė tekėjo,
Už jūrų marelių saulelė kėlės.
Saulelė motužė ašarėles liejo.
Už jūrų marelių dvarelis stovėjo
Dvarelį tėvužis tris sūnus turėjo.
Tris sūnaitėlius, žaliu diemedėlius
Rytą gegužė į karą kėlė
Rytą broleliai žirgus balnojo
Vieną rytelį karan išjojo.
Pakirdo broleliai, žali diemedėliai,
Žali diemedėliai, tėvelio sūneliai.
Vyriausias bernelis drąsiausias buvo,
Drąsiausias buvo, narsiai kovojo,
Bet savo galvelę nūnai prateriojo
Svečiojoj šalelėj kai priešą kapojo.
Verkė tėvulis, verkė motutė,
Vai apgiedojo pilka jį lakštutė.
Antrasis sūnelis tėvykštę gyvė,
Jo priešai galvelę ties Polocku mynė.
Raudojo saulelė karšta raudona,
Jo dūšia priglaudusi saugo Veliona.
Jauniausias sūnelis mergužę pamilo,
Į tėvulio dvarą pačią sau ėmė.
Mergužę sau ėmė, gražiai tulkavojo,
Kol priešas ir jų galveles nukapojo.
Už jūrų marelių saulelė tekėjo,
Saulelė tekėjo, brolelių verkė. Už jūrų marelių kalnelis stovėjo,
Ant to kalnelio žali diemedėliai,
Trys diemedėliai – tėvelio sūneliai
Tėvelio sūneliai, narsūs karūžėliai
Ir jųjų mergelė, pilka gegutėlė.
Pilka gegutėlė, girių paukštelė
Gailiai kukuodama brolužių rauda,
Marios nuo jųjų atneša aidą...

      Nuo suolo  pakyla Vydūnė ir išbėga iš menės. Raidenis mostu nutildo vaidilą.

RAIDENIS: Įskaudinai motinai širdį, Vyre. Skaudi tavo daina jos dvasiai!

VAIDILA: Koks gyvenimas, Kunigaikšti, tokios ir dainos. Nieko čia nepadarysi. Pats prašei apie praeitį pakankliuoti, ar ne mažai mūsų vaikų galvas padėjo tėvykštę gindami, o mes seniai, vietoj to, kad jais didžiuotumėmės, raudame jų, gailimės. Jie buvo didūs vyrai. Tokiems ir dainas dainuojam, kad nepamirštume, kad pagerbtume, kad kiti jų pavyzdžiu nedvejodami sektų! Daina – tai mūsų gyvenimo, mūsų pačių atspindys. Iš niekur ji neatsiranda, neišdygsta. Ji gimsta dvasios kertėje, dėl to ji šventa.

RAGYS: Ne daina žmogų skaudina, o pats žmogus.

RAIDENIS: Skausmas taurina dvasią, jis reikalingas, kad apsivalytum, kad pajustum, jog gyveni. Ar ne per skausmą išplėšėm pergalę? Kiek tada mūsiškių žuvo? Ar kas skaičiavo? Ar skaičiavo, klausiu!? Aš pats sūnų praradau... Savo paties gryną kraują... Bet kas pasakys, kad buvo neverta?

Šurmulys nutyla. Visi sėdi nuleidę galvas žemyn.

Aš Budvydo atminimo neleisiu niekam teršti! Visi atminsim jį tokį, kokį mus paliko – jauną ir stiprų, kaip mūsų Dievai!

RAGYS: Kunigaikšti, užrūstinsi Dievus ir nemalonių užsitrauksi sau ir savo žmonėms taip kalbėdamas!

RAIDENIS: Nutilk, Ragy! Negąsdink manęs Dievais, nes šiuose namuose aš pats sau Viešpats.

RAGYS: Varge, varge...

GERDVILAS: Ar tai reiškia, kad sulaukėte blogų žinių iš vokiečių?

RAIDENIS: Tai reiškia, kad netekau sūnaus.

VISI:
-Vaje!
-Varge tu mano!
-Te Veliona jo pasigaili...
-Te priglaudžia Proamžis jo vėlę...
-Vargšas Kunigaikštis...

RAIDENIS: Tęskit šventę... be manęs. (Išeina iš menės.)

      Visi menėje nusčiuvę. Kraupi tyla. Kažkur pasigirsta moters klyksmas.



9 SCENA



Lietuvių  šventykla. Rytas. Aplink šventyklą dar daug sniego. Medžių viršūnėse ratus suka kovai. Prie šventyklos atjoja Jorgas. Prieigoje jį pasitinka Ragys.


JORGAS: (Lipdamas nuo arklio.) Te bus pagarbinti šio krašto Dievai, Krivi.

RAGYS: (Pastoja kelią į šventyklą.) Nuo kada ėmei garbinti mūsų Dievus savų atsisakydamas?! Ko tau? Krikščionio kojai čia ne vieta! Eik lauk!

JORGAS: Aš noriu tik pasitarti. Į vidų neisiu.

RAGYS: Tai tavo Dievas tau čia maža paguoda? Ne, tavęs ir neįleisiu. To betrūktų, kad Dievų namų grindinį mindžiotų  tie, kas juos naikina.

JORGAS: Argi Dievai tokie negailestingi ir žiaurūs? Ar žmonės nieko nemato, kai juos svetimas pyktis apakina? Aš geruoju čia atėjau ir greitai išeisiu, bet... (pauzė) man tik patarimo reikia.

RAGYS: Išdavikams aš nepatarinėju. Ir Kunigaikščiui nepritariu, kad tave laisvą laiko. Tai, kad sakaisi esąs belaisvis nieko nereiškia. Kad vilką namuose išauginsi ar nuo to jis nustos žvėris būti?

JORGAS: Teisybė, žvėrim gimęs, žvėrim liks ir kada tik nutaikęs progą į mišką išlėks. Taigi ir aš lietuvis... nors, atrodo, mane jau gyvą palaidojot. Pats gi gerai žinai, kad jūsų niekada neišdaviau ir tik belaisvio dalią vilkau. Ir Kunigaikščiui pasitarnausiu, jei tik šis man progą suteiks. Tą širšių lizdą reikia išnaikinti, ypač, kol dar ne vėlu. Visą laiką apie tai galvojau, tik to betroškau belaisvis būdamas.

RAGYS: Nekišk čia belaisvio dalios! Gėda tokiam vyrui, taip kalbėti. Jei ištikimas kraštui būtum, tiek metų priešui nebūtum vergavęs. Moterys ir tos drąsos suranda nusižudyti, kad tik sveikos į jų rankas nepapultų. Geriau mirtis, negu vergystė, ką jau bekalbėti apie svetimo tikėjimo priėmimą!  Ar tai ne išdavystė, ne savų Dievų paniekinimas? Ką dabar pasakysi, kuo pasiteisinsi?

JORGAS: Žinau, dėl to aš kaltas. Savus Dievus pamyniau svetimą tikėjimą priimdamas, bet ar nuo to mes esame kitokie žmonės? Žinau, ko į pilį vaikščiojai, ir kur ėjai, apie tai norėjau pakalbėti.

RAGYS: Tylėk! (Pagraso lazda.) To niekas nežino.

JORGAS: Kodėl? Ar tylint tiesa taps kitokia? Juk jei būčiau norėjęs, galėjau seniai jus išduoti.

RAGYS: Ir ko tu nori, gal grasinti čia atėjai?

JORGAS: Aš niekam negrasinu. Vis tiek manimi čia niekas netiki. Gal pagaliau laikas pagalvoti ir apie ką nors kita, nei karas. Ne kapotis turim dėl šios žemės, o ją dirbti, skalsinti, derliaus sulaukti ir nuimti. Kraujo ji jau pakankamai prisigėrė. Šiemet bus derlingi metai... (pauzė) Įdomu, kiek iš mūsų jų sulauks...

RAGYS: Visai tavęs nesuprantu, ką čia vapi?

JORGAS: Šiąnakt stebėjau paukščių taką . Dangus buvo toks giedras... Tuoj parskris paukščiai...

RAGYS: (Susierzinęs) Grįžk į pilį!

JORGAS: Ar Dievai kada nors atleidžia?

RAGYS: (Sustoja) Ko klausi?

JORGAS: Klausiu, ar galiu tikėtis Dievų atleidimo už tai kad jų išsižadėjau?

RAGYS: Prašysi Dievų atleidimo, kai ant krūtinės segi kryžių? Išsigimėli, veidmaini, jau už tai Perkūnas turėtų tave skradžiai trenkti! Kaip drįsti taip net pagalvoti? Ar nebėra jau nieko šventa? (Krato galvą.) Kinirvarpa! Padugnė!

    Jorgas nusiima kryžių ir varto jį rankose.

JORGAS: Kas tai? Galia? Tikėjimas? Neviltis? Neapykanta? Kur ji veda? O gal doras krikščionis yra didesnis niekšas už tą, kuris įkalina savo luošį sūnų? Ko tada vertas mūsų tikėjimas, ką jis duoda? Ko tada verti visi mūsų Dievai? Kraują ir turtus mes garbinam. Štai mūsų Dievas! Kitaip gyventi neišmokstam, o neišmokstam todėl, kad patys to nenorim. Tėvas sūnui, brolis broliui gerklę perplėš... Ar tai religija? O kas tada yra Dievas? Ar ne ta pati galia, kurią patys sukuriam, įsikūnijusi mūsų pačių baimė? Ar ne baimė?

RAGYS: Tylėk! Neleisiu tau niekinti šventos vietos!

JORGAS: Šventos vietos sakai? (Juokiasi) Nebėr šioj žemėj šventos vietos. Niekur nebėr. Žmonės išgalvojo šventumą tam, kad pateisintų savo pačių gobšumą ir tuštybę, kad patys save padrąsintų, kai nėra kuo tikėti. Bet tai melas! Meluojame patys sau. Tai kam save apgaudinėti, kam kristi dar žemiau? Kur yra kitaip, Krivi, pasakyk man? Jūsuose imate duokles, iš kurių Kunigaikščiai sau pelnosi, ordino žemėse pardavinėjamos indulgencijos, neva atleidžiančios visas nuodėmes. Tas, kurių dar nepadarei... Kokiu tikslu, ar ne tam, kad turėtum palaiminimą žudyti, deginti, prievartauti?.. Ar ne dėl to pačio turto?! Tai, pasak jų, irgi šventa... O gal nemokame pasirinkti?

RAGYS: Gana! Jok iš čia! Nebenoriu daugiau niekada tavęs čia matyti.

JORGAS: Kodėl? Ar dėl to, kad nebetikiu jūsiškiais Dievais ar dėl to, kad daugiau nebepasitikiu savuoju? Kas mes be tikėjimo? Bet gal tik tada atsimerkiame... (Sėdasi į balną.) Pasakyk man, kai mirsiu, ar nugarmėsiu pragaran, ar kopsiu į kalną?

RAGYS: Vargšė dvasia. Tikiuosi, dar surasi tinkamą atsakymą ir teisingą kelią.

JORGAS: Ne, tu man pasakyk, kas manęs laukia?

Neišgirdęs atsakymo Jorgas meta savo kryžių  kriviui po kojom ir, paraginęs arklį, joja tol, kol nematyti šventyklos. Tada puola žemėn ir klaupiasi.


JORGAS: Dieve, Dieve, kur aš? Kur aš esu? Bent ženklą, bent mažytį ženklą?.. Kas toliau? Pastiprink mano dvasią, kad bent galėčiau atskirti savus nuo priešų. Kurie dabar savi? Kurie savi?! Kur savi?! Suteik jėgų, kad iki galo neščiau tikrąjį tavo kryžių. Pastiprink mane, kad amžinai į Tave tikėčiau ir garbinčiau, neleisk man Tavim suabejoti! Jėzau Kristau!.. Išgelbėk mano sielą!







10 SCENA



          Kunigaikščio menė toje pačioje pilyje. Raidenis sėdi už stalo, dar kartą perskaito sutartį, po to ją sulanksto ir įsideda į užantį. Į menę įeina Skirvydas.

SKIRVYDAS: Pasiuntinių čia nėra?

RAIDENIS: Ilsisi.

SKIRVYDAS: (Kreivai šypteli.) Matyt pavargo nuo mūsų vaišingumo.

RAIDENIS: Ne priešus sutikom. O ir tuos įsileidžiant svetingumas nepakenks. Pagal vaišių stalą ir sutikimas. Nenoriu, kad svetur kalbėtų, kad šio krašto valdovai tokie gobšūs, kad gorčiaus midaus šykšti. O bičiuliams galima leisti ir daugiau, žinoma, tol, kol nepradeda svetingumu naudotis.

SKIRVYDAS: Manaisi gerą sutartį sudaręs?

RAIDENIS: Kad tave per krūmus, Skirvydai, su kuo manaisi pats kalbąs?

SKIRVYDAS: Žinau su kuo kalbu. Būtų sunku pamiršti, Kunigaikšti, bet šitai aš su reikalu pas Mylystą.

RAIDENIS: Nagi! Ir kokie gi tavo reikalai?

SKIRVYDAS: O reikalai tokie, kad tos sutarties tu nesilaikysi.

RAIDENIS: (Juokiasi) Tau nepatinka sutartis. Rodos šiandien tu arba gerokai daugiau midaus išgėrei, nei esi pratęs, arba tave koks blūdas apsėdo. Gal pasiūlysi geresnę?

SKIRVYDAS: Pasiūlysiu. Guostę atiduok man. Ji bus mano, arba niekieno.

RAIDENIS: (Dabar jau piktai.) Juokus laidai? Jei taip, jie niekam tikę. Kitąkart atidžiau parink žodžius, Skirvydai. Ir geriau nešdinkis lauk, kol dar geruoju tau leidžiu išeiti.

SKIRVYDAS: Aš nejuokauju. Man reikia Guostės. Ir ji bus mano. Kitam neatiduosiu.

RAIDENIS: Ir tu tai tik dabar sakai? Kas manaisi esąs? Didikas? Kunigaikštis? Niekas tu! Guostė ne tavo nosiai!

SKIRVYDAS: (Visai ramiai.) Nebus mano, nebus niekieno. Gal dabar aš niekas, bet už tiek metų, kiek Mylystai tarnauju, šio to nusipelniau. Guostės į Viduklę nieku gyvu neišleisiu.

RAIDENIS: Štai čia (išsitraukia iš užančio sutartį) yra sutartis. Su visų mūsų parašais. Kam tau rodau, vistiek neperskaitysi. Taigi, brangus Karvedy, viskas jau sulygta. O sutartis tikrai gera. Ir  nemažai žemės kartu su pilim pasiimsim. Sandėris vertas dėmesio, šiuokart net Gerdvilas nepašykštėjo. Cha (pakraipo galvą), įdomu, ar vėliau dėl to nesigailės.

SKIRVYDAS: Teisingai, būtų žema šykštėti, kai Kunigaikščio dukterį perka, juk ne šiaip sau kokią mergą ir net nedidžiūno dukterį. Bet parduoti ją už pilį! Nejau ji tiek tereiškia?!

RAIDENIS: Ką čia kalbi? Ką geresnio pasiūlytum?

SKIRVYDAS: Kunigaikštis pamiršta, kad aš šį tą žinau, nors tai jam ir gali nepatikti. Ir jei reikės tuo pasinaudoti stengiantis sugriauti šitą jūsų sutartį, aš tuo pasinaudosiu. Kiltų didelis triukšmas, ar ne? O tai ir bus, nes duodu žodį, kad kol gyvas būsiu, tos moters niekam neužleisiu. Raitas ar pėščias, bet dėl jos kausiuos, net jei ir ne ginklu ir ne garbingoje kovoje, kaip esu pratęs. Jei reikės, dėl Guostės ir vadus išduosiu!

RAIDENIS: Kvaily, drįsti man grasinti? Pakarsiu kaip šunį, nespėsi nei žioptelėti!

SKIRVYDAS: Tiek metų tarnauju, o Šeimininkas vistiek manęs neįvertina.... Negi eičiau pas Tamstą apie tai nepamąstęs. Pakark, bet iki tol visi sužinos, kad Budvydą laikai suluošintą ir įkalintą. Įdomu, ką pasakys pilėnai. O motina... Taip, moteriai bus labai sunku su tuo susitaikyti, kad jos pačios vyras, Kunigaikštis, šeimos galva įkalino savo vyriausią sūnų jo paties namuose. O pilėnai, tikriausiai, net nebandys suprasti. Nelabai turi iš ko rinktis. Net ir po mano mirties bus kam apie tai papasakoti, tuo pasirūpinau.

RAIDENIS: (Čiumpasi ginklo, bet čia sumeta, kad jį palikęs prieš pokalbį su pasiuntiniais. Tuo tarpu Skirvydo kalavijas nukrypsta į Raidenio gerklę. Kunigaikštis traukiasi atatupstas.) Išdavystė! Tai išdavystė! Sargyba!

SKIRVYDAS: Aš ne išdavikas, Kunigaikšti. (Įsikiša ginklą atgal į makštį.) Jei būčiau norėjęs, būčiau seniai tai padaręs. (Į menę įsiveržia du sargybiniai. Raidenis rankos mostu juos sustabdo). Aš kvailys, kad vis dar jos geidžiu, o Kunigaikštis aklas, kad tikrojo išdaviko, kuris čia pat už jo pilies sienų sukiojasi ir jau Guostei galvą susuko, nemato.

RAIDENIS: (Čiumpa Skirvydą už atlapų ir priremia prie sienos.) Ką čia šneki? Ar supranti, kuo kaltini mano dukrą!?

SKIRVYDAS: Aš žmogus paprastas, bet su tokia gėda nesitaikstau. Kunigaikštytę jau nutarei kitam atiduot. Aš jai per prastas, o ši tuo metu su vokiečių šunimi vienoje menėje myluojasi. (Raidenis trenkia Skirvydui antausį, šis suklumpa ant žemės.) Ką pasakys jos vyras, supratęs išdavystę, o jei dar paaiškės su kuo... (Skirvydas keliasi ir tiesiai stojasi prieš kunigaikštį.). Pašvinkusios mėsos nei šunys neėda. Kunigaikšti, mano žodis Mylystos ausis visada pasiekdavo tik tiesus ir teisingas. Tokios gėdos nė vienas nenusipelnėm. Aš jos paslaptį išsaugočiau.

RAIDENIS: Su vokiečių šnipu? Dievai mieliausi... Kodėl anksčiau to nesakei?! Ko tylėjai, bestija?! (Sargybai) Suimkit tą šunį ir pakarkit! Ir lai sau kabo! Lai nieks nebando lavono nukabint!

      Skirvydas ir sargybiniai išeina.




11 SCENA


Lietuvių pilies menė. Aukšti skliautai ir nedideli langai išilgai vakarinės sienos. Pasieniuose ilgi suolai. Menės šonuose stalas, aplink jį pristumtos kėdės su atkaltėmis. Ant stalo keli ąsočiai su midumi ir taurės. Ant vienos iš sienų – kunigaikščio herbas. Toliau keletas žvėrių kailių. Dešinėje – masyvus židinys su besikuriančia ugnimi. Ant suolo sėdi Gerdvilas ir Kuneika. Šalia vyrų ginklai. Butenis nervingai vaikšto po menę tai šen tai ten, vis įsipildamas ir išgerdamas midaus.



BUTENIS: Tą šunį aš pamokysiu! Prisiekiu visais Dievais, šito taip nepaliksiu! Gal jis ir Kunigaikštis, bet taip elgtis net jo luomo žmogui yra žema. Norėčiau čia pat jam galvą suknežinti. Ne vienas man už tai būtų dėkingas.

GERDVILAS: Tavo jaunas kraujas keršto šaukiasi. Bet tokio lokio jo paties irštvoje neįveiksi. Ir pats pražūsi, ir dar kitus paskui save nutempsi.

KUNEIKA: Klausyk, ką senas tėvas sako. Dar bus proga atkeršyti. Grįšim į Viduklę, tada nuspręsim.

BUTENIS: Kokia gėda! Ir ką pasakysim grįžę į Viduklę? Kad jau pasirašius sutartį mus iškeitė į kokį imtinį? Neprieteliai tai išgirdę iš juoko padvės, o savieji baigs pirštais užbadyti. Nekelsiu kojos iš čia, kol šito reikalo neužbaigsiu. Arba tas gyvulys atsakys už savo veiksmus, arba pasiųsiu jį pas jo protėvius.

KUNEIKA: Tfu!.. Kad jo dvasia kelio pas juos nerastų! Vaikis teisus. Tokios gėdos patirti dar neteko. Šitaip pajuokti svečius! Ir dar kokius, po galais, ar negarbūs svečiai esam?

BUTENIS: (Vėl įsipildamas taurę ir išgerdamas.) Prisiekiu Perkūnui ir jums visiems girdint, jam geruoju nesibaigs. Nebūčiau aš didžiūno sūnus, kad savo žodžio netęsėčiau.

GERDVILAS: Tokios gėdos dar neapturėjom... Tai tiesa ir Kunigaikštis už tai turės atsakyti. Šitokio pažeminimo negalėjom tikėtis ir jokios dingstys to nepateisina. Greitai pamiršo, kaip žiemą ties Neuhauzu jo kailį sveiką išnešėm.

BUTENIS: Gal kvailiais mus laiko? Gal mes jam į juokdarius panašūs?! Pralinksminsiu aš jį, oi pralinksminiu! Galės žvengti šitą įsikandęs. (Pagrūmoja kalaviju.)

GERDVILAS: Tai laikai atėjo: niekuo pasitikėti negalima. Net mūsuose, antai, sąžinė užanty ar prie diržo nešiojama. Nei žmonėms pasakyti, nei savo protu suvokti.

KUNEIKA: Gal jį koks blūdas apsėdo? Viską sutarę buvom.

BUTENIS: Neduos gražiuoju, jėga išplėšiu. Tam nei vyrų, nei jėgų nepagailėsiu.

GERDVILAS: Kol kas aš sprendžiu!

BUTENIS: Negi visa tai taip paliksim? O kerštas? Kaip žmonėms į akis pažiūrėsim? Gal mes ne didžiūnai, gal laukiniai kokie?! O pažiūrėkit tik, kas vyksta, su kuo jo duktė burkuoja! (Vėl pila į taurę ir geria.) Smurgena! Iki galo šitai prisiminsiu. Su taika atvykom, o ką gavom – peilį į nugaras! Sakau jums, Dievais prisiekiu, šito taip nepaliksiu.

KUNEIKA: Teisybė. Mūsų pačių protėviai neturės kur Dausose akių padėti, jei šitą reikalą taip paliksim. Bet pažvelgus iš kitos pusės, Kunigaikštis turės nemažai sumokėti, kad jau sutartį sulaužė. Šiuo atveju išpešim iš to naudos. Gerai nuo jo pareikalausim, norės garbę išsaugot, turės taikstytis.

BUTENIS: Manaisi, kad parduosiu savo išdidumą? Taip? Cha... Ir kiek jį įvertintum, a? Kiek? Kiek pareikalausim iš Raidenio?

GERDVILAS: Taigi ne apie sumą kalba eina. Čia aš su Buteniu sutinku. Mūsų garbė įžeista, o tai taip greit neužmirštama. Nei letai, nei lenkai, o žiūrėk, dantis ir parodė. (Pila į taurę ir išgeria.) Teisybę žmonės šneka, kad kartais gudrios vištos irgi uodegas išsidilgina. Va tau irbičiulis! Va tau ir giminiuotis!

Kuneika įsipila midaus ir išgeria. Tuo tarpu Butenis tęškia taurę į grindis.

BUTENIS: Na ir svetingumas! Gėda kokia... Gal dar ir į gėralą ko primaišė. Žiūrėk, tuoj visi kojas užversim.

GERDVILAS: Susiimk. Svarbiausia išlaikyti šaltą protą. Reikia gerai pasverti, ką daryti toliau. Jei taip spirgėsi, tinkamai neapsispręsi. Protingiausia, kol kas, manau, būtų kuo greičiau iš čia išvykti. Šį reikalą aptarti čionai vėliau ką nors pasiųsim. Jei taip apsieinama su garbiais svečiais, daugiau čia pats kojos nekelsiu! O proga atsilyginti dar atsiras. Girdėjot, kokie gandai sklinda? Be abejonės, mūšis bus, o tada ir pasversim, kur savi, kur ne. Kartą jo užnugarį jau gelbėjom, daugiau to nesiruošiu daryti. Jau tada po mūšio reikėjo gerai viską apmąstyti. Pro pirštus praleidom, kaip Raidenis grobį padalino. Gi susitarimas kitas buvo, giminiuotis mat: man sūnus, tau – dukra. Tfu! Tada reikėjo jam žarnas paleisti! Iš to naudos būtume pešę daugiau, nei dabar.

KUNEIKA: (Išgeria ir pastato taurę antstalo.) Gal čia taip įprasta su svečiais elgtis?! Argi negirdėjot, kaip prieš kiek laiko vokiečių pasiuntinius iškorė? Buvo mat į kąpažiūrėti. Nuo pačių pilies sienų virvėmis žemyn nuleido ir nukabint uždraudė. Gal savaitę varnos akis kapojo.

BUTENIS: Nagi gal čia papročiai kitokie, arba aš visai nieko nesuprantu.

GERDVILAS: Nėra čia ko nesuprasti. Kunigaikštis mus įžeidė ir už tai sumokės. Bet kraujo kol kas neleisiu lieti. Užtektinai jo mūšiuose su vokiečiais ir lenkaisprisižiūrėjom. Kas bebus, jei dar saviškių, kone brolių  kraujo imsime trokšti. Ant to brolybė ir stiprybė mūsų ir remiasi, kad kartu susitarti gebame ir vienas kitam į gerkles nekimbame.  Kai viduj vaidai kyla, tai ir svetimam priešui šalį palaužti lengviau imasi. Tik pažiūrėkit į Algirdą su Kęstučiu. Va kaip gyventi reikia. Ar ne broliai yra, ar ne draugiškai žemes pasidalijo? Ir ranka rankon valdo, ir nesutarimų nėr.

KUNEIKA: Kurgi ne. O su Jaunučiu kaip pasielgė? Tai broliška meilė, sakot? Kam Gediminas kraštą valdyt paliko? Tai ne, kaip žebenkštys pritykinę į Vilnių įsiveržė. Va tau ir lietuviška brolybė, ką čia bekalbėt.

GERDVILAS: Kurgi Jaunutis viską būtų apžiojęs! Pats žinai, koks iš jo Valdovas buvo. Perversmas buvo reikalingas ir įvyko. Nuo to visai Lietuvai tik į naudą. Argi ne geresnius Valdovus turim, ar pergalių prieš vokiečius, rusus ir lenkus nešvenčiam? Aš sakau, tik sąjungoj yra jėga. Iš to mums tiek seniams, tiek jauniems tik pasimokyt. Ar vienas kuris Kunigaikštis žiemą būtų tiek nuveikęs, jei ne kartu būtų ėję.

BUTENIS: Tuščia tos jūsų kalbos. Nuo brolybės iki išdavystės vienas žingsnis. Čia, žiūrėk, bičiuliai, o čia jau peilis į nugarą suvarytas. Dabar niekuo pasitikėti negalima. Tokia jau gadynė, matyt, atėjo, kad nei žmogus, nei jo darbai, niekas nebevertinama. Ir Dievai, matyt, nuo mūs nusisuko, kad tokiems dalykams leidžia dėtis.

GERDVILAS: Et, Vaiki, jaunas dar esi, maža ką apie tą brolybę gali pasakyti. Buvo gadynė, kai petis petin visa giminė kovėmės ir išduoti būti nebijojom, nes tvirtai žinojom, kad jei patys išsiskaidysim, tai po to ir priešui su mumis kas veikti neliks. Užtat sakau, kad ir kaip pasielgė Raidenis, bet kraujo lieti neverta. Kitaip su juo atsiskaitysim.

BUTENIS: Tai gal prūsų likimą pamiršot, Tėve? Argi jie ne išvien laikėsi? Ar Mantė  nebuvo jų subūręs? Kuo visa tai baigėsi? Ar ne jų dabar žemėj ordinas pilis statosi?

GERDVILAS: Mantės gadynė praėjo. Reikia šia diena gyventi ir į ateitį žiūrėti. O nebus tos ateities, jei saviškių kraują liesim. Dabar vėl į daiktą burtis reikia. Ordinas greitai smogs ir jei vienybės nebus, po to ir ką ginti nebeliks. Kas su Zigfridu buvo susidūręs, tas jau žino, ko iš jo laukti.

BUTENIS: Kaip su priešu kautis, jei savi užanty gyvačių neišnaikinam! Apie priešo žygius kartais iš anksto iš žvalgų sužinom, o su šitais kitoks daiktas. Nežinai, ko iš jų laukti, čia kirs ir net sužiūrėt nespėsi. Kaip su priešu susitvarkysi, jei viduj tvarkos nėra.

KUNEIKA: O kur ji yra? Ar ordino broliai nekimba vienas kitam į gerkles, idant didesnę dalį iš grobio sau atsiplėštų? O ką Bažnyčia daro, į kurią visi taip įtikėję? Ištisais  dvarais sau aukas ima. Tai čia tvarka? Koks kitas ordinas tiek prisilpėšęs? Kalba jis dar apie tvarką!

BUTENIS: Tai Tėvas man nepritaria... Aha... Lyg jo nebūtų pažeminę!  Lyg taip ir turėjo būti. Dievams žiūrėt koktu į tokią jūsų tvarką! Aš keršto reikalauju! Nesvarbu, koks jis bus, bet kartą jau prisiekiau...

GERDVILAS: Gana! Kai priges tavo jaunas kraujas, tai ir protas kiek atvės. Per daug savivaliauji!

BUTENIS: Atleisk, Tėve, bet negaliu nusiraminti, kai mano garbė taip paminta. Lai jis ją veda. Tegu! Bet ateis laikas, kai abu nudėsiu! Iš po žemių iškasiu!

GERDVILAS: (Juokiasi.) Kas veda, ar vokiečių imtinys? Nespirgėk, kaip jauna žarija!

KUNEIKA: Šitą karštį gerai midus prigesina. (Įsipila sau ir įpila Buteniui) O jis čia visai neblogas.

BUTENIS: Gana! Šitas irgi karštį gesina! (Iškelia ginklą.) Ir dar kaip gesina! Geriau jau šituo naudosiuos!

KUNEIKA: Žiūrėk tik, kad tau pačiam galva nenulėktų! Kas ginklu mosuoja, tas nuo jo ir krenta.

BUTENIS: Jau geriau mirtis, negu šitokia gėda! Jis dar mane atsimins, gyvatės išnara!

KUNEIKA: Ar iš aukso ta merga lieta, kad šitaip sau į galvą imi, ar midus jau spėjo tau protą susukti?

BUTENIS: Oi susuksiu, į ožio ragą susuksiu! Ir jį ir tą jo mergą! Galas jį griebtų, gal jis visai čia neateis, kiek dar laukti galim?

GERDVILAS: Jis čia Šeimininkas ir Viešpats. Nei paragins kas, nei paprieštaraus. Liepė palaukti, tai ir lauksim. O kalbėtis su juo aš pats imsiuos. Su vilkais vilkiškai reikia.

KUNEIKA: O gal ta merga ne tokia jau skaisti, kaip mums kalbėjo? Gal jau spėjo sau kokią gėda užsitraukti, kad šitaip?.. Et, merga be vainiko, kaip alus be putos – viena ir tas pats. Ir įdomu, kodėl jos niekur nematyti, kaip žvėriukas baigšti, akių nerodo, o juk galėjo svečius sutikti ir pasveikinti, o geriau apie belaisvius sukiojas.

GERDVILAS: Iš vienos pusės sau naudos išpešim. Tegu pasilieka sau tą mergą, bet už tai nemažai išgausim. Jei papročiai leidžia už pačią bernams mokėti, tai dabar jis už pažado sulaužymą turės nemažą kraštą iš savo žemės nurėžti. O žemė ten derlinga, ne smiltys kokios.

BUTENIS: Kad pats aitvaras tuos turtus skradžiai vartus išneštų! Tfu! (Spjauna į herbą ant sienos.) Su kokia gyvatės išnara būtume susigiminiavę! Gal Dievai ir gerai padarė, laiku praregėti spėjom.

KUNEIKA: Kas supaisys tuos mūsų Dievus ir jų poelgius. Jiems vieniem tik jie aiškūs ir suprantami. Gryno kaulo nei šuva neėda.

      Pilies kieme pasigirsta rago gausmas, šurmulys.

BUTENIS: (Eidamas prie lango.) Kas dar ten vyksta?

GERDVILAS: Kas ten?

BUTENIS: (Stengiasi ką nors išvysti per langą.) Galas juos supaisys. Nieko nesimato. Gal sutinka ką.

KUNEIKA: Taip, sutikimo paprotys čia keistokas. Net svečiu būdamas nesijauti visiškai saugus, kur jau ten pagalvoti apie šeimininkų svetingumą. Žirėk, kuo neįtiksi, tuoj ant sienų pakabins, kaip tuos vokiečių vyrus, ir nei įkąsi, nei sulosi! Iš Mergelės Marijos ordino vyrų to sulaukti galėtume, bet kad mūsuose taip... Didelę gėdą užtraukė Kunigaikštis ne tik sau, bet ir visai lietuvių tautai! Jau jei ką tie vokiečių vyrai ir prasikalto, tai pats ordino Magistras, o ne Raidenis juos nubausti turėjo.

GERDVILAS: Jis čia Valdovas, jis čia teisia. Kol ordino lokys savo lokiukus nuteis, gyvi nesulauksim. Visi jie vienu degutu tepti vienodai dvokia. Tik va, įdomu, už ką juos Kunigaikštis šitaip.

BUTENIS: Argi šitam reikia rimtos priežasties? Užtenka to, kad tu kitatautis.

GERDVILAS: Ir mano Tėvas, ir mano Tėvo Tėvas gerbė kitataučius, nesvarbu, kas jie tokie bebuvo, jei tik jie viešnagėn, o ne su piktu pas juos atvykdavo.  Tokios gėdos nei vienas sau neužsitraukė, pasiuntinius paniekindamas!

BUTENIS: Parodykit man, Tėve, tokį vokietį ar lenką, kuris sugebėtų į Lietuvą be piktų kėslų atvykti. Abu vienas už kitą gudresni ir suktesni, ir abiejų vienodai saugotis reikia.

        Į menę įpuola didžiūnų palydovas.

GERDVILAS: A, čia tu. Kas čia darosi, kad visi mus pamiršo?

PALYDAS: Kieme sujudimas. Sargyba rado negyvą karo vadą. Dabar aiškinasi.

KUNEIKA: Cha, ar tik ne tą, kurs labai daug šnekėjo?

PALYDAS: Taigis taigis. Tą patį. Kažkas durklu jį į nugarą... Sako, durklas Guostės.

GERDVILAS: Tai tau ir Dievų ranka. Nei ką pasakysi...

PALYDAS: Ką čia ir bepridurt. Sako, kad tai vieno iš belaisvių darbas. Su šituo Kunigaikštytę ne kartą kartu matė. Rodos, bus tas patsbelaisvis, kur tąkart kartu su ordino pasiuntiniais pas Kunigaikštį atvyko. Susiburkavę balandėliai buvo, gal už mylimąją taip.

GERDVILAS: Ar tu įsitikinęs tuo, ką pats kalbi? Kunigaikštytė su belaisviu?..

PALYDAS: Taip žmonės šneka, iš kur man žinoti. Sakau tai, ką girdėjau. Kas įdomiausia, kad to vaikio ir pėdos ataušo. Kunigaikštis pats liepė su šunimis jo ieškoti. Toli nepabėgs. Vietos čia klaidžios, patys tai jau gavom patirti, galima įsivaizduoti.

BUTENIS: (Palinguodamas, ironiškai.) Tai tau ir skaistybė mergelės, tai tau ir rūtų vainikėlis. Ar Kunigaikštis su savo belaisviais nesusitvarko?

      Į menę įeina Novilas. Ko gero girdėjo pastaruosius žodžius.

NOVILAS: Kunigaikštis atsiprašo, kad šiandien priimti nebūsite. Iškilo reikalų, kuriuos jis neatidėliodamas turi atlikti.

GERDVILAS: Bet kokį reikalą galima atidėti. Ar mes jau tokie nepageidaujami svečiai esam, kad Kunigaikštis su mumis pasikalbėti atsisako?

NOVILAS: Šeimininkas neatsisako su jumis reikalų aptarti, tik siūlo juos kuriam laikui atidėti. O tuom kartui, nepaniekinkite mūsų svetingumo ir piktu neminėkit. Prašom, Mylimi svečiai,  viešnagėti ir širdį midum ar alum papenėti.

GERDVILAS: Apkarto mums jūsų midus, Didžiūne. Ir viešėsim tik tol, kol Kunigaikštis teiksis mus priimti. Gal tie jo reikalai greitai baigsis.

NOVILAS: Ką gi, o jei ko prireiks, reikalą turėsit su manim. Leiskit jus palydėt į jūsų menes.

    Visi išeina.








12 SCENA



        Tos pačios lietuvių pilies vidinis kiemas. Akmenimis grįstas grindinys. Būriuojasi pilėnai. Kieme pasirodo Raidenis ir Novilas. Kuoruose sargyba pučia ragą.

SARGYBINIS: Parjoja! Jau parjoja. Ir belaisvis su jais.

RAIDENIS: Atidarykit vartus ir įleiskit! (Novilui) O tai tau bus gera pamoka. Gailiuosi, kad tada tavęs paklausiau, nemylėčiau tavęs kaip brolio, seniai būčiau pakoręs.

      Sargyba atšauna vartus. Pro juos į kiemą įjoja šeši gerai ginkluoti raiteliai, paskui bėga medžiokliniai šunys. Vienas karys prie balno pririšęs virvę, kuria tempia surištą Jorgą. Sargyba sustoja, pakelia belaisvį nuo žemės ir perriša rankas už nugaros.

MINIA: (Svaidydama į belaisvį šiukšles):
-Išdavikas!
-Pakarti jį!
-Niekšas!

RAIDENIS: (Rankos mostu nutildo minią)  Gana! Kvaili rėksniai, kur jūsų akys buvo? Kur tada žiūrėjot? (Jorgui) Tai pabėgti sumanei, a? Ir ar toli nubėgai? Gal mano svetingumas tau nemielas buvo? Ne, tave atgal juk kaip tą žvėrį miškas šaukia. Kur link traukei: į Ragainę, Neuhauzą? Kur?

JORGAS: Ne pas vokiečius bėgau. Geriau mirtis, nei atgal į mylystos rankas, kur nei laisvas, nei pakatras.

RAIDENIS: Čia tu teisus ir tikrai mirtis geriau. Tu mirsi.

NOVILAS: (Besdamas pirštu į Jorgą) Šis žmogus išdavikas ir žmogžudys. (ištraukia jorgo durklą) Tai tavo?

JORGAS: Taip. Mano.

NOVILAS: Matote, jis prisipažįsta. Iš kur jį gavai?

MINIA:
Mirtis krikščioniui!
Pakarti jį!
Pakart!

JORGAS: Radau.

NOVILAS: Šiuo ginklu buvo nužudytas mūsų kunigaikščio karo vadas. Šis ginklas jam praskynė kelią į laisvę. Bet kokia ji? Kur vedė jo laisvės kelias? Atgal pas jo sėbrus, pas vokiečius! Kunigaikštis pasigailėjo jo, dovanodamas  jam galimybę įrodyti, kad jis gali gyventi pas mus, bet kuo jis atsilygino?!  Jis išdavikas ir tokius reikia bausti, kad ir kiti pamatytų, kas tokiems nutinka.

JORGAS: (šiek tiek nustebęs)  Jei Viešpats Dievas nori, kad būčiau nužudytas, man garbė priimti jo valią.

RAIDENIS: Ne iš jo tu šitą valią priimi ir tavo dievas tau nepagelbės, nes čia nėra jam vietos. Kas išduoda mane, išduoda visą kraštą, o su išdavikais aš savaip susidoroju ir savaip teisiu.

JORGAS: Mane teis mano paties dievas. Jis man ir tėvas ir teisėjas ir atsakingas už savo veiksmus aš ne jums, o tik jam.

RAIDENIS: Tavo dievas pasiliko Ragainėj, o čia aš ir dievas ir teisėjas, ir aš spręsiu, kaip toliau bus.

    Minioje pasirodo Gerdvilas ir Kuneika.

RAIDENIS: A-a, ir svečiai čia. Labai gerai. Prašom arčiau. Lai visi mato ir žino, koks likimas ištinka tuos, kurie bando mane išduoti.

GERDVILAS: Gal kunigaikštis man atleis už įžūlumą, jei paklausiu, kas iš mūsų bando jus išduoti?

RAIDENIS: A, niekas mano svety ir broli, ne jus šiuom kart turėjau galvoj. Bet kas žino, kas žino... Tokia jau gadynė dabar, kad net tarp savų sienų be šarvų saugus nesijauti. Argi ne gėda savo paties namuose juos dėvėti, et, iki ko nusigyvenom! Rodos ne išduot, o krūtine sava čia užstot turėtų... O kaip yra? Ar nenusvyra rankos, kai tu save po gabalą plėšai, idant tik jai, tik Lietuvai geriau  būtų? O kas iš to? Smaigu į paširdžius tau atsilygina. O atsilygina juk tie, su kuriais kartu petis petin kovojai, iš vienos taurės po mūšio vaišinais, kuriuos savo broliais vadinai... Štai, kas baisiausia. Nuo priešo nukentėsi ir atleisi, o draugui...  Ar galima savam atleist?

GERDVILAS: Savi, valdove, apie išdavystę negalvoja. Jie savo gyvybę paaukos, idant prietelių išgelbėtų.

RAIDENIS: (karčiai  šypsosi) Kaip tu tada prie Neuhauzo, kai pasalon patekusiems gelbėjai? Ten mūšio draugą ir brolį pažinau.

GERDVILAS: Bet argi elgiamasi šitaip su draugais?

RAIDENIS: A.. Tu apie šitai. Man nuspręst. Bet gal ir klaidą padariau. Bet greit ją ištaisysiu (beda į Jorgą).

KUNEIKA: Tai bėglį sučiupai, valdove? Tu geras medžiotojas ir tai tau pritinka. Bet argi čia ne tas pats, kuriam tam tikslui tavo duktė ir durklą davė?

RAIDENIS: O dar sako, kad šuns balsas į dangų neina. Čia net sienos, ir tos viską girdi.

GERDVILAS: Andai nereikia klausinėti, visi tai žino.

RAIDENIS: Kaip čia yra, ar svečiai įtarinėja kunigaikštytę? Ką gi, tikiuosi šitą reikalą ištaisyti. Garbingi žmonės esat ir, tikiuos, teisingi. Suteiksiu garbę tai įrodyti. Belaisvis jūsų.

GERDVILAS: (traukdamasis nuo kunigaikščio) Kam jis mums?

RAIDENIS: Nepriimsi dovanos? Įžeisi tuo mane, didžiūne. Aš tau jį dovanoju, o tu jau bausmę pats parink. Bet teisdamas turėk galvoj, kad šis žmogus ir žmogžudys, cha, čia jis jau pasitarnavo, ir išdavikas.

KUNEIKA: (tyliai Gerdvilui) Priimk jį ir nuteisk. Nerūstink kunigaikščio dar labiau. Šitam jo lauže pagal jį turim ir šokti.

Pasirodo Guostė, matačiusi Jorgą suklinka.

GUOSTĖ: (Raideniui) Už ką jį, tėve, taip? Už ką? Už tai, kad gynė mane? Nepražudyk jo! (puola kunigaikščiui į kojas)

RAIDENIS: Gailiesi savo meilužio? (stumia Guostę šalin) Nedorėlė! Ir tu išvien su juuo prieš mane! Kokia tu dukra!

GUOSTĖ: Maldauju, tėve, nežudyk jo. Jis dėl manęs taip. Bausk mane. Pasigailėk dukters.

RAIDENIS: Maldaut gali dievų: jie teisia, baudžia ir atleidžia. O aš – žmogus. (Gerdvilui) Na, ko tyli? Ar pagailėsi jo? Ar jos gailėsi (suima Guostę už rankos ir pakelia nuo žemės taip skaudžiai, kad ši net suklinka) Ar nori sau tokios marčios?

GUOSTĖ: (rauda) Tėtuši, ką darai? Kas tau?

GERDVILAS: Dabar man viskas aišku. Aš bausmę pasakysiu. Dėkingas aš jums, kunigaikšti, kad man šią progą suteikėt. Nubausti šitą vyrą man bus garbė.

RAIDENIS: tai netuščiažodžiauk. Lai pliurpalai palieka moterims.

GUOSTĖ: (Gerdvilui) O, pone, pagailėkit jo! Nejaugi jūsų širdyje neliko gailesčio ir kilnumo?

Gerdvilas: (Jorgui) Kokius monus paleidai ant šios mergaitės, krikščioni, kad tave taip gina? Cha, norėčiau, kad bent viena moteris dėl manęs šitaip aukotųsi, visai negalvodama apie savo gerą vardą.

JORGAS: Jos vardas šventas ir nesuterštas. Aš jos pirštu palietęs nebuvau.

GUOSTĖ: Tėtuši, tai tiesa... Didžiūne...

GERDVILAS: Nors šitą reikalą iš tiesų Butenis užbaigti turėtų, čia aš atstovu jo pabūsiu ir pats žodį tarsiu. Mergaitės šitos gelbėdamas gerą vardą pripažįstu, kad išdavikas ir veidmainis turi mirti. Lai jo kraujas nuplaus šitą didžią gėdą ir tuom nesutarimai tarp mūsų liausis. Kokia lemtis šiam žmogui dera?.. Pakart jam būtų permenka bausmė. Aš siūlau prūsų senu papročiu jį ant laužo sudeginti. Ir dievams tai bus dosni auka, kaip kad  ir mūsų protėviai dosniai jiems aukojo.

GUOSTĖ: O varge, varge... Ir už ką?..

RAIDENIS: Čia atpažįstu tvirtą ranką ir žodį. O tą, kurio ranka ir žodis tvirtas ir širdis ištikima aš linkęs savo draugu laikyti.  (Jorgui) Melskis, krikščioni, rytoj tave sudegins. Sargyba, išveskit kalinį ir saugokit, kad ir vėl nepabėgtų.

GUOSTĖ: Ne! Ne!

RAIDENIS: Ir ją išveskit, tegu nesimaišo!

          Sargybiniai išveda Jorgą ir Guostę.

JORGAS: (išvedamas) Guoste, atleisk man! Aš nenorėjau to! Aš pražūtin tave pastūmiau, dovanok!

GERDIVAS: (Raideniui) Aš reikalą dar vieną su jumis aptart norėjau.

RAIDENIS: Tavo reikalai palauks. Nevertini visai viešnagės čia? Ar mano namai tau nesvetingi? Gal jūsiškiai geresnį midų ruošia?

KUNEIKA: Kunigaikštis pats žino, kad ne midaus ragauti čia atvykom.

RAIDENIS: (užgauliai) Nejaugi? Ar ne svečiai čia esat? O kaip kokius svečius priimti aš žinau.

KUNEIKA: Mes ne svečiais, o įkaitais tavo pily jaučiamės.

RAIDENIS: (juokiasi) Nebūtum Gerdvilo brolis, už tuos žodžius liepčiau tau gerai įkrėsti. Ar jums išvykti kas trukdo?

GERDVILAS: Atleiskit mani broliui, kunigaikšti. Tai senas kario kraujas šneka. Nepratęs ilgai viešnagėti, jau jam geriau mūšio lauke balne sėdėti.

RAIDENIS: O kas jį čia laiko?

GERDVILAS: (nuolankiai) Padėkim širdį ant rytdienos, kunigaikšti. Mūsų dar nebaigti reikalai laukia.

RAIDENIS: Teisybė. Tad ir tuos reikalus ant rytdienos padėkim.

      Gerdvilas ir Kuneika linkteli kunigaikščiui ir išeina. Raidenis mosteli Novilui.

RAIDENIS: Išsiaiškink ir nubausk tuos, per kieno budėjimą Jorgas pabėgo. Geriausia, pakark, lai bus kitiems pavyzdys. O svečius mūsų stebėk ir lai be tavo žinios niekur neslankioja.

        Novilas pritariamai linkteli ir pasišalina.








13 SCENA




Pilies požemis. Tamsi ir šalta patalpa, tik pro grotuotą angą sienoje įsibrauna šiek tiek šviesos. Pliko mūro sienos. Prie vienos iš jų grandinėmis prirakintas Jorgas.


JORGAS: Viešpatie Jėzau Kristau, tasai, kurs tapai kūnu, idant gimtui žemėje, kentėtum prie Ponsijaus Piloto ir būtum prikaltas prie kryžiaus, idant atpirktum žmonijos nuodėmes, nužeminta širdimi dabar stoju prieš tave, kad užtartum paskutines mano gyvenimo akimirkas. Prašau tavęs, kai paskutinę savo gyvenimo akimirką stosiuprieš Viešpatį Dievą, Tavo Tėvą, ištark jam “Tėve, štai tavo sūnus, atleisk jam”, užtark mane prieš savo motiną, švenčiausiąją mergelę Mariją, priimk mano sielą ir tark jai “Šiandien su mumis būsi rojuje”.
Švenčiausioji mergele, melsk už mane, kurs šaukiuosi tavo pagalbos, neapleisk, kai akistaton stosiu su mirtimi.
Švenčiausioji Trejybe, išgelbėk mano sielą ir priimk ją...

      Atsiveria durys. Įeina Raidenis.

(Tyliai) Amen.

RAIDENIS: (dairosi) O šios sienos tikrai slegia...

JORGAS: Slegia ne sienos. Slegia žmonės, kurie už jų slepiasi.

RAIDENIS: Taip... Aš slepiuosi. Tu laimingesnis, vaiki. Tu bent jau gyvenai.

JORGAS: Ko kunigaikštis nori? Mane jau pasmerkėt, dabar atėjot pasityčiot?

RAIDENIS: Mes visi pasmerkti.

      Jorgas beviltiškai nusijuokia. Raidenis nustebintas.

JORGAS: Kas yra pasmerkimas, kunigaikšti? Ar ne mūsų pačių baimės mus padaro vergais? Ko jūs bijot?

RAIDENIS: O tu? Ko tu bijai? Štai dabar, čia, laukdamas mirties, jau jausdamas, kaip ji alsuoja tau į nugarą? Sakyk, ko bijai?

JORGAS: Bijau, kad mano mirtis bus beprasmė.

RAIDENIS: Beprasmė mirtis... Beprasmis gyvenimas... Taip, prieš ją mes visi vienodi. Nėra nei vergų, nei karalių. Esi tik tu ir ji. Girdėjai... Gyvenimas, tai žaidimas. (juokiasi) O pasirodo, ji visada laimi...

JORGAS: Aš jums atleidžiu. Atleidžiu tiems, kas tai padarys.

RAIDENIS: (piktai) Man nereikia tavo atleidimo. Bet šio to paprašysiu. Paslaptį apie Budvydą nusinešk į kapą.

JORGAS: Nėra jokios paslapties. Tada jums prisiekiau ir priesaiką tęsėsiu. Ne dėl jūsų. Guostei tai būtų per sunku išgirst. Dėl jos tylėsiu. ir dar... Gal aš mirsiu kaip išdavikas, bet kunigaikštis supranta, kad taip nėra.

RAIDENIS: Gerai. Tą ir norėjau išgirsti. (išeina)

JORGAS: Aš negarbės tavo dukrai neužtraukiau. Ji tyriausias čia likęs dalykas.

        Raidenis užtrenkia duris, Jorgas lieka vienas.


* * * * * * * *


        Pilies kiemas. Vidury jo aplink stulpą sukrautas laužas. Būriuojasi pilėnai.

1 MOTERIS: Ar tiesa, kad jį sudegins gyvą?

2 MOTERIS: Tiesa. Pats kunigaikštis taip liepė.

1 MOTERIS: Koks žiaurumas!

1 VYRAS: Joks čia ne žiaurumas. Seniai reikėjo visas gyvates iškarti.

2 VYRAS: Vokiečių šnipas. Tokiems  to dar maža. Kiek laiko šunsnukis kunigaikštį aplink nosį vedžiojo.

1 MOTERIS: Kokia gėda!

3 MOTERIS: Jis dar visai jaunas.

2 MOTERIS: Įžūlus vaikėzas. Girdėjot, dar ir aplink Guostę sukiojos.

3 MOTERIS: Tai bjaurybė!

2 VYRAS: Išgama!

3 VYRAS: Sako, tokius pats krikščioniškas velnias nuo laužo nuimąs ir paskandon gabenąs.

1 VYRAS: Paistalai.

1 MOTERIS: Kunigaikštis. Vyrai, andai, ateina.

2 MOTERIS: Kunigaikštienė irgi kartu.

            Nuo pilies pusės pasirodo kunigaikštis ir Vydūnė. Paskui ateina Guostė. Raidenis palipa ant jam paruoštos pakylos ir sėdasi į krėslą. Pro minią prie laužo prasibrauna Ragys ir vyras, tamsiu gobtuvu.

RAIDENIS: (sargybai) Praskinkit kelią, tegul pradeda.

          Sargybiniai praskiria kelią pro minią kalėjimo link. Pro duris pasirodo Novilas ir keli sargybiniai. Šie veda Jorgą. Kalinio rankos surištos už nugaros. Minia suošia. Jorgo link lekia šiukšlės.

MINIA:
Niekšas!
Žudikas!
Bjaurybė!
Kraugerys!
Ant laužo vokiečių žvalgą!
Išdavikas!


GUOSTĖ: Gana!

MINIA:
      -    Greičiau  jį sudeginti!
Mirtis  krikščionio išperai!
Nubauskit tą žudiką!

        Guostė prasibrauna pro minią Jorgo link.

GUOSTĖ: Šalin! Šalin! Už ką? Dievai brangiausi! Už ką jį taip?

RAIDENIS: (sargybai) Patraukit ją šalin!

          Guostė spėja priartėti prie belaisvio, bet čia ją sustabdo sargyba.

GUOSTĖ: (sargybiniams) Praleiskit mane, maitos! (išsitraukia kryžių, kurį Jorgas numetė šventykloj) Aš buvau ten! Aš buvau... (Guostės akyse ašaros) Mes susitiksim. Greit. Tik tu palauk. (Guostė pabučiuoja kryžių ir uždeda Jorgui ant kaklo, tuo tarpu ją šalin nuveda sargybiniai) Nelieskit jo! Jurgenai! Priešinkis! maldauk atleidimo! Tėve!  Tėve!

RAIDENIS: Šalin ją! Išveskit! Ir uždarykit!

JORGAS: Guoste, netikėk jais! Guoste!

VYDŪNĖ: Neketinu to stebėt! (išeina paskui dukterį)

RAIDENIS: Tęskit gi!

          Sargyba priveda Jorgą prie laužo, pririša prie stulpo. Jorgas nesipriešina.

MINIA:
Šūdžius!
Maita!
Padekt jį! Padekt!
Sumaišė panaitei protą!
Monininkas!
Ant laužo jį!

RAGYS: Šis žmogus yra apsimetėlis ir žudikas. Jis atėjo į mūsų tarpą dėdamasis taikus, podraug greit pamatėm, koks jis iš tiesų yra. Jis – vokiečių žvalgas. Kiek dienų stebėjo, kaip mes tvarkomės, kol galiausiai vakar norėjo pasprukti atgal į Ragainę ir ten viską išpasakoti. Jis klastinga angis užantyje. Mes jį penėjome,  o jis kirto į skaudžiausią vietą.

MINIA:
Bjaurybė!
Niekšas!
Sudegint!

RAGYS: Tie, kas pripažįstami išdavikais, baudžiami mirtimi. Toks kunigaikščio sprendimas.

MINIA:
Teisingai!
Mirtis!
Greičiau!
Teisingai!

RAGYS: Negana to (Ragys iškelia durklą), jis dar ir žudikas. Štai šiuo ginklu buvo nudutras Skirvydas. Tai jo ginklas (beda į Jorgą) Pisipažįsti?

JORGAS: Taip.

          Minia ošia. 

RAGYS: Šis žmogus, kuris vadino save mūsų žemiečiu ir žadėjo ištikimybę, be gailesčio nužudė ištikimą kunigaikščio šimtininką. Ir kodėl? Todėl, kad šis vykdė valdovo liepimus. Tepasigaili dievai mūsų brolio Skirvydo dvasios, tepasodina ant vėlių suolelio, te paima į Proamžiaus sodelį. Lai jo dvasia, laisva, kaip laukinis sakalas, šiąnakt skrieja vėlių taku ir jokių suvaržymų nepaiso. (Jorgui) Už šiuos nusikaltimus tu turėsi atsakyti. Šią dieną dievai tau paskyrė kaip kančios ir atpildo dieną. Savo nusikaltimą nuplausi krauju. Gal ką nori pasakyti?

JORGAS: Jūsų dievai neatleidžia. Jų nėra! Niekada nebuvo.

RAGYS: Tebūnie, vaiki. Jie atleidžia.

RAIDENIS: Gana, padekit!

          Vyras tamsiu gobtuvu įžiebia deglą, juo paliečia aplink stulpą sukrautus žabus. Įsiplieskia liepsna.

JORGAS: Jėzau! Marija! Viešpatie! Į jūsų rankas atiduodu savo sielą! - Viešpatie Jėzau Kristau, priimk mano sielą! Marija, melsk už mane! – Marija!

Liepsna sparčiai šoka aukštyn. Kūnas dingsta ugnyje. Minia nusčiūva. Kažkas suklykia. Moterys prisidengia veidus.

RAIDENIS: Viskas.

1 MOTERIS: Šmėkla! Šmėkla! Antai, jo dūšios atėjo (rodo į pilies kuorą)!

            Kuore pasirodo keistai persikreipusi būtybė, bet tuojau pat dingsta.

2 MOTERIS: Tai buvo Velinas! Tikras Velinas!

            Nuo kalėjimo pusės atbėga sargybinis.

SARGYBINIS: (Raideniui) Kunigaikšti, kunigaikšti, kalinio nėra! Pabėgo!



II VEIKSMAS


14  SCENA


Nedidelė, bet jauki pilies menė. Grindys nuklotos žvėrių kailiais. Šalia vienos sienos – skobnys, kitos – lova. Prie lango stovi nedidelė raižyta šėpa, ant jos indas su džiovintais augalais. Ant stalo ąsotis ir taurė. Guostė ir Meda susėdusios ant lovos. Guostė verkia.


MEDA: Neišmanau, nei kaip tave paguosti. Tai jis čia kaltas. Jis. Sakiau su juo neprasidėt, sakiau, kad prie gero tai neprives. Kodėl tada neklausei manęs, vaikeli, kodėl mano žodžių į dūšią neėmei? Kas dabar bus? Ką žmonės pasakys? Varge tu mano, varge...

GUOSTĖ: Neklausiau tavęs tada, ir dabar nepaklausyčiau, o žmonės mane jau pasmerkė.

MEDA: O kaip kitaip galėjo būt, vaikeli, kaip kitaip? Juk jis mūsų priešas, išdavikas. Jis šnipinėti į mūsus atvyko, o tu juo patikėjai. Kaip lengvai jis tau galvelę susuko, o vargšele tu mano, ir mano akys kur buvo?.. Ak, kvėša aš pati, kad leidau taip įvykti. Aš kalta. Tik aš. Turėjau apsaugoti tave nuo to pabaisos, kol tavęs nesuteršė. Visi jie vienodi, visi į mūsų kraštą plėšti ir žudyti atvyksta, o tokios mergeles, kaip tu, tai nei vargintis nesivargina, kaip greit aplink pirštą apvynioja.

GUOSTĖ: Meda, Meda... Jei šunį užgaut norėsi, tai lazdą visur surasi. Ar matė kas mane su juo, ar užtiko kas? Ar iš tiesų tokia aš nedora? Ar būčiau galėjus...

MEDA: Vaikeli...

GUOSTĖ: Niekai tai. Piktų žmonių kalbos, kurie liežuvius laido tam, kad įgeltų. Aš net mintyse sau neleidau būt su juo, net šitai sau draudžiau, nors, o dievai, tai buvo sunku. Jo plaukai, jo akys... Rodos, įsižiūrėtum į jas ir paskęstum taip giliai, rodos, jos nuneštų tave į tą neaprėpiamą žydrynę, tą ramumą, prie kurios dar niekada nebuvau prisilietus. Ar matei jo akis, Meda, jos tokios gilios ir liūdnos ir kartu tokios išraiškingos.

MEDA: Mažyle mano, ką tu čia šneki, šiukštu šitaip tau, kunigaikščio dukrai galvoti.

GUOSTĖ: Šiukštu, negalima man taip kalbėti, negalima galvoti, negalima mylėti. Meda, tai kas man galima? Ką leis man mano tėvas? Ką leis dabar, kai pats mane šitaip pažemino?

MEDA: Mes pakalbėsime su kunigaikščiu. Abi pulsim jam į kojas ir tol maldausim, kol jis atleis. Jis tėvas, tėvo širdis turės suminkštėti, pamatysi, mes jį permaldausim.

GUOSTĖ: Auklyte mano, tu tokia gera, bet to daryti tau neleisiu. Aš lygiai taip nesutepta, kaip tas sniegas viduržiemy, tai ko gi man maldauti, ko prašyt? Mane jie apšmeižė, net tu manim nebetiki (rauda).

MEDA: Vaikeli mano, aš tavim tikiu. Dabar tikiu, bet tėvą tavo vistiek palenkt reikės.

GUOSTĖ: O kam? Manim jis netiki. Aš jam bloga duktė, pasileidėlė, susidėjusi su vokiečių išdaviku. Ar gali būti man atleista? Ir ką aš pati kalbu, už ką atleista, juk nieko taip ir nepadariau. O Jorgai Jorgai, tu vienas tai težinai ir vienas mane tesupratai... Mes abu turėjom bendrą dvasią...

MEDA: Tada aš viena pati dėl tavęs maldausiu.

GUOSTĖ: (krato galvą) Ne! Tai reikštų mano kaltę. Neleisiu tau to padaryti.

MEDA: Tai ką darysi, vaikuti, kas toliau? Kokia tavęs lauks ateitis, juk šiaip sau kunigaikštis neatleis. Už kokio vyro tave išleis, pagalvok, tavęs negerbs.

GUOSTĖ: (tartum apsvaigus) Aš kelią sau pasirinkau ir juo nužengsiu.  Tai išeitis. Aš seksiu paskui jį, kaip jam žadėjau. Aš laikysiuos žodžio.

MEDA: Negąsdink manęs, Guoste, tokiom kalbom! Ką prasimanai? Ką ketini daryti?

GUOSTĖ: Jei taip galiu įrodyt esant nekalta, to nebijau. Ar eisi su manim?

MEDA: (atsilošdama) Ką tu šneki? Tokiai jaunai? Tu proto netekai! Pačioj jaunystėj!..

GUOSTĖ: Geriau jau būti beprote šitam pasauly ir nieko nesuprasti, nei kęsti gėda, kurios nenusipelniau. Jei būčiau vyras ir beprotis – manęs bijotų, o dabar aš pati bijau. Bet pasitraukti iškėlus galvą man dar drąsos užteks. Ranka nesudrebės savęs apginti. Man kito kelio nėr, pati žinai.

MEDA: Aš būsiu su tavim. Kaip irt turėčiau būti.

GUOSTĖ: (šypsodamasi eina prie stalo ir pila į taurę gėrimo) Labai gerai.  Žinojau, kad manęs nepaliksi. Tu visada buvai su manim. Tavim tik pasitikiu. Tai išgerkim už šią draugystę, kad ji būtų amžina (Guostė nugeria pusę gėrimo, likusį atiduoda Medai).

MEDA: (išgeria) Už mūsų sandraugą, vaikeli. Kaip gimdyvė tau buvau, tokia ir liksiu. Neatsitrauksiu nuo tavęs, nors ir kas beatsitiktų. Tegu Raidenis mano sau ką nori.

GUOSTĖ: Tėvo aš nebebijau. Man tik prieš didžiūnus gėda. (prieina prie lango ir žvelgia į tolį) Veltui jie čia atvyko. Meda, ar matei šiąnakt dangų?

MEDA: Mačiau.

GUOSTĖ: Ar matei, kaip ryškiai švietė paukščių takas? Kokios ryškios buvo, rodos, visos žvaigždės, kaip jos spindėjo. Rodos visos čia pat, ištiesi į jas rankas ir pasieksi, o paskui nuseksi nuo dangaus ir pažersi  sau po kojom. Ar galima jom einant pasiklyst!

MEDA: Negalima, vaikeli. Kelią jomis kiekvienas suranda, net jei aklas ar kurčias būtų.

GUOSTĖ: O Jorgas?..  Ar jo dvasia surado kelią?

MEDA: (nustebus, kiek piktokai)  Juk jis buvo krikščionis!

GUOSTĖ: Ar tai ne viena ir tas pat? Ar į Dausas ir rojų veda du keliai? Ar jie išsiskiria? Tai gal aš melavau ir mes jau nesusitiksim?..

MEDA: (pravirksta) Vaikeli, ką tu padarei? (apkabina Guostę)

        Į menę įeina Raidenis.

RAIDENIS: Begėdžių ašaros! Raudokit jūs abi! Abi vienodai kaltos!  Pasileidėlė! Ar suvoki, tu nedėkingoji, kokią gėdą mums visiems užtraukei?

GUOSTĖ: Tėtuši, gėdos tau aš neužtraukiau. Esu tokia skaisti, kaip tavo pačio akys.

RAIDENIS: (skelia Guostei antausį) Geriau jos man aptemtų, kad viso šito matyti nereikėtų!

MEDA: Neliesk jos, bestija!

RAIDENIS: (Medai) Gini ją nuo jos pačios tėvo? O kur pati buvai, kai nuo vokiečio apgint reikėjo? Kur tada buvai, moterie? Kur buvai!? Kur?! Pražudei man dukrą! Dukrą pražudei!

MEDA: Tai tu ją pražudei. Tai tu žudikas. Tik pažvelk į savo rankas, į savo širdį. Ar neplūsta jos krauju? Kieno jis? Vaikų krauju jos suteptos.

RAIDENIS: Nutilk! Ne boba būtum, už šiuos žodžius liepčiau tave pakart.

MEDA: (juokiasi) Per vėlu, kunigaikšti, mane karti. Nei pakart, nei nukankint nespėtum. Vėlu jau...

          Tuo tarpu Raidenio žvilgsnis tartum pirmą kartą sustingsta ties numesta ant grindų taure. Kunigaikštis čiumpa Guostę į glėbį.

RAIDENIS: Vaike mano, ką padarei? Ką padarei? Guoste! Guoste! (purto dukrą)

GUOSTĖ: Tėtuši mano...

RAIDENIS: Kodėl, Guoste, kodėl tai padarei?

GUOSTĖ: Aš nekalta... dabar manim tiki? Kitaip juk rankos prieš save nebūčiau kėlus...

              Raidenis susiraukia ir paleidžia Guostę iš glėbio. Ši suklumpa ant grindų ties lova.


GUOSTĖ: (rauda)
Kad aš būčiau nei negimus
Šito vargo nepažinus.
Kad aš būčiau nei neaugus
Šito pikto nesulaukus.
Dega ugnė už ežero,
Aš nematau už ašarų.
Krinta ugnies kibirkštėlės
Tep ma jaunai ašarėlės...

MEDA: Vaikeli... (apkabina Guostę)

Raidenis kurį laiką stovi tylėdamas, niūrus. Tada žengia pro duris lauk, ranka remdamas sieną.

RAIDENIS: Ir tu mane palikai. Ir tu... O gal aš vienas neteisus, o tu teisi? (grįžta atgal prie durų, svirduliuodamas žvelgia čia į gulinčius kūnus, čia į koridorių) Gal neteisus aš?.. (Žvelgia į Guostę) Taip tu mane baudi – savo tėvą. Dukra mano dukra... Taip, tai aš žudikas. Vaikų žudikas! (suklumpa) Dievai, dievai, neleiskit man žudyt vaikų! Neleiskit jų žudyt! (verkia) Neleiskit man... Kokias pabaisas augini tu, Lietuva?! Kokias! Pa – bai – sas! Bet ne, aš jas išgaudysiu, visas išgaudysiu, lig vienos, iki paskutinės! Pribaigsiu jus, pabaisos! Girdite? Visas jus sugaudysiu ir sunaikinsiu! Man nežudysite vaikų! Nežudysite. Nežudysite...






15 SCENA




Ta pati šventykla, kaip ketvirtoje scenoje. Prie šventyklos atjoja Raidenis, žengia į vidų.


RAIDENIS: Krivi, a, krivi! (įeina į šventyklą, patalpa tuščia) Gal šaipaisi iš manęs? Kodėl? Ar permažai aukų gavai, gal buvo jos tau prastos? Aš sūnų tau aukojau! Bet tau to negana... O taip, tu kraugerys, Ragys teisus gi buvo. Taip, reikėjo tada jo klausyt. Dabar mane baudi. Baudi už tai, kad jus mylėjau. Jūsų vardu gyvenau. O gal tikrai jūsų gadynė jau baigiasi ir galios nebetenkat? O gal priešingai, tiek išpuikot, kad mūsų žmonių aukos jūsų jau bepasiekia? (žengia link stabo) Niūriai žvelgi. O žinoma, tu čia galingas, tau lenkiamės, bet kas iš to? Išpuikom mes, išpuikote ir jūs. Bet jau gana! Daugiau neleisiu šitaip tęstis. (žvelgia į degančią ugnį) manai, ji amžina? Cha, nieko nėra amžino! Aš tau įrodysiu čia pat ir tuoj!

          Į šventyklą įeina Novilas.

NOVILAS: Kunigaikšti! Šeimininke, pasiuntiniai išvyko.

RAIDENIS: Kaip? Nieko nepranešę?

NOVILAS: Gal liepsit sulaikyt?

RAIDENIS: O kam? Tegu sau joja. Mažiau blusų – šuniui lengviau.

          Novilas linkteli ir nori pasišalint.

RAIDENIS: Novilai! Sušauk pėdsekius su šunimis ir lauk pilies kieme. Sušauk visus. Ir sargybinius pašauk. Pribrendo laikas tai užbaigti.

NOVILAS: Ką kunigaikštis ruošiasi daryti?

RAIDENIS: Ką ruošiuos, tą padarysiu. Eik!

          Novilas išeina.

RAIDENIS: Tu viešpats ant mūsų, tai tiesa. Bet tavo suvokimas keistas. Nepripažįstu tavęs. Nebe... Ir jau nebetikiu tavim, nes tu išsigimei. Ko gero tampi panašus į krikščionių dievą, kurį jie garbina. Kur tavo teisingumas, kur jėga? Nebėr... Kur akys tavo? Nėr! Ant Lietuvos kas darosi nebematai... Jau nematai, o gal ir nenori... Ne tas jau tu dievas, tai kam tave garbinam, kam lenkiamės? Išsigimei, susvetimėjai! Nereikalingas tu mums toks!  O karėje anksčiau padėdavai. Dabar nei karės nebereikia, kas gerkles šeimynykščiams perkąstume. Nykstat jūs visi, nyksta mūsų vienovė. Greit, matyt, jos visai neliks. Bet to aš jums neleisiu. Tik ne kol aš gyvas.

Prieigoj pasirodo Ragys.

RAGYS: Ką kunigaikštis šneka? Taip žemini dievus!

RAIDENIS: Aaa, pats krivis pasirodė. Pagaliau. Maniau, kad gal čia jau ir neberasiu.

RAGYS: Paniekini dievų namus, valdove, šitaip kalbėdamas. Gana juos jau ir taip užrūstinai. Baisus užkeikimas krito ant visų mūsų galvų. Turėk proto taip elgdamasis! Juk pavyzdys visiems esi. Ką pasakys pilėnai, ką didžiūnai?

RAIDENIS: (juokiasi) Tai dabar tau rūpi, ką žmonės pasakys. O jie kalbės tik tai, ką aš kalbėsiu, ką liepsiu.

RAGYS: Todėl, kad tavęs bijo.

RAIDENIS: Jie manim tiki, Ragy. Aš juos vesiu.

RAGYS: Juos įkalinusi baimė, kaip ir tave. Jie patys savęs vergai.

RAIDENIS: Kaip kaip? Tylėk, tai išdavystė, ką dabar šneki, atmink, kam pats tarnauji!

RAGYS: Gerai atmenu, kunigaikšti, kieno tarnas esu. Aš tik dievams pasižadėjęs. Jų žodis pasiekia mane, po to ir jūsų ausis.

RAIDENIS: Vadinasi, tu toks pats išdavikas ir melagis, kaip ir jie. Ir tu prieš mane. Už tai aš tau atkeršysiu.

RAGYS: Kunigaikštis neturi nuoširdesnio patarėjo už mane, nes puikiai žino, kad per mane jam kalba dievai.

RAIDENIS: Jumis aš jau nebetikiu, o tai reiškia, kad jūs išdavikai!

RAGYS: Atsikvošėkit, kunigaikšti, kol dievų ranka dar jūsų nepalietė! Tai šventa, ką jūs niekinat!

RAIDENIS: Nepalietė sakai? (piktai juokiasi)  Dievų ranka?  Aš ją nukirsčiau jei tiktai galėčiau! Ar ne dievų palaiminti mes vienas kitą žudom? Ar ne dievai man atėmė vaikus?

RAGYS: Kam kaltini dievus, jei pats dėl visko kaltas! Dievai negailestingi ir blogi?! O pats tu koks? Ar pats tik nebuvai sau dievas?

RAIDENIS: Štai mano dievas (išsitraukia kalaviją). Tik juo vienu tebetikiu. Tik jis ištikimas. Jis dar neišdavė, nepersimainė taip, kaip jie (beda pirštu į stabą).
Štai ji – galia, kuria dar galima pasikliauti, kuri dar gali išgelbėti. O tavais dievais aš jau nebetikiu. Girdi, nebetikiu!

RAGYS: Gabietėle šviesiausia...

RAIDENIS: Nėra dievų. Jokių. Nei tavo, nei kriščionių. Godumas mūsų dievas, jam mes lenkiamės, jam aukojam, bet tam jau galas! Bent čia (Raidenis ima degaltį deglą).

RAGYS: (čiumpa Raidenį už rankos) Ką tu darai? Nedrįsk! Nedrįsk, beproti!

RAIDENIS: (nustumia Ragį šalin) Šalin! Čia mes visi bepročiai ir akli. O jie (beda į stabą) žudikai! Jie žudikai!

Ragys keliasi ir vėl čiumpa Raidenį už rankos.

RAGYS: Neleisiu tau dievų namų išniekint!

RAIDENIS: Dievų? Žudikų! Kraugerių!

RAGYS: Atsikvošėkit! Šventovę šitą dar mylystos tėvas statė!

RAIDENIS: Jis kitkuo tada tikėjo. O aš daugiau nebetikiu. O jei netikiu, tai ir tavęs daugiau man nereikia! Pasitrauk!

RAGYS: (krūtine užstoja stabą) Neleisiu! Oi didis prakeikimas kris ant tavo galvos! Oi varge varge, kas bebus...

RAIDENIS: Aš jums parodysiu naują dievą. Tą, kuris išves mus iš šitos paskandos. Aš jums parodysiu jėgą ir vienybę! Tai bus mūsų dievas!

RAGYS: Tu garbę savo jau pamynei! Nebėr garbės!

RAIDENIS: Aš iškovosiu ją. Aš melsiuos jai kaip dievui.

RAGYS: Tu dar didesnis beprotis už bet kurį kitą. Ir kas tavęs klausys, kas betarnaus? Ar suvoki, ką pats šneki, kokius niekus?!

RAIDENIS: Užsimiršti, Ragy, kad aš čia kunigaikštis. Turiu dar valios pats nuspręsti, kuo tikėt.

RAGYS: Geriau tada mirtis, nei šitoksai  paniekinimas to, kas šventa!

RAIDENIS: Aš tau suteiksiu šitą garbę, nors tave myliu. Neversk manęs pačio tai padaryti. Pasitrauk!

RAGYS: Ne! Jei reiks, aš mirsiu gindamas dievus taip, kaip turėčiau ginti. Dėl jų, su jais aš gyvenau ir paskutinį mirksnį jų nepaliksiu. Gali sakyt, kad jų nėra. Matyt tai tiesa, nes tave jie apleido. Šitaip nubaudė. Bet, kunigaikšti, kaip gi tai? Kaip taip yra? O tavo probočių tikėjimas? O jųjų vėlės? Taip įžeisi jas?!

RAIDENIS: Drąsus vyras, žinau, esi.. Man tai patinka. Ir žmogus tu geras...

RAGYS: Dar ne vėlu.

RAIDENIS: Vėlu jau. (Išeina. Išeidamas numeta deglą ant šiaudinio šventyklos stogo. Įsiplieskia ir viską nustelbia liepsna. Raidenis stebėdamas gaisrą)  Šaunus tu vyras, Ragy. Lai tavo dievai parodys tau kelią į Dausų šalį ir kelionė bus šviesi ir lengva. Globok tu mano dukrą, jai tavęs labiau reikia. Vyre vyre... Aš naudosiuos savo dievu, (iškelia kalaviją) jis vienas tikras. (Sėdasi ant arklio) No.




16 SCENA







Tos pačios pilies vidinis kiemas. Kieme būriuojasi sargybiniai su pėdsekiais šunimis. Renkasi smalsūs pilėnai.


I SARGYBINIS: (nuo kuoro) Kunigaikštis grįžta!

NOVILAS: Atidarykit vartus! Pasitraukit, padarykit kelią!

        Į pilies kiemą įjoja Raidenis. Dairosi.

RAIDENIS: Ko jiems čia (moja pilėnų link)? Mažai dar paskalų nešioja? Liepiau surinkti tik karius!

NOVILAS: Nagi, skirstykitės, girdėjot kunigaikščio žodį!

          Pilėnai nenorom skirstosi.

RAIDENIS: Pastaruoju metu nieko tinkamai neatlieki, Novilai!

NOVILAS: Kunigaikštis neliepė išvaikyti pilėnų.

RAIDENIS: Galėjai pats susiprotėti. (Arklininkui) Išvesk arklį ir pagirdyk. (Novilui) Gal jiems matant liepsiu ieškoti Budvydo? (Sargybiniams) Nieko į kiemą neįleiskit.

NOVILAS: Geriau jiems ką nors paaiškinti, nes supras taip, kaip patinka jiems.

RAIDENIS: Tai sumintyk ką! Ar neliepiau tau jį saugoti? Ar nesakiau pastatyti budrius sargus? Kas iš to išėjo? Ar bent jau išsiaiškinai, kaip jis pabėgo? Žinoma, kad ne! Tai ką apie tave turėčiau manyti? Tarnauji man šitiek metų, o dabar va, nors dantim per sieną  griežk, kad nori.

NOVILAS: Kunigaikšti, jį saugoję sargai negyvi, kas man liko daryt? Jį kas išleido, ne kitaip.

RAIDENIS: Kas, po perkūnais, jį galėjo paleisti? Galvok, ką šneki, Novilai, nes turėsi už tai atsakyti!

NOVILAS: Durys užšaunamos iš išorės, joks žmogus iš vidaus nebūtų jų atidaręs.

RAIDENIS: Tu nori pasakyti, kad jį kažkas paleido? Ar suvoki, ką pats kalbi, be mūsų niekas apie tai daugiau nežino.

NOVILAS: Dabar jau ne, o tada ir Skirvydas ir tas vokietis dar gyvi buvo.

RAIDENIS: Skirvydas, cha, jam buvo palanku, kad Budvydas tupėtų uždarytas. Iš to jis gavo sau naudą, beje, gerai, kad tas šuo pagaliau gavo, ko nusipelnė. Kad ir kaip nekęsčiau to krikščionies, turiu pasakyti, kad tuo jis man tikrai gerai pasitarnavo.

NOVILAS: Apie ką kunigaikštis kalba?

RAIDENIS: O apie tai, kad nuodingiausia gyvatės išauga ne raiste, o čia pat, tavo užanty užauga. Ir jei jų laiku nesunaikini, jos pačios tau kerta. Skirvydas ir buvo gyvatė, gyvatės galu ir dvėsė. Tikri vyrai nemiršta nuo dūrio į nugarą. Jie miršta kovoje, rankoje laikydami ginklą.

NOVILAS: Skirvydas taip ir būtų miręs, jei tas imtinys nebūtų jo iš pasalų užklupęs. Jis buvo tvirtas vyras ir kovoj mitrus. Tokio kario tenka paieškoti, tad ir atminimo jo teršti nedera. Vargšė dvasia sau kelio į Dausas neras, jei taip apie jį kalbėsim.

RAIDENIS: Vargšė dvasia!? (juokiasi) Visai suskystėjai, Novilai, cha, kaip boba.

NOVILAS: Tai kuo jis nusikalto?

RAIDENIS: Jis nusikalto ne tik man, nes tas, kuris kaltas prieš mane, kaltas prieš visą kraštą. Neleisiu, kad man grąsintų, ypač toks, kaip Skirvydas. Niekas. (Sargybai) Veskit šunis į kūlgrindą, lai apsiuosto. Jei reiks, iš po žemių jį iškasiu! (šunininkai nuveda šunis)

NOVILAS: O kas bus, kai jį surasit? Vėl įkalinsit?

