Rytas

Negaliu išvelėti ironijos
Iš suplėkusių mūsų paklodžių
Rytas aušta į delną suriestas
Tu išsivedi sutemas kaudamas
Lekia šuo išbadėjęs per gatvę
Nusidriekę keliai,  jų pėstieji
Susimindo į grindinį vakaras
Tingiai kelias nuo undinėlės
Laša prakaitas irstančio laiko
Jau skaičiuoti nemoki, nereikia
Susireikšminti iki vidurkio
Nes vis tiek lieki išbadėjęs
Kūno, duonos, vandens ir konjako
Ant šio stalo netrūkdavo niekad.
Tad kodėl šiandien rytas išbluko
Pasiklydęs paklodžių alėjoj?