Parke, ant suoliuko, sėdėjo moteris ugniniais plaukais. Ji buvo tokia nuostabi, kad pamatę vyrai įsimylėdavo ją akimirksniu. Jos balsas buvo tyras kaip kalnų upelio vanduo. Jos akys buvo gilios kaip vandenynas, o nuo žvilgsnio tirpdavo net tvirčiausi vyrai. Putnūs ir apvalūs žandukai švelnesni už šilką. Jos vyšninės lūpos gundydavo meistriškai. Grožio jai pavydėtų Afroditė. Jos visa esybė dvelkė elegancija, puošnumu, pasitikėjimu savimi ir harmonija. Atrodė, kad paprastiems mirtingiesiems ji buvo neprieinama. Tačiau jai siųstos rožės, trumpam paglostydavusios savimeilę, nuvysdavo kaip ir kitos gėlės. Vieną kartą ją įsimylėjo išskirtinis žmogus. Jis buvo labai jaunas, kūrybingas ir nepatyręs. Jis svajodavo apie ją labai dažnai, apie jos kūną, apie jos bučinius, apie jos meilę. Jis tikėjosi užkariauti jos širdį savo eilėmis ir savo karštu temperamentu. Per poeziją išreikšdavo savo nesutramdomus jausmus.
Kai kas galvodavo, kad moteris ugniniais plaukais yra bejausmė, nes atstumdavo visus vyrus. Jai merginosi daugybė turtingų, storžievių, nuobodžių ir pavojingų vyrų, bet nei vienas jai netiko. Visi buvo neverti jos nei per nago juodymą. O meilės, nors to ir neparodė, ilgėjosi. Labai ilgėjosi. Likimas, mėgstąs išdaigas ir pokštus, nusprendė suvesti juos draugėn. Nepatyręs, jaunas ir karštas jaunuolis, ištroškęs meilės ir aistrų svaigulio, ir moteris, subrendusi, šiek tiek nusivylusi vyrais, bet, toli gražu, tikrai nebuvo nejautri, lėta ir abejinga. Jie abudu, patys to nežinodami, tiko vienas kitam. Atrodytų, visiškai skirtingo amžiaus, padėties, išsilavinimo žmonės turėjo daug bendra. Tačiau, kaip visi žinome, priešingybės traukia. In ir jan, diena ir naktis, karas ir taika, meilė ir neapykanta negali be vienas kito.
Jaunuolis, kaip ir daugelis tokio amžiaus vaikinų, dažnai gyveno savo svajonėse ir fantazijose, kuriose idealizavo moterį ugniniais plaukais. O kaip galima neidealizuoti, kai šitoks angeliškas grožis visiškai susuka galvą. Norit tikėkit, norit ne, bet pirma frazė, jaunuolio ištarta naktį parke sėdinčiai moteriai ugniniais plaukais buvo neįtikėtinai naivi ir kvaila:
- Ar tu moteris, ar sapnas? - šitaip iščiulbėjo jis.
Moteris, apstulbusi nuo klausimo tono ir turinio, kaip toks pienburnis drįsta į ją kreiptis tu ir klausti tokios nesąmonės, nusprendusi pažaisti su jaunikliu, įgėlė pastarajam:
- Klausyk, vaikeli, protingo žmogaus patarimo ir įsidėk į savo menką galvelę: niekada nesikreipk į žmogų, vyresnį už save tu, ypač kurio nepažįsti. Tu nežinai su kuo kalbiesi.
Filipas, toks jaunuolio vardas, reagavo kitaip, nei tikėjosi moteris - jis nesutriko ir neįsižeidė dėl, atrodytų, pašaipių pamokymų.
- Pirma, aš žinau su kuo kalbuosi: aš kalbuosi su savo fantazija, su svajone, su angelu, su nežemišku grožiu. Antra, aš nesu vaikelis. Jei pažinotum mane, taip nesakytum.
- Oho, koks drąsus oratorius! Kokia įspūdinga iškalba ir įmantrus knyginis stilius. Kokioje senienoje tai perskaitei?
- Perskaičiau tai savo begalinėje minčių bibliotekoje; aš kuriu eiles, rašau eilėraščius, šlovinančius jūsų grožį, - atsakė jis.
- Pamanykit, poetas. - su kažkokia keista gaidele atsakė.
Cha, ji nėra tokia šaltakraujė, kokia atrodo, nudžiugo Filipas.
Tas naivuolis, neaišku ko norintis iš manęs, nenoriai prisipažino sau gražuolė, yra kažkuo išskirtinis, galbūt net turintis kruopelę žavesio. Jį apgauti galiu, bet tik ne save. Aš išsiaiškinsiu, kas jis per vienas. Ir, po velnių, išsiaiškino.
Moteris ugniniais plaukais gyveno prabangiuose apartamentuose. Juose miegojo, dirbo, valgė, svajojo. Juokėsi iš likimo ir verkė iš apmaudo.
to be continued...