Vieną šiltą vasaros vakarą

Tokią popietę būtų negražu sėdėti namie užsidarius, reiktų išeiti įkvėpti gryno oro. Juk tokia graži, balta žiema! Ką gi, kur mano batai? Mh, turėtų būt padžiauti... Ne, ant radiatorių jų nėra, ką tik į juos spoksojau. Pažiūrėkim čia - vonioj taip pat nėr. Po galais, kodėl čia taip viskas komplikuotai? A, va kur jūs nelabieji puspročiai pusbačiai. Ūpas jau nukrito. Maukšlinuosi kepurę ir nerangiai einu laukan. Kaip pasakoj kokioj viskas: šerkšnas apraizgęs kiekvieną, kad ir mažiausią, medžių šakelę, saulės netemdo nė vienas debesis, o ir vėjo nejusti. Atrodo tarsi žmonės šypsotųsi. Žinoma, jie nesišypso, bet bent gerai, kad įspūdis toks. Šiandien gera diena. Seniai taip gaiviai besijaučiau. Puikiai tinku gryname ore, tarp gamtos ir tarp žmonių. Viskas taip lengvai stebuklinga. Eit kurnors į paventį ir atsigult ant sniego, pažiūrėt į dangų švarų. Na tai pirmyn tada. Šalta, kad net mirksint jau akys raudonuoja, o dar sniegas spindi kiaurai pro vokus ir vos bematau kur eit. Po biesais - vis tiek labai gerai! Medžių kiek čia, paupy. Ir visi tuo lediniu grožiu aptaškyti. Pastebėjau, kad šerkšnas labiausiai beržams tinka - akivaizdu, juk ir jų kamienai balti. Aišku, jų laja irgi kažkaip ypatinga, tinkanti tiems rūbams. Hm, kai pareisiu, batus nusiausiu, kojines, įmerksiu kojas  į karšto vandens dubenį, gersiu kavą ir mąstysiu apie išvyką. Medį šitą prisiminsiu. Tokį beržą namuos norėčiau turėt. Svetainėj, šalia televizoriaus. Būtų mano draugai abu. Televizorių seniau labiau mylėjau, dabar atsibodo. Nebeturiu su kuo pašnekėt. Daug su beržu šnekėčiau! Ėhėhė, bet juk nukristu visas grožis pas tave bute, žioply! Ką gi, reiktų laikyt šaldytuvo duris atidarytas, kad nenutirptų niekas. Galėčiau ir sniego parsinešt, kad viskas tarpusavy derėtų. Televizorių, ir tą apibarstyčiau. He he he, kaip būtų linksma. Ir besmegenį statyčiau, dievulėliau, pamanyk - atsikeliu ryte, o mane su labu rytu sveikina didžiuuuulis besmegenis su morka, kibiru, šluota ir visais privalomais atributais. Šauniai sugalvojau. Bereikia beržo. Imsiu šitą - toks gražus, liaunas, nesunkiai namo parnešiu. Po galais, reikia greitai kirvuką atsinešt. Tikiuos kol lėksiu, niekas beržiuko neužsimays sau pasiimt... Geriau bus jei bėgsiu. Va, jau beveik matosi namo kampas. Greičiau, greičiau, tik žiūrėk nepaslysk vikruoli. Tiesiai į sandeliuką! Kirvukas, kirvukas, kirvukas... Čia! Užrakinsiu gal grįžęs. Skuodžiam atgal. O, vis dar tebestovi, gražuoli. Imsiu tave namo, nori? Matau kad nori. Mudu galėsim šį vakarą šnekėtis iki pat vėlumos, išvirsiu abiem kavos su meduoliais. Nesi valgęs meduolių?! Nejuokauk, visi yra jų valgę. Lukterėk, tuoj tave išlaisvinsiu - dar porą kirčių. Puch, puch! Dabar ramiai gulkis. Ne, beržiuk, po galais, ne - ne ton pusėn! Beržiuk!
Balta, raudona, balta, raudona. Kava, meduoliai, upė. Šakos, sniegas, kirvis... Kirvis? Medis! Koja. Kairė? Dešinė? Išlysti... sunku... gelia... va! Balta, raudona, raudona, raudona. Balta. Juoda.
Balta, upė, šakos. Šalta! Sniegas, pilna burna. Tamsu. Namai? Ne. Aš užmigau? Maudžia kojas. Negaliu pajudinti, matyt sustiro šiek tiek. Daugiau nemiegok ant sniego. Kaip išