Rašyk
Eilės (72036)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 34 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







7

        Už lango alkanus apžvalgos ratus suka varnos, neatskiriama žiemos peizažo detalė. Dangus tarsi iš P. Breigelio Vyresniojo paveikslo trauktas, ir dar tos breigeliškos varnos, rami popietė. Visa tai ima kelti diurerišką melancholiją.
        Pamenat A. Diurerio „Melancholiją“, kur vaizduojamas toks rūpintojėlio pozoje sustingęs angelas, tingiai priglaudęs prie nugaros, pavargusius nuo gėrio tvėrimo sparnus. Nusvirusi, todėl kaire ranka paremta galva ir tuštuma akyse.
        Po pietų užeina toks diureriškos melancholijos pojūtis, kai esi sotus, jau atsigėręs puodelį popietinės kavos ir nė velnio nesinori daugiau daryti, nes esi pats sau angelas. Pajauti kaip suniežti mentys, tavo sparnų liekanos, po to kai buvai išvarytas iš Rojaus. Todėl ir melancholija, su visa matoma ir nematoma išgraviruota esybe prislegia tave, o čia dar ir saulė pasislėpė.
        Viskas.
        Nuotaika pradingo.
        Akys pasidarė stiklinės.
        Lieka laukti nušvitimo arba prietemos ir nešti savo sunegalavusį angelo kūną į dirbtinio apšvietimo nutviekstą miestą, nešti namo...

8

        Ir nėra čia ko piktintis, kad žmogus sėdintis po pietų kabinete, ima staiga ir prisimena A. Diurerio grafikos darbą.
        Visai nesvarbu, kad pavalgius, galva sunki ir minčių nebūna. Pasirodo būna, nereikia apsiryti, ir bus tų minčių.
        Ir kas čia blogo pasijausti angelu?
        Jeigu iki pietų darbavaisi, retkarčiais užmesdamas akį per langą, išgėriai tik vieną puodelį kavos su dviem saldainiais ir dar porą puodelių Boržomi.
        Nieko blogo nepadarei.
        Negi negali pasijausti melancholijos pakirstu angelu, kad ir be tų diureriškų puošnių sparnų už nugaros?
        Va, juk ir pats A. Diureris apie 1500 metus nusitapė autoportretą, kuris ikonografiškai labiau primena Kristų negu dailininką (nors aš nežinau kaip atrodė Kristus, ikonografija vaizduoja jį ilgais plaukais, tai turbūt dogma. O ko ginčytis, juk tos patarlės apie ilgą plauką ir trumpą protą man atrodo ir patarlių knygose Biblijoje nėra). Gal žmogui užėjo noras pasakyti sau ir pasauliui, pažiūrėkit aš panašus į Kristų, ne darbais, bet išvaizda, akimis.
        Bet anglas rašytojas Džiulianas Barnsas sako, kad dailininkų autoportretuose akys būna negražios įžūlios, gal nuo to, kad dailininkas žiūri į veidrodį, o ne į mus. Juk Velaskesui užteko drąsos viename paveiksle Ispanijos karalienę su karaliumi pavaizduoti kaip atspindžius mažyčiame veidrodyje, kai save natūraliame dydyje, ir ką.
        Nežinau, bet žiūrėdamas Diureriui į akis tarsi girdžiu kažkur žodžius:
        Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti...
        O aš viso labo angelu pasijutau.
        Išgersiu Boržomi, ne po daug, bet vis geriau, juk skysčių reikia daug per parą išgerti, o naktį nėra tokio įpročio lakstyti gerti, nebent pagirios priverčia, kai pavartoji to uždrausto reklamuoti nuo 6 iki 23 valandos produkto.
        Vidutiniam – statistiniam vartotojui, jokios reklamos nereikia, jis žino savo galimybes (tik dažniausiai pervertina) ir reklama jo neįtakoja, o po 23 val. man atrodo prie „telikų“ daugiau jaunimo sėdi, taigi pats tas reklamuoti alų ir sidrą.
        Taigi kaip ten išeina su tuo mano angeliškumu?
        Išeina, kad viskas gerai, gali ramiai kiurksoti savo kabinete, nors iki pasaulio pabaigos, nors ir besijausdamas angelu, nes žinai, kad pirma ateis darbo dienos pabaiga, o tada nors ir tvanas, tam kas dedasi už lango.

9

        O už lango nieko gera. Žiema žadėjusi užsibūti, dabar kaip nepageidaujama persona, greitai rankiojasi savo liekanas ir dingsta kaip skolingas kaimynas, kažkur į visatos platybes arba būna chroniškame „neryšiuje“. O žolė net pažaliavusi iš savo įžulumo sapnuoja vasarą.
        Toks gyvenimas aplink pradeda virti, kai kontoroje laikrodžiai ima tiksėti paskutinę valandą.
        Sakau kontoroje nors galima sakyti ir ofise, koks skirtumas?
        Skambčioja moterų nešami plauti kavos puodeliai, joms ir darbe ši misija patikima, lakstoma į WC, lyg namuose jo nebūtų, arba ruošiamasi pakliūti į kamštį. Peržiūrimos rytojaus dienos dienotvarkės, nurenkama nuo stalų darbo aplinkai sukurti reikalinga butaforija, nes vaidinimas baigiasi, tuoj tuoj laikrodis paskelbs darbo dienos pabaigą ir nuleisim uždangas darbo dienai.
        Dar vienai darbo dienai, dar aštuonioms valandoms išbrauktoms iš tavo gyvenimo – nergįžtamai.
        Siela sukaukia viduržiemio vilko balsu iš nevilties:
        Ir už ką toks gyvenimas, vienintelis, nepakartojamas, kurį kiekvieną dieną, kaip kokia stoties prostitutė pardavinėji ta pačia kaina, o tas gyvenimėlis kaip šagrenės oda tik traukiasi tik mažėja, o kai pastebi kad jos neliko ir pats pasidarai nepastebimas...
        O ką pakeisi, ką pakeisi, jei tavo gyvenimas aprašytas užtušuotam aforizme, sausio 9 dienos stalo kalendoriuje.
        Tavo gyvenimas kaip Randalo automobilio dėsnis: jeigu jau gyvenimas iš tavęs išleido kvapą, tai reiškia tavo laiko išpardavimo pabaigą ir nieko daugiau...

10

        Išeidamas pažvelgi per langą į pamėlusį išorinį pasaulį, į užmigusį vaizduoklį, kavos puodelį, šiukšlinėje susigūžusį Boržomi butelį su visa Kazbeko viršūkalne etiketėje.
        Diena kaip diena, daug padaryta, daug tikėtasi ir nusivilta ir ką sau gali pasakyti?
        Ačiū, kad prabuvai šitą dieną... bet pagauni mintį, kad visai nieko prieš būtų pasiliti čia iki ryto, juk čia, tik ne tavo problemos sprendžiamos, darbinės, dėl jų nesinervini taip kaip buitinių, sugedusio vonioje krano, sudužusio indo ar dar dėl ko, dėl jų niekada nepasielgtum kaip Dantesas su Puškinu.
        Kur jau ten palyginti problemas, kurios kyla buityje?
        Čia problemos artimos būties problemoms, netgi sakyčiau, tokios metafizinės, pasislėpusios nežinojimo ar nesupratimo iki galo ūke, nes esi mažas sraigtelis, kad pagautum visumą, ir pažvelgtum anapus jų.
        Šitaip mąstant, visiškai suspausta širdimi ir truputį virpančia ranka užrakini duris, leidiesi laiptais į tą breigelišką pavakario melsvą prietemą.
        Meti įsimylėjeliusio žvilgsnį į langą, į jo niūrų tamsumą ir nusisuki ilgoms 16 valandų, kuriose teks vaidinti kitas roles ir gintis nuo užgriūvančios buities rūpesčių.

B. D.
2008-01-13 15:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-14 17:00
Mortta
Ačiū, kad prabuvai šitą dieną...

Šit kaip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-14 16:58
zirzule
"pagauni mintį, kad visai nieko prieš būtų pasiliti čia iki ryto" - tinkama paraiška pergalei :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą