Ilgesingai lydėjom besileidžiančią saulę…
Stovėjom kopose, žvelgdami į tolį,
Koks nuostabus esi, pasauli…
Padovanok mums nuostabų rytojų.
Padovanok mums šilumą ir grožį,
Nuplauk mus vasaros lietum…
Įsiklausyk kaip medžiai ošia,
Kaip vėjas kalba su dangum.
Mintis užlieja atsipalaidavimo banga…
O kūnai susilieja ant pakrantės smėlio,
Kai skaisčią šviesą keičia sutema,
Aistra išsivaduoja ir voljero.
Užvaldo ji net visagalį protą,
Akis aptemdo, galvą apsvaigina,
Apjuosia lyg viela spygliuota,
Ir iki paryčių kankina…
Tik brėkštant rytui tirpsta aistros pančiai,
Kai kūnus jau palieka paskutinės jėgos,
Tai kas tarp mūsų vyko visą naktį,
Išduos ant smėlio likę pėdos…
Prisiminimuose ilgai gyvuos,
Tas neapsakomai patirtas jausmas,
Ir kūnu šiurpuliai bėgios,
Sugrįžt vilios tas jūros šauksmas.


doncenator





