aš niekad nejutau, kad turiu tėvą. visada jaučiau, kad yra žmogus šalia, jutau potraukį parūkyt jo cigarečių (astra tuo metu buvo populiari, kai augau), tačiau mes niekad NIEKO kartu neviniojom į vatą, niekad kartu nemąstėm, - kas teisinga, o kas yra ragana, niekas man nepaaiškino gyvenimiškų tiesų prasmės, jis niekad man nepatarė ir dabar kartais nesuvokiu, pasimetu kas esu.. gal manęs ir neturejo būti, gal jam padėkoti, kad per klaidą atsiradau?
Dabar pats sergu liga, apie kurią vaikystej niekad nebučiau net pagalvojęs, kad imanoma jaudintis dėl tiek daug ir tiek daug.
Tačiau atsimenami tik „geriausi“ - kurie spėja viską, arba NESPĖJA ABSOLIUČIAI NIEKO..