Nebaigta istorija, susirangiusi raudono krėslo spyruoklėse

Dulkių kamuoliukai pakilo nuo grindų ir vejami minčių susigūžė po raudonu sapnų prisisunkusiu krėslu. Aš tyliai imu pešioti raudonus siūlus iš nudremžtos raudonos medžiagos, skaičiuodamas melsvas akimirkas, sutūpusias ant židinio atbrailos. Ir ji dulkėta. Raudonas siūlas išslysta iš mano delno ir su trenksmu krenta žemėn.
Tu šypsai savo juodomis akimis.
- Ką šiandien papasakosi, drauge? – tarsteliu tau kaip ir kiekvieną vakarą. Jie bėga, gyvena, sensta, važinėja autobusais, o mes, įkritę į gyvenimo plyšį, pasakojam.
Pasakojam... Išgirstu tave mintyse. Raudonas siūlas susirango ant žemės lyg pasiilgęs meilės ir aš kilsteliu akis tavęs link. Tu vis dar šypsai, žiežirbomis mintis uždangstai ir lauki. Mano raudonas krėslas atsidūsta jausdamas, kaip dar viena mūsų nebaigta istorija ruošiasi susirangyti jo spyruoklėse. Dulkių kamuoliukai pakyla išjudinti tavo ugnies ir krėslas užsikoso, tyliai burnodamas ant dulkių, pasaulio ir tavęs. Aš pasitaisau savo apvalius akinius ir patogiau susirangau krėsle. O tu įpūti žarijas, kad aitriau degtų, nuveji šalin dulkių kamuoliukus ir spygsai į mane.
- Vėl imsimės neužmirštų raganysčių? – sakau tau. Imsimės. pritari tu. Tavo juodose akutėse užsidega ugnis.
Šiup šiup šiup... Išleidžia krėslas vieną savo mielų garselių. Visada šitaip elgiasi, banalus senas daiktas - kai tik tu uždegi ugnį akyse ir šiluma basomis kojomis ištapena nuo židinio, prie atbrailos ir mėlynų akimirkų, prie krėslo, aplink dulkių kamuoliukus, prie mano rankų pirštų ir į mintis. Į pasakojimus.

Tai buvo tiesiog miestas, kuriame snaudė tiesiog gatvė, o joje mindydamas šaligatvį stovėjo tiesiog namas. Baltas. Su pilkais balkonais ir plastikiniais langais. Vakarais jie nusidažydavo geltonomis šviesomis, o namas, balkšvas tamsoje, stebeilydavosi į naktį. Jis, mažytis, gūžėsi penkiaaukščių šešėliuose, teturėjo tris aukštus ir dvejas laiptines. Visada buvo linkęs pulti į depresiją – baltasis namas – ypač, jeigu kas nors paminėdavo jo ūgį. Kiekviename aukšte stumdėsi keturi butai – po du kiekvienoje laiptinėje, iš viso baltajame name gyveno dvylika identiškų nedidukų butų. Kartais jie įsiveldavo į bergždžius ginčus dėl to, kurio virtuvėlė didesnė ar kurio du kambariai puošnesi. Tokie ginčai pasibaigdavo tik tuomet, kai baltas namas prarasdavo kantrybę ir garsiai užrikęs išvaikydavo butus. Vaikystėje baltas namas svajojo tapti dideliu namu, gal net dvylikaaukščiu, su švariomis laiptinėmis ir įmantriais balkonais. Bet laikui tapenant pro šalį savo pūkuotomis šlepetėmis, namas atsisveikino su savo svajone ir, įdėjęs jai sausainių į kelią, pamojo balta nosinėle, kai ji nelaiminga nužingsniavo tolyn, kartu su kitomis pamestomis svajonėmis. O baltas namas, nulydėjęs ją bespalviu žvilgsniu, toliau grįžo prie to, ką veikė visą savo gyvenimą – jis stovėjo.

Suraukiau antakius, tave stebėdamas.
- Šiandien ne kaip nusiteikusi, a? – paklausiau.
Tu gūžtelėjai pečiais ir pažėrei kibirkščių šusnį ant snaudžiančių grindų. Jos tyliai aiktelėjo, nubudusios ir piktai sumurmėjusios apsivertė ant kito šono ir vėl užsnūdo. Na, gerai, pamaniau, tebūnie baltas namas.
Su pilkais balkonais – priminei tu.
- Su pilkais balkonais, – pakartojau aš.

Pirmajame numeryje gyveno mergina ilgais juodais plaukais, visuomet surištais į tvirtą kasą. Kartkartėm jie dusdavo ir imdavo šnibždėti jai į ausį paleisk, bet ji tik papurtydavo galvą ir vėl grįždavo prie mirgančių skaičiukų kruvos. Tie kikendavo į saują ir rodydavo pirštais į dūstančius plaukus, slėpdavosi lapų kampučiuose, norėdami apgauti merginą iš pirmojo buto. Ir ji klysdavo, vėl ir vėl iš naujo versdavo nuvargusius lapus, stipriai užsimerkdavo, giliai įkvėpdavo ir atsimerkusi vėl kibdavo į spurdančius skaičius.
Kelis kartus mirktelėjo mieguista lempa, primindama merginai iš pirmojo buto, jog jos žalias laikrodis ant rankos jau trisdešimt keturias sekundes įkyriai rodo antrą valandą nakties. Nekantrus buvo jos laikrodis, šešiasdešimt ilgų sekundžių jis trypinėdavo vietoje, laukdamas laukdamas laukdamas. Ir vos tik ateidavo ta lemtinga šešiadešimtoji sekundė jis paskubomis šokdavo tolyn, norėdamas bėgti taip greitai, kad vaizdas aplink susilietų į vieną spalvą. Bet taip niekad ir neišdrįsdavo, tik vėl trypdavo pėdutėm ciferblatą ir žadėdavo sau, kad šįkart bėgs, jog ši šešiadešimtoji sekundė bus ta ypatinga, kai jis bėgs ir bėgs, nemąstydamas ir neatsisukdamas, o skaičiukai ims ir susilies su baltais tarpeliais tarp jų.
            Mergina iš pirmojo buto giliai atsiduso ir dulkių kamuoliukai pakilo nuo jos rašomojo stalo. Ji nusičiaudėjo.
Į sveikatą – snūduriuodama sušnibždėjo lempa.

- Į sveiktą, - tariau, tau nusičiaudėjus. Man visada patinka stebėti tave čiaudant –kai žiežirbų spiečius plūsteli nuo tavo ugnies. Kartais specialiai įkalbu dulkių kamuoliukus po mano krėslu, kad paerzintų tave. O tu žinai, šnairuoji į mane ir žinai.
Dėkui – atsakai.

Kampe po nosimi tyliai niūniuoti ėmė gitara, vis virptelėdama stygas. Lempa ją sudraudė žvilgsniu, bet per vėlai. Mergina iš pirmojo buto nuleido rašiklį ant stalo ir įsistebeilijo į instrumentą, tyliai tūnantį kamputy. Skaičiukai ėmė triukšmauti lape, pasigedę merginos dėmesio. Dabar mūsų laikas, mūsų laikas – pikti bambėjo gitarai jie – visada mūsų laikas.
Gitara piktai prunkštelėjo ir dar kartelį virptelėjo stygomis. Tavo laikas, tavo – ji ėmė niūniuoti, nenuleisdama akių nuo merginos.
- Mano laikas, - tyliai sušnibždėjo rašikliui ji. Šis neatskė, tik vangiai žvilgtelėjo šėlstančių skaičių pusėn. Tai, ko reikia, ir tai, ko nori, – išspragsėjo galų gale jis. Skaičiukai įnirtingai sulinksėjo galva. Reikia reikia- zurzė piktai jie – reikia reikia reikia.
Lempa piktokai atsiduso ir nužvelgė merginą iš pirmo buto. Jai truputį patikdavo ši mergaitė, dūstančiais plaukais, truputį lempa jos nemėgdavo, truputį jos gailėdavo. Ji dėbtelėjo į skaičius ir šie nenoriai nutilo.
- Reikia, - tarė mergina iš pirmojo buto ir vėl paėmė žalią rašiklį. Skaičiukai piktai šyptelėjo gitarai – reikia reikia reikia.

- Reikia? – paklausiau tavęs. Židinyje blykstelėjo ugnis ir šviesa murktelėjusi susirangė tarp melsvų akimirkų. Viena, dvi, trys... ėmiau skaičiuoti jas, snaudžiančias ant židinio atbrailos. Mažai? Paklausei tu, pašaipiai sekdama mano skaičiuojančias akis.
- Taip, mažai, - piktai atkirtau ir pasimuistęs, bandžiau teisintis, - ne visas jas verta dėti ant židinio atbrailos.
Vienas, du, trys... Žvilgtelėjai tu į melsvas akimirkas. O ką veikei likusiu metu? Tai, ko reikia?
- Reikia reikia reikia, - murmtelėjau, nusisukdamas nuo tavęs.  Reikia reikia reikia, - atkartojo krėslo spyruokės.
Prunkštelėjai, paleisdama manęs link žiežirbų spiečių. Ir tuščia lieka židinio atbraila.

Ji nubudo, kai jos melsvas laikrodis ėmė trypinėti ties ketvirta valanda ryto, iki jos tebuvo likę penkiolika minučių ir septynios sekundės. Ji pakėlė galvą ir kelis kartus sumirksėjo, kol akyse išryškėjo stalo kontūrai. Užmigai ant stalo – tarstelėjo lempa. Tąkart skaičiukai norėjo mergaitę pažadinti, sukelti erzelį, priversti ją pakelti galvą ir vėl spręsti, klysti. Tik rašiklis juos sutramdė, piktai pagrasinęs rašalo dėmėmis.
Mergina išjungė lempą ir pakilo nuo kėdės, palikusi nepatenkintus skaičiukus niurnėti ant stalo. Ji stabtelėjo prie gitaros ir atsargiai pirštų galiukais perbraukė per stygas. Garsai krykštaudami sutūpė jai ant pečių ir ėmė pasakoti apie pasaulius, kuriuose ji užmigo. Ir mergina iš pirmojo buto bėgo, iš vieno sapno peršokdama į kitą tol, kol skaičiukai susiliejo su baltais tarpeliais tarp jų, kol visa liko tik viena spalva, kurioje žybtelėdavo tavo akys.

Mano akys?
- Taip tavo, - patvirtinu atsisukdamas į tave, - Mano mažosios Salamandros akys. Ir jos pasakos mūsų mažajai mergaitei iš pirmo buto apie šilumą, tyliai tapenančią aplink senus krėslus, apie židinių atbrailas ir ant stalų snūduriuojančias lempas.
Ugnis židinyje blykstelėjo ir tu pasislėpei liepsnoje, tik juodos akys it nugludinti akmenukai vis dar pasakojo savo istorijas.
O garsai vis dar šnibždės jai į ausį?
- Šnibždės. Ir tik kai žaliuzių kampučiuose ims tekėti saulė, jie pasitrauks į minčių šešėlius ir verks melsvų akimirkų, kurių niekad nebuvo.
Ugnis priblėso ir tu nutilai, įbedusi žvilgsnį į židinio atbrailą.
Viena dvi trys... Ne tiek ir mažai – tarstelėjai tu ir pasislėpei ugnyje. Aš šyptelėjau ir susisukau savo sename raudoname krėsle.
- Ne tiek ir mažai, - sumurmėjau krėslo spyruoklėms. Jos neatskė.
O ant židinio atbrailos pabudo akimirka, atmerkė vieną akį ir kambarys paskendo žydrame jos žvilgsnyje.