Malda

Kiekviena diena ir taip kas diena aštuonerius metus ji kas vakarą sudėjusi rankas, iškėlusi savo nublyškusi veidą, prie žvakių šviesos ji meldėsi Dievui. Jos ašaros tiekėjo nuo veido, o mėlynos kaip dangus akys neteko savo žavesio. Kas diena ji bučiavo kryžių, jos lupos skonio kaip medis, ne tokios raudonos kaip kadaise. Galvojo, kad Dievas išgirs jos maldas. Ji tikėjo. Tikėjo visą laiką. Nors kitos moteris jau butų nuleidusios rankas, o ji jas laikė aukštai iškeltas į dangų. Su maldomis ji skyrė visą savo sielą Visagaliui. Bažnyčia buvo jos antri namai.
Vyras į ją žiūrėjo kaip į žmogų su psichine liga. Jis jau netikėjo niekuo, nei daktarais, niekuo, net pats savimi. Jis netikėjo, kad kada nors turės vaiką su savo žmona, taip jis ja labai mylėjo. Bet ji buvo nevaisinga...
            Vaiko. Jie norėjo vaiko, savo vaiko. Norėjo turėti maža atžalą. Svajojo, svajojo visą laiką, bet tik svajojo, svajojo...
            Vieną naktį jai prisisapnavo pranašiškas sapnas. Su mažu angelu. „Aš vaisinga! ” – staiga atsibudusi suriko kaip žudomas žvėris. Švelniai pabučiavo miegantį vyrą ir pažadino ji. Viską jam papasakojo ir jo ruduose akyse sužibėjo žybsnelis vilties.
              Taip Dievas ja išgirdo po aštuonerių metų, išgirdo. Jos širdyje buvo neapsakomas džiaugsmas. Nebuvo jau to sielvarto. Taip veikelis buvo jos pilve. Ji džiaugėsi dieną ir naktį. Bet. Bet apie kažką ji pamiršo. Pamiršo, kad jis jau egzistuoja. Aštuoni metai maldų, o dabar kaip jo ir nebebūtų. Ji užmiršo mūsų Tėvą. Nepadėkojo Dievui už tokią dovaną, kad bus greitai mama.     
              Taip jis gimė. Mažas žmogeliukas, kuris turėjo atnešti  tiek džiaugsmo jų namuose, bet atnešė tik ašaras, nes gimė miręs.
              Motina padėkojo Dievui, nusiskandindama upėje.
  Jos siela neras to, nors ieškos per amžius... Dieve būk gailestingas....