Nėra laiko permainoms III (+PS)

Legiono bazėje kaip visuomet buvo šalta. Net aukštai šokanti saulė neprišildydavo žalsvai indikatorių  apšviestų kampų. Malūnininkas sėdėjo ant gulto stebėdamas signalizacijos žybsinčią lemputę. Jo brolis turėjo svajonę: pasodinti obelį, kuri žydėtų visus metus, net ir tada, kai jos šakos apkibs žaliai tviskančiais obuoliais. Tokiais žaliais, kaip ši lemputė. Malūnininkas nusibraukė riedančią ašarą „Nėra laiko permainoms“ sukūkčiojo ir atsistojęs žengė link signalizacijos įtaiso. Tą akimirką žalia lemputė užgeso ir bazė paskendo raudonoje šviesoje, kuriai pritarė klykiančios sirenos. Malūnininkas kartu su kitais legionieriais išbėgo į kiemą nešini automatais. „Brolis sugrįžo! „ Sušuko malūnininkas ir suklupo raudoname molyje. Aplinkuj zvimbė musės, obelys barstė žiedus.


Post Scriptum

Malūnininko brolis sėdėjo su kitais sukileliais ant drėgno raudono molio ir stebėjo tirštoje tamsoje šokančias kibirkštis. Deganti legiono bazė skambiai traškėjo. Jo akyse iškilo tas žalias pavasaris, kai brolis sėdėjo savo smuklėje „Malūnas“ ir juokėsi iš savo nuolatinio kliento, įkaušusio jaunuolio, niūniuojančio kvailą dainelę:

Jei nėra laiko permainoms,
Ant kalno obelį sodink.
Ji tau žydės metus visus
Ir vaisių žalią sunokins...