RAIDENIS: Kai jį rasiu, daugiau nebus ko kalinti. Tikėkis blogiausio, nes kai sutvarkysiu šitą reikalą, kurį pats apleidai, atsiskaitysiu ir su tavimi. Savo pareigas reikia atlikti ir atlikti jas gerai. Girdėjai sakant: katei žertai – pelei smertis? Tai va, jei apsileisim, to ir sulauksim. Rytuose jau juda, ruošiamės su jais kovoti, o su saviškiais nesusitvarkom.

NOVILAS: Ginklu saviškių nesutvarkysim. Jie ne priešai.

RAIDENIS: O kas yra priešas?..  Ar tik tas, kuris iš svetur plėšti atsibasto, a? Tik tas? Veltui tada visą amžių gyvenai, kad dar to nesuvoki. Kas Vaikšnį nužudė, ar priešai? Ar ne iš savųjų tarpo jie buvo? Tokia gadynė, matyt, kad brolis broliu pasitikėti negali. Rodos bičiulis, o žiū, tuoj dantis parodo. Ir dėl ko, ar ne dėl tos pačios žemės, kuria visi vaikštom ir dievinam? Lyg galėtų ją išplėšti ir suėsti, o negali. Šalta ji, o kraują va kaip kaitina, kad net savi ima tarpe savęs pjautis. Sakau tau, Novilai, nors et, ką čia ir sakyti, pats garbaus amžiaus sulaukęs gerai supranti, kad pavojingiausias ne tas priešas, kur iš toli atsibasto...

II SARGYBINIS: (Nuo kuoro)  Raitelis! Kunigaikšti, joja čia.

RAIDENIS: Kas tiks? Ar matai?

II SARGYBINIS: Žvalgas. Mūsiškis.

RAIDENIS: Klausk ko nori ir jei nieko svarbaus nepasakys, varyk lauk.

        Žvalgas  įjoja  į papilį.

II SARGYBINIS: Stok! Su kokiom žiniom?

ŽVALGAS: Kur kunigaikštis? Šventovė dega! Pats mačiau, viskas ugny!

II SARGYBINIS: Valdove, šventovė padegta, matyt vokiečiai!

NOVILAS: Vokiečiai?!

RAIDENIS: Ar juos kas matė?

II SARGYBINIS: (žvalgui) Ar matei, kas tai padarė?

ŽVALGAS: Niekas nematė. Joties ten neprajota.  Turbūt kas kitas.

II SARGYBINIS: Ragys gyvas?

ŽVALGAS: Ragio nemačiau. Gal pabėgo...

          Sargybinis nuo kuoro duoda ženklą žvalgui atsitraukti iš papilio. Novilas dėbteli į kunigaikštį.

NOVILAS: Šventovė... Patys dievai atsiųs mums negandas už šventą vietą. Jų pikto susilauksim, ne kitaip. Koks šventvagis...

RAIDENIS: Gana! Kovos vyrai, ne bobos esam. Negalim visais prietarais tikėt!

NOVILAS: Ar mūs dievus vadini prietarais?

RAIDENIS: Dabar matau, kad mes tikrai bėdoj paskendę, kad tamsūs ir buki esam, bevaliai, norintys, kad mus tampytų taip, kaip nori, ir kur nori. Ir tu, Novilai, taip pat aklas ir kurčias esi, ir tas bukumas mus pražudys. Laikykimės įsikibę savo dievų, o jie iš jųsų lai tyčiojasi, juokiasi.

NOVILAS: Nesąmonė!

RAIDENIS: Tylėk! Tai mes be sąmonės juos garbinam.

          Prie kunigaikščio pribėga šunininkas.

ŠUNININKAS: Šeimininke, šunys surado pėdsaką.

RAIDENIS: Pagaliau. Kur jis?

ŠUNININKAS: Čia pat, pily. Pėdos veda kūlgrinda. Manėm, nepasakę nesileisim.

RAIDENIS: Gerai padarėt. Novilai, paimk porą vyrų ir jokite prie išėjimo. Ten jo palaukit. Mūsiškiai jį išbaidys.

NOVILAS: O jei pasislėps kūlgrindoj?

RAIDENIS: Tuo blogiau jam. Suimsim ten, kur rasim.

NOVILAS: (sargybai) Atveskit arklius.

RAIDENIS: Kai suimsit, atgal į pilį neveskit.

NOVILAS: Ne voverė, sučiupsim.

              Raidenis eina kūlgrindos įėjimo link, Novilas su sargybiniais išjoja.

RAIDENIS: Dekit deglus ir leiskite šunis. Judu pirmi! Jei reiks, išrūkykit jį ten, kur rasit.

ŠUNININKAS: Supratom, kunigaikšti, bet ką mes gaudom?

RAIDENIS: Ką gaudot?.. Pabaisą. Aitvarą. Judinkitės!

              Šunininkai su šunimis ir pora sargybinių nusileidžia į kūlgrindą. Raidenis su likusia sargyba lieka prie įėjimo. Kieme pro sargybą prasiveržia Vydūnė.

RAIDENIS: Džiaugiuosi pagaliau matytadas tave išėjus iš menės.

VYDŪNĖ: Tik tam, kad pažvelgčiau tau į akis.

RAIDENIS: Ar juos kuo ypatingos?

            Vydūnė skelia Raideniui antausį, bet kunigaikštis spėja sučiupti jos ranką ir taip stumteli ją pačią, kad Vydūnė suklumpa ant akmeninio grindinio.

VYDŪNĖ: Žvėris! Žvėries vaikus įsčiose išnešiojau!

        Sargybiniai puola pakelti kunigaikštienės.

RAIDENIS: (sargybiniams) Pasitraukit! Nedrįskit jos pakelt!

VYDŪNĖ: Nelieskit, gynėjų man nereikia! Esu pakankamai stipri ir išdidi, kad pati save apginčiau. Ir savo dukterį... Bent atminimą jos, tik tas nesuterštas man teliko. Tik tas.

RAIDENIS: Nedrįsk prie visų šaukti, moterie!

VYDŪNĖ: Raideni, kokiu žvėrim pavirtai? Koks monas tave apsėdo? Juk aš tave žinau, žinau, kad viduje dar turi taurumo. Bet kur tai dingo? Ar sūnaus mirtis tave taip pakeitė? Ar jo auka nuėjo veltui? Tada mes kartu išgyvensime jo netektį, pasidalinsime ją perpus ir kartu ją iškęsime, kartu pergyvensim. Skausmas perpus atrodys mažesnis, kai juo pasidalinsime kartu. Vardan jo, ant kelių parkritus maldauju, kunigaikšti, vyre... Kas su tavim? Dėl likusių gyvųjų, dėl manęs, dėl Aušrio...

RAIDENIS: Ir kuo tu mane kaltini? Šaltumu? Žvėriškumu? Gerai, aš pripažįstu, kad klaidą padariau. Dėl Guostės kaltas aš buvau. Tik aš. Tai man kaip akmuo po kaklu. Ar tai norėjai išgirsti? Tai, kaip aš gailiuosi? Aš taip pat žmogus. Manai, many neliko tėviško jausmo, neliko meilės tau? Ji mane viena tepalaikė. Galbūs ir permažai aš jus mylėjau... Bet apie meilę nekalbėsiu. Tai moteriškų šnekos.

          Vydūnė keliasi ir prieina prie Raidenio. Vyras ją apkabina.

Mes stiprūs dar ir būsime tokie, kol būsim savimi. Kol neišduosime. Todėl būk rami, moteris ir vaikus apginsime. Daugiau mirčių nebus.

VYDŪNĖ: Kaip aš norėčiau tuo tikėt. Bet Guostė, Budvydas... O varge varge...

RAIDENIS: Palaidosim ją taip, kaip reikalauja mūsų papročiai ir atminimo jos teršti neleisim. Lai Proamžis per amžius globos jos vėlę, o vėliau ir mes pas ją nueisime ir būsim visi kartu.

VYDŪNĖ: Aš bent galiu apraudoti savo dukrą. O Budvydas... Kur ilsis jis? Gal kaip kraupus kunkėtasis po tamsius pakampius šlaistosi ir sau vietos neranda? Gal jo dvasia svečioj šaly pražuvus nerimsta, naktim baidosi ir vaidinas? Kaip jį man apraudot? Oi, vyre, vyre... Žadėjai sūnų man parvest, gyvą sugrąžint. Reikėjo jį jėga ioš ten išplėšt.

RAIDENIS: Ne paskutinis jis nuo priešo rankos kritęs. Turėtumei didžiuotis pagimdžius ir išauginusi tokį sūnų.

VYDŪNĖ: Kai šitaip skausmas kausto širdį!

RAIDENIS: Tik skausmas padeda įvertinti tai, kas iš tiesų mums brangu ir vertinga. Kai skauda, žinom, kad gyvenam ir dėl ko gyvenam. Kai skauda, žinom, ką reikia keisti. Skausmas grūdina ir taurina širdis.

VYDŪNĖ: Ar jis kada nors baigsis?

RAIDENIS: Geriau eik. Pabūk prie dukters.

VYDŪNĖ: O tu? Kada pats ateisi su ja atsisveikinti? Kada išdrįsi į ją pažvelgti?

RAIDENIS: Aš neatsisveikinu. Širdis krauju srūva, o aš nesiliauju jos žalojęs (nusisuka). Sako, gadynės keičiasi. Sutinkiu, bet žmogus visada lieka toks pats: vakar, šiandien, rytoj.. Jis visada stengsis sugriebti didesnę dalį, užvaldyti kitą. Toks jau tas žmogus. Dėl to ir loiekame išduoti, nesuprasti, pasmerkti, vieniši. Bet kai mus išduoda kiti, galime laisvai pasakyti, kad jie niekšai. Bet kas mes tokie, kai išduodame patys save? Kaip pavadinti save?

VYDŪNĖ: Kas tave išdavė, vyre? Ko tu pyksti?

RAIDENIS: Mes patys sau išdavikai. Tiek kariavom, kad dabar patys nebežinom dėl ko. Užteka pažiūrėti, kaip patys tarpusavy drąskom žemes, kaip jas skaldom. Ar taip savęs neišduodam? O krikšto klausimas: pats Kęstutis vokiečiams žadeėjo krikštytis. Kęstutis, Vydūne!

VYDŪNĖ: Žodis, duotas sunkios karės metu. Tai buvo išeitis, net aš tai suprantu.

RAIDENIS: Supranti? Tai ko tada vertas mūsų žodis, jei pats Trakų ir Žemaitijos viešpats, krivių krivaitis, jį taip lengvai švaisto? Ko jis vertas?

VYDŪNĖ: Bet tu juk ne žodžiais, o veiksmais kalbi. Ar ne išvien su kunigaikščiais kovoji? Nesuprantu tavęs...

RAIDENIS; Aš irgi mūsų jau nesuprantu. Atrodo, visi už tą patį kraują liejam, atrodo visų priešas bendras. Bet kas čia negerai. Kovojame už savo laisvę, o kas ji – laisvė? Ar ne ta pati žemė, kurią patys plėšom? Ar ne mūsų tikėjimas, o kiek iš mūsų jau įsileido krikščionišką! Ar matei, ką padarė Guostė, prieš sudeginant Jorgą? Ji pabučiavo kryžių! Supranti!? Mano duktė, mano kraujas bučiavo kryžių... Et... (numoja ranka) Jei taip, tai kur toliau? Vergijon? Tapsime vergais greičiau, nei kas suspės mus pavergti. Daug greičiau.

        Iš kūlgrindos girdėti triukšmas. Išbėga šunys.

VYDŪNĖ: Kas tai? Ką jie ten daro?

RAIDENIS: Pabėgo belaisvis. Reikia jį sugaut. (sargybai) patikrinkit, kodėl išbėgo šunys (sargybiniai dingsta požemy). Eik pailsėti. Dar pati susirgsi. Čia pavojinga.

VYDŪNĖ: Ateisi pas mus? Atsisveikinti?

RAIDENIS: Kai baigsiu.

        Vydūnė išeina. Iš kūlgrindos pasirodo tuodu sargybiniai.

I SARGYBINIS: Kunigaikšti, ten viską semia vanduo.

RAIDENIS: Kur vyrai?

I SARGYBINIS: Liko viduj. Srovė perstipri, kad būtų išsigelbėję.

II SARGYBINIS: Galai griebtų tą kalinį, kas jis toks, kad žino, kaip nuleisti vandenį?

RAIDENIS: Grąžinkit Novilą į pilį. Tegu nelaukia.

            Raidenis išeina, sargybiniai nuskuba stainių link.








17 SCENA



Ta pati menė, kaip ir 2-je scenoje. Naktis. Raidenis prie skobnių sėdi vienas, nugara nusisukęs į duris ir geria. Ant skobnių žvakidė su degančiom žvakėm. Prie durų – fakelai. Kunigaikštis įsipila midaus, pats save užsveikina ir išgeria. Į menę įeina Budvydas. Kūną dengia ilgas tamsus apsiaustas su gobtuvu.


RAIDENIS: A, a, tai čia tu. Pats atėjai?.. Ir ko? Pasityčioti? (Budvydas tyli) Tai ko dabar tyli? Ar amo netekai, o gal tau prasta tapo su manim kalbėti?

        Paskui Budvydą pro duris į menę sueina vokiečių pasiuntiniai, Jorgas, Guostė, Meda ir Ragys. Visi dėvi baltai.

Ir juos atsivedei? Cha, kam? Kam jų čia reikia? Jie lavonai! Lavonai! bijoti reik ne mirusių, bijoti reik gyvų! Ir išdavikų reik bijoti, o jūs visi išdavikai. Visi lig vieno mane išdavėt! Maitos! Eikit lauk, lauk! Ir tu eik lauk! Daugiau man ne sūnus! Lauk!

        Atėjusieji apsupa Raidenį, tik Budvydas užšauna duris ir lieka stovėti nuošaly.

ŠMĖKLOS: Išdavikai... Išdavikai... Das Verrater... Išdavikas...

        Raidenis traukiasi atatupstas.

RAIDENIS: Jūs niekas! Piktžaizdės istorijoj. Tytveiko jūsų nieks neatmins. Tuščia vieta jūs! Pamėklės.

ŠMĖKLOS: Išdavikas... Žudikas... Išdavikas... Išdavikas... Žudikas....

RITERIS: Jedem das Seine! Schveinehund!

RAIDENIS: O taip, tu gavai savo!

JORGAS: (pašnibždom) Nėra jokios paslapties, savo žodį tęsėsiu...

VIENUOLIS: Vater unser der du am Himmel bist...

RAIDENIS: Šalin pamėklės, aš jūsų nebijau.

JORGAS: Bijau, kad mirtis bus beprasmė...

RAIDENIS: Beprasmė mirtis, beprasmis gyvenimas!

RITERIS: Magistras siunčia jums linkėjimų...

VIENUOLIS: Requem aeternam dona ei, Domine...

JORGAS: Verrät? Nicht verstehen...

VIENUOLIS: Et lux perpetua luceat ei. Requiscat in pace.

GUOSTĖ: Dabar manim tiki? Kitaip juk rankos prieš save nebūčiau kėlus...

VIENUOLIS: Anima eius et animae omnium fidelium defunctorum per misericordian Dei requiescat in pace. (beria iš saujos žemes)

MEDA: Vaikeli...

GUOSTĖ: Tėtuši mano...

JORGAS: Aš negarbės tavo dukrai neužtraukiau...

RAIDENIS: Šalin! (Išsitraukia ginklą, švaistosi juo aplinkui, Budvydas ramiai stebi) Šalin jūs, bestijos!

RAGYS: Akmeninė tavo širdis, kunigaikšti... Dievai tave nubaus... Nei tėviškos širdies, nei sąžinės nebeturi...

RITERIS: (juokiasi) Lietuva, Ragy, ji mano sąžinė!

GUOSTĖ: Tai ne pasiteisinimas...

RAIDENIS: (šaukia) Ne jums mane teist, ne jums! (Kerta šmėkloms ginklu, get šis smenga kiaurai.) Iš kur atėjot, ten ir nešdinkitės? Eikit lauk! Išsivesti norit? Ne, neisiu, ne jums man įsakyt!

JORGAS: Nėra nei vergų nei karalių, esi tik tu ir ji...

RAIDENIS: Pranyk! (Meta kalaviją, nukabina nuo sienos deglą ir šiuo užsimoja prieš šmėklas) Jūs mirę! Mirę! Visi jūs mirę, girdit! Negyvi!

RAGYS: Sąžinė, cha, kas tavo sąžinė?

RAIDENIS: (Ragiui) Tavęs aš nežudžiau. Tu pats, pats ranką prieš save pakėlei.

ŠMĖKLOS: (pašnibždomis) Žudikas... Žudikas... Žudikas...

RAIDENIS: (Guostei ir Medai) O jūs? Jūs ar ne pačios pasitraukėt? Bailės! Moterys! (Jorgui) Maita, tu dėl to kaltas!

JORGAS: (pašnibždom) Nėra jokios paslapties, savo žodį tęsėsiu...

GUOSTĖ Ar matei, kaip ryškiai švietė paukščių takas? Kokios ryškios, rodos, buvo visos žvaigždės, kaip jos spindėjo... Ar galima jomis einant pasiklyst?

          Raidenis puola prie durų, bet šios užšautos. Kaktomuša susiduria su Budvydu. Šis išsitraukia ginklą.

RAIDENIS: (atsitverdamas deglu ir eidamas kito išėjimo link) Tu irgi šmėkla! Aitvaras! Vaidulas! Eik šalin, man tavęs nereikia!

        Raidenis išpuola į koridorių. Toliau jame matosi šmėklos.

ŠMĖKLOS: Aukštyn... Tik aukštyn... Į laisvę... Į saulę...

      Tarpdury pasirodo Budvydas. Kunigaikštis sraigtiniais laiptais atatupstas kyla aukštyn.

RAIDENIS: Ir tu išvien su jais! Sunus, kurį taip stipriai mylėjau, kurio visa širdim verkiau... Ir tu mane išduodi... išduodi mus abu...

BUDVYDAS: (sekdamas paskui) Nebėra mūsų abiejų. Lietuvai tavęs nereikia! Tu beprotis!

RAIDENIS: Ir tu sakai, kad taip yra... Bet juk dėl to manęs ir bijo, dėl to ir klauso!

BUDVYDAS: Klausė tol, kol gerbė. O kur ta garbė dabar, tėve? (užšauna duris prie laiptų ir pats kyla paskui tėvą)

RAIDENIS: Ką tu apie ją išmanai? Nieko!

BUDVYDAS: Mintyk, kaip nori, bet reikalas pribrendo tiek, kad kažkas turi tave sustabdyti!

RAIDENIS: Ir ką darysi? Nužudysi savo tėvą? Pakelsi ranką prieš tą, kuris tau dovanojo gyvybę? Nesugebėsi!

BUDVYDAS: Už seserį aš sugebėsiu. Už ją tau atkeršysiu.

RAIDENIS: Sesers aš tavo nežudžiau. Tai melas!

BUDVYDAS: Gerai žinau, kas melas, o kas ne! Ir Jorgą tu be reikalo sudeginai! Ne jis, o aš šunsnukį Skirvydą anapilin pasiunčiau, seserį gindamas. Aš jį nužudžiau, tėve, aš, supranti. Jorgas buvo tau ištikimas, tiesa tau kiek ir nusikalto – paleido mane, bet juk aš tavo sūnus, ar tai nusikaltimas?  Jis man ir durklą davė. Aha, dabar matai, kaip lengva nuteisti žmogų? Tik nuteisti, nesvarbu, už ką.

RAIDENIS: Išdavikas! Spruko atgal pas vokiečius. Tu jį gini!?

BUDVYDAS: Atgal pas vokiečius? Jis spruko nuo tavęs! Nuo Guostės! Ką pakeitė jo mirtis, tėve? Sukūrėt gražų reginį? Žvėris tu! O tokius žvėris reikia naikinti.

RAIDENIS: Dėl Lietuvos, dėl jos aš tai dariau! Tu pats žinai! Žinai, nes paielgtum taip, kaip aš!

BUDVYDAS: Dėl Lietuvos vaikai nežudomi. Jie ginami. Todėl gana mirčių. Daugiau jų nebus (puola paskui kunigaikštį, šis atsikerta deglu, abu pakyla į kuorą).

RAIDENIS: Pamėkle, ar galėjau tave žmonėms parodyti? Pasiiūrėk į save! Tik pasižiūrėk!

BUDVYDAS: At todėl nugrūdai į požemį? Gėdijaisi žmonėm parodyt? Gėdijais sūnaus? Drąskei gimdyvei širdį? Ne, tai tavo sąžinė luoša, aš tavo sąžinė! Jos atspindys, tėve!

          Kieme sargybiniai pastebi ant kuoro besigrumiančius žmones. Vienas jų pučia ragą, renkasi kiti. Kieme pasirodo Novilas.

NOVILAS: Ten kunigaikštis! Į viršų! (sargybiniai puola prie laiptų, bet durys užšautos iš vidaus) Išlaškit jas!

BUDVYDAS: Už seserį ir už motiną tai darau, o už save atleidžiu.

RAIDENIS: Kvaily, man nereikia tavo atleidimo (deglu užsimoja prieš Budvydą, bet šis ginklu išmuša deglą Raideniui iš rankų. Deglas krenta nuo kuoro ant šiaudinio stogo. Plieskia liepsna, kuri greitai kyla kuoru aukštyn).

PILĖNAI: Gaisras! Stainios dega! Dega!

RAIDENIS: Jorgo galas!.. Mirtis ugny? Praleisk! Ar tokio galo nori?

BUDVYDAS: Ar nežinai, tėve, kad aitvaras turi ugninę uodegą? Uodegą, kuri atneša turtus, kuri ir išneša... Suklydai, tėve, paleidai aitvarą... Nebepagausi!..

RAIDENIS: Kvaily, mes abu sudegsim!

BUDVYDAS: Tu sudegsi. Aš jau miręs. Tu pats mane nužudei, manęs nėra.

        Ugnis spėriai kyla aukštyn. Dūmai siekia kuorą.

NOVILAS: Greičiau išverskit tas prakeiktas duris! Gesinkit gaisrą, išveskit arklius! Vyrai, padėkit jiems! (Sargybiniai pagaliau išlaužia duris, kiti bando gesinti ugnį. Į kiemą išpuola Vydūnė.) Nuplėškit šiaudinius stogus!

VYDŪNĖ: Varge, Novilai, kas dedasi? (pamato žmones kuore) O dievai, Raideni! O kas su juo? Kas tas žmogus? Kas jis? Sustabdykit jį!

NOVILAS: Sulaikykit juos! Greičiau į kuorą!

      Sargyba puola laiptais aukštyn, bet degančios sijos krenta ir užkerta kelią.

VYDŪNĖ: Dievai brangieji, pasigailėkit mano vyro! (puola kuoro link, bet Novilas ją sulaiko)

NOVILAS: Nedrįskit! Ten mirtis, valdove.

VYDŪNĖ: Jis ten! Jis ten! Darykit gi ką nors! Gesinkit ugnį!

          Ugnis gesinama, bet jau matyti, kad kuoro išgelbėti nepavyks. Kieme didelis sujudimas, kibirais perduodamas vanduo, iš stainių išvedami paklaikę žirgai.

BUDVYDAS: (nusimeta apsiaustą: veidas stipriai apdegęs, išsukiotos rankos) Tai dievų kerštas, tėve. Tai jų valia. Man nereikės teptis rankų tavo krauju (meta kalaviją žemyn į pilies kiemą) Dabar jau viskas baigta.

RAIDENIS: Ką tu padarei? (nori pulti laiptais žemyn, bet čia jį pasitinka liepsna. Springdamas dūmais) Ką padarei?

BUDVYDAS: (juokiasi) Aukštyn, tėve, abu aukštyn! (kuorą apima liepsna)

VYDŪNĖ: Ne! Dievai, ne! Kodėl? Raideni! (parpuola ant kelių ir rauda)

          Novilas nusisuka nuo gaisro. Čia pamato numestą ginklą, paspiria jį koja.

NOVILAS: Tiesa... Jei jau pakėlei, tai ir kirsk, kitaip tave nukirs... Gerai, Ragy, mus mokinai, ne tušti buvo tavo žodžiai.

1 SARGYBINIS: (nuo vartų kuoro) Raiteliai! Raiteliai!

NOVILAS: Kunigaikštiene (bando pakelti ją nuo žemės, ši duoda ženklą palikti ją ramybėje. Sargybiniui) Kas jie?

1 SARGYBINIS: (Gerai įsižiūrėjęs) Rodos mūsiškiai... Taip, tai Kirnis!

2 SARGYBINIS: Kunigaikštis grįžta!

NOVILAS: Atkelkit vartus!

        Sargybiniai atkelia vartus. Į kiemą įjoja Kirnis, Rainys ir dar keli raiteliai.

KIRNIS: Dievai švenčiausi, kas čia vyksta? (pamato raudančią motiną, lipa nuo arklio ir ima ją glėbin) Motut, motut? Aš ugnį pamačiau ir taip skubėjau... Bet kas gi tai?

NOVILAS: Sveiki sugrįžę, šeimininke.

KIRNIS: (dairosi) Ar puolė kas? Kur tėvas, Novilai? Kur kunigaikštis? (įsižiūri į degantį kuorą) Motut, tu man pasakyk. Kur tėvas?

        Vydūnė užsidengia akis ir balsu pravirksta.

NOVILAS: Kunigaikšti?..

KIRNIS: Gesinkit ugnį!
2008-01-28 13:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-08-29 16:02
gipsis
Kaip  jūs  taip mokat  sukurti  tokius  darminius  Kūrinius?Neįsivaisduoju. Koks  aš  pasijutau  menkas  Priš  Jūs.  Bandau  sukurti  Jūsų  paveikslą ir  įterpti    Į  scenas.  Man  atrodo  pavyks.  Jūs uždegate  visus butent    būdama    visos  dramos  dalyve. Štai  visa passlaptis.  Kitaip  ir  negali  būti.    kitaip  niekas  neišeis.  Štai  kur  sutikau  Giminingą  sielą.    Štai  kodėl paveiksliukas  mano  ,, Žalioje  pievoje"  pirmoji  vertintoją
Įsmigo  giliai  į  širdį  ir  jaučiu  visada  paramą,  ir    didelę pagarbą ,  gal  ir  dar  daugiau.    Pasakysiu    vėliau  ir  neatviroje
erd.  Aš    nepalieku  Aitvaro.  Ąš  čia  pagyvensiu    ir  dar  daug  ką  sužinuosių.
Man  labai  patiko  šioje  pilyje.  Labai.  Žavioji  pilies  princese.  Didelės  sekmės  jums.  Mieloji.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-11 16:58
roco alu
tai gal paskaityk morganaback daugiau tų kūrinėlių uaha :)) tada gal geresnių atrasi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-31 17:34
fata_morgana
Vienas geriausių istorinių kūrinių, tiesa jų esu skaicius nedaug, bet sis vertas demesio
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą