Rašyk
Eilės (72033)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Einu paupiu, o vėjas švelniai kedena man plaukus, tarsi šėliojantis vaikas. Pakeliu akis į dangų, o ten paukšteliai man moja savo sparnais, lyg kviesdami mane drauge pakilti. Upės vandenys šniokšdami bėga ir atrodo tarsi iš manęs garsiai kvatoja. Man norisi lėkt paskui jį. Viskas bunda. Ar gi  visa tai nenuostabu? Nežinau ar kada visa tai dar išvysiu. Ar kada dar nusišypsosiu linksmai pro šalį tekančiam upeliui? Ar dar kada nors galėsiu įkvėpti gaivaus, visokiais pavasario kvapais persisunkusio oro? Ar dar kada galėsiu sušukti: man gera!
Tarsi paskutinį kartą einu prie upelio, įkišu ranką į vandenį ir linksmai pateliuškuoju. Ir visai nesvarbu, kad man tai daryti šiukštu uždrausta. Atsistojusi pažvelgiu į dangų, įkvėpiu tyro oro ir mintyse padėkoju Aukščiausiajam, kad sulaukiau dar vieno pavasario.
Aš dėkinga Dievui už pastaruosius metus pilnus išbandymų, kančios ir meilės. Aš dėkinga už vertybes, kurios per tuos metus gerokai pasikeitė. Gal kažkam atrodo juokinga ir kvaila dėkoti už kančią, neviltį, bet aš taip nemanau. Liga ir kančia mane privertė susimąstyti, pažvelgti į viską kitomis akimis.
Kai būdavo sunku ir atrodydavo, kad daugiau neištversiu, mane stiprino tikėjimas ir meilė. Taip – artimųjų meilė ir palaikymas. Kad ir kaip tai atrodo banalu. J. Ivanauskaitė yra sakiusi: „tik meilė, tik ji yra priešybė mirčiai“. Aš jau spėjau tuo įsitikinti savo kailiu. Artimųjų rūpestis, švelnumas, juodas humoras (kuris dažnai būdavo būtinas) ir šypsenos, kurios neretai būdavo per ašaras, tarsi įpareigodavo mane kovoti ir nepasiduoti. Būdavo dienų, kai nepadėdavo nei artimųjų kalbos ir drąsinimai, tada aš prašydavau Dievo pagalbos. Kai guli ligoninėje atsiranda begalės laiko apmąstymams. Kai užgesdavo palatoje šviesa aš valandų valandas žiūrėdavau į mėnulį pripildžiusį palatą blankios šviesos, žiūrėdavau į dangų, žvaigždes. Tos stebėjimo valandos priklausė tik man. Tai vienos iš nuostabiausių valandų mano gyvenime. Paklausit ką aš galvodavau? Tiesiog stebėdavau kas kart vis kitokį dangų, žvaigždes, ir mėnulį. Aš įsivaizduodavau save pavirtusią į žvaigždę, ir linksmai visiems mirksinčią, arba pavirsdavau mažu angelėliu, sėdinčiu ant debesėlio krašto ir krečiančiu artimiesiems išdaigas.  O kartais, kai nebūdavo jėgų svajoti, aš tiesiog maldaudavau Dievo, kad leistų man sulaukti dar vieno pavasario. Kodėl pavasario? Todėl, kad  aš tikėjau, jog sulaukusi pavasario aš tikrai gyvensiu. Pabusiu, kaip pabunda gamta po žiemos miego. Aš nenorėjau ir neprašiau nieko kito, tik sulaukti pavasario. Ir aš jo sulaukiau. Aš troškau išgirsti paukščių čiulbesį, pajusti švelnų vėjelį, išvysti aplinkui besikalančią žolytę, išgirsti netoliese čiurlenantį upelį. Tai viskas ko man reikėjo.
Kažkas klausė manęs ar mirtis gali būti graži? Dabar aš galiu atsakyti – žinoma gali. Kažkas galbūt nusijuoks iš mano atsakymo. Ir tegul juokiasi, man vis vien. Kaip gyvenimas yra gražus tik dažnai to nepastebime, taip ir mirtis yra graži. Kada mirtis yra graži? Gulėdama ligoninėje aš daug apie tai galvojau. Ir prisipažinsiu, kad pradžioje maniau jog gražiai ir didingai mirti yra neįmanoma. Dabar aš manau, kad klydau. Reikia susitaikyti su mus supančiu pasauliu, su liga. Susitaikyti su liga, tai nereiškia pasiduoti. Ligos negalima įsileisti į save, į savo sielą, bet reikia ją priimti. Suvokti, kad ji yra ir niekur nuo tavęs nedings, taip kaip nedingsta kurį laiką spuogas atsiradęs ant kaktos. Kartais tai padaryti būna be galo sunku. Liga turi būti tarsi draugė, bet ne sesuo. Reikia išmokti pasidžiaugti smulkmenomis, o kai sergi, tik tai ir lieka – smulkmenos. Reikia nebijoti šypsotis, tai turbūt vienas didžiausių ginklų kovojant su sunkia liga. Labai svarbu suvokti laikinumą kaip neišvengiamybę. Tada manau ir mirtis bus  graži.
Manęs klausia kodėl aš tokia rami ir linksma, kodėl šypsena nepasitraukia nuo mano veido, juk aš vis dar kovoju su sunkia liga. Taip, iš tiesų, per šiuos metus aš šypsojausi ir juokiausi daugiau, nei per visus savo 24 metus. Aš esu rami, nes išsiderėjau iš likimo dar vieną pavasarį, aš jo sulaukiau, (galbūt susitarsiu ir dėl kito). Esu laiminga, nes per šiuos metus pagaliau supratau, kad gyvenimas tikrai yra gražus ir verta dėl jo pakovoti, kad išmokau pastebėti mažytes smulkmenas, kurių anksčiau per darbus ir rūpesčius nematydavau, kad supratau kas iš tiesų yra meilė. Na, o šypsena tapo mano pagrindiniu ginklu kovojant su liga. Kita vertus, gal tai tik kaukė už kurios slepiu tikrąjį savo veidą. Žinau tik vieną, mirti aš jau nebijau. Ir tikiu, kad mano mirtis bus GRAŽI ir DIDINGA.
2008-01-16 15:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-16 19:07
Phurija
tokie turetu buti dnr irasai, bet ne ese.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą