Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Įsivaizduokite milžinišką megapolį, tokį kaip Tokijus arba Paryžius. Jame telpa dešimtys milijonų gyventojų, kurie gyvena atskirus savo gyvenimus, kasdien vis kažką veikia, po truputi kruta... O dabar užmirškite šį miestą ir susikurkite naują – daug kuklesnį. Jame telpa viso labo nepilnas milijonas žmonių. Šio miesto gyvenimas labai skiriasi nuo to, kurį neseniai prašiau užmiršti. Per daug neįsijauskite kurdami – tuoj teks užmiršti ir jį...
Dabar, prašau, įsivaizduokite mažą miestą, kuriame galbūt gyvena du šimtai tūkstančių nuolatinių gyventojų. Miestui tai būtų šventė – rekordas! Šį miestą, be abejo, prižiūri galingi valdžios klodai, bet šis pasakojimas ne apie tai. Šis pasakojimas nė ne apie šį miestą – galite jį užmiršti.
Apie ką šis nedidelis pasakojimas, jūs suprasite patys. Dabar, prašau, įsivaizduokite tik vieną vienintelį žmogų. Įjungiame vaizduotę...
Žiemos ten yra pasakiškos: laukai pasidengia sniego sluoksniu, pabąla vieškeliai. Į lauką išlenda daugybė sniego kvapo išsiilgusių vaikų. Dienomis ši apgaulinga baltuma praranda ramybę. O tomis ypatingomis dienomis, kai spaudžia įspūdingi šalčiai, o dangų išgrynina saulės šviesa, žmonių veiduose spindi šypsenos. Jiems viskas, kas gražu, gerai – kuras, siekti toliau.
Tą dieną irgi švietė saulė. Lauke buvo siaubingai šalta. Visa kita – nieko ypatingo. Tai kodėl šią dieną prisiminiau būtent dabar? Galbūt svarbesnis klausimas: kodėl prisiminiau būtent šią dieną? Sukepusios lūpos nejučia sujudėjo ir išryškėjo kažkas panašaus į šypseną. Galbūt dėl to, kad jau velniai žino kiek laiko aš kenčiu ir trokštu to! Eilinį kartą pakeliu apsunkusius nuo smėlio akių vokus kiek aukščiau, kad vėl galėčiau nužvelgti šią betikslę nykumą, į kurią patekau. Visur, kur tik mano išdžiuvusios akys užmato, smėlis, smėlis ir dar kartą smėlis. Virš jo kontrastingai šaiposi ryškiai žydras dangus, primenantis man tą žiemą: nė vieno debesėlio, tik saulė. Pačioje tolumoje šios dvi plokštumos susimaišo į vieną. Ten – horizontas.
Apžvelgiu visą tą smėlynę dar kartą – o gal pastebėsiu ką nors naudingo, tačiau, deja, nieko nematau. Atmintyje vėl blyksteli ta trumputė žiemos iškarpa ir aš, viliojama to šalčio, pradedu svajoti. Norėčiau vėl nubusti tame sniego laike, kada pati kontroliavau savo likimą. Norėčiau vėl pajusti tą šaltą baltumą, kuris tirpsta nuo mano kūno šilumos. Šilumos, kurios man dabar per akis.
Vėl nužvelgiu dykynę – nieko naujo.

Įsivaizduokite šio žmogaus likimą. Įsivaizduokite priežastį, dėl kurios jis čia. Įsivaizduokite, kad tai ne žmogus, o, tarkim, katinas. Kaip pasikeistų jūsų jau sugalvotas likimas?
Manau, vaizduotė jau padirbėjo. Galite užmiršti.
Ačiū už dėmesį.
2008-01-06 15:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-10 00:21
vos neapsiverkiau, kai pamaciau seneli blizganciom akim, zvelgianti ramiu palaimingu zvilgsniu i zydra dangu, balta begalybe,...
atrodo as ten stoviu..
koks skirtumas ar ese nieko verta, svarbu vaizduotes sukurti jausmai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-11 19:27
Vai
Vai
Rodos, kai kurie susivokia bent jau į kuriuos laukus eiti, tačiau net ir į  juos pataikę pasimeta, rodos, ir nebežino ką toliau daryti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-11 00:11
Mortta
nepadirbėjo ta vaizduotė, Mialo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-09 18:54
Phurija
ese tai nieko verta, bet jei tave domina metropoliai rekomentuociau perskaityti Raban 'Soft City'.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-09 17:33
johny rubber
nesupratau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą