Paprasčiausias paveikslas

Vėl išaušo rytas. Aš vėl darbe. Stoviu prie baro, pardavinėju gėrimus ir užkandžius. Pažvelgiu pro langą.
Danguje kabo juodi, nuo cigarečių dūmų apsunkę debesys. Jie tokie sunkūs... Žaibuoja. Ir vėl lyja. Krenta didžiuliai lietaus lašai. Jiems palietus žemės paviršių pasigirsta garsus „dan“. Po to „din“. Dan, dan, dan...

Staiga nukrėtė drebulys. Toks gaivus ir šaltas. Perbėgo per visą kūną. Nusipurčiau. Pakėliau akis. Nustebau. Tolumoje stunkso milžiniški, tarytum pačių milžinų, nukaldinti akmens luitai. Pasirodo properša danguje. Žaibavimas taip pat greit pradingo, kaip ir buvo atsiradęs. Lietus vis dar lyja. Saulė spigina akis. Stengiuosi geriau įsižiūrėti. Prisimerkiu. Iš akių ištrykšta ašaros. Juk tolumoje ne akmens luitai! Ten gražiausi gamtos kūriniai – kalnai. Harmonija užpildo mano visumą. Bet kas čia? Mano kojos basos ir purvinos. Jos permirkusios dumblu. Dumble smailios žolės. Man skauda. Bet dėl to nesuku galvos. Yra svarbesnių dalykų. Gamtos grožis! Prisimenu žodį. Netikėtai. Kalokagatija. Ką jis reisškia? Nesvarbu. Kalnai! Kalnai tokie tyri, svaiginantys. Aš pats stoviu ant vieno iš jų. Ant tokio aukšto, smailėjančia viršūne. Prieš mane auga kelios pušys. O gal tai eglės? Sunku susikaupti. Nebesugebu mąstyti. Per daug grynas oras! Per daug gera... Eglės lyg ir nuspalvotos žaliai. Kaip gamta moka tapyti! Tikra dailininkė... Priekyje stovinti viena elutė ypatingai išsiskiria. Ji tokia aiški ir ryški. Negaliu atsistebėti. Eglutė taip svajingai linguoja. Ji šaukia mane. Bet aš nesuprantu jos kalbos. Noriu tai pasakyti. Tačiau ji negirdi, toliau liūliuoja. Atplėšęs nuo jos akis, pakeliu galvą.

Toli toli stovi vienišas kalnas. Viską stebiu rimtu ir tuo pačiu abejingu žvilgsniu. Vienišius turbūt miega. Jis toks platus ir ilgas. Nesimato nei pradžios, nei pabaigos. Maždaug per vidurį vienišius ištiesęs savo kaklą žvalgosi. Tai kalno viršūnė! Ji aukščiausia Vieninteliojo dalis. Kairėje viršūnės, jau žemėjančios, matosi „oazė“. Oazėje nėra eglių. Ji gana nedidelė, bet plati. Atrodo, lyg kažkas specialiai būtų nuskutęs tą dalį. Susimąstau ir suprantu, jog taip gražiai šio Vieninteliojo dalys dera tarpusavyje. Atsidūstu... Kad aš būčiau toks platus ir galingas.

Kažkur, siaubingai toli, per daug toli, atsispindi saulės spinduliai. Jie taip žvilga, kad net akyse marga. Iškeliu galvą ir išlenkiu kaklą kiek tik galiu. Pasižiūriu į tą tolybę. Kas tai? Jau ryškėja kontūrai. Tuoj pamatysiu... O! Kokie akmenys, kokie kontūrai! Tai juk dar vienas kalnas! O gal čia aplink kalnų virtinė? Pasijuntu mažu vabalėliu vien pažvelgęs į kalnus. Jų viršūnės netolygios. Kiekviena jų – savitos formos. Gražiausia tai, kad visi kalnai aptraukti neregėto dydžio miglos šydu.

Pajuntu ledinį vėjo gūsį. Pašiurpau. Iš kur toks stiprus vėjas? Neradau atsakymo. Galvos skausmas tapo sunkiai pakeliamas. Žvilgtelėjau į aukštybes. Jau norėjau atitraukti akis ir žvelgti kitur, bet man įsiminė toks baltai mėlynas dangus. Jis toks paprastas, permatomas... Atsipalaidavau. Beveik nė vieno debesies. Paeinu kelis žingsnius atgal. Kojos pačios neša. Jos ir vėl limpa prie dumblo. Paskutinį kartą pažvelgiu į stebuklingąjį peizažą. Pasigėriu. Nepastebėdamas pagalvoju „kaip gražu“.

- Atsiprašau, norėčiau pirkti butelį „Byron“ likerio, - taria poilsiautojas.

Lėtai, atitraukęs akis nuo paprasčiausio paveikslo, pakabinto prie pat lango, ištariu:

- Ar žinote, kad kalnai labai gražūs...

Poilsiautojas keistu žvilgsniu pasižiūri į mane, palinguoja galvą.   

P. S. šis rašinukas parašytas maždaug 13 metų amžiaus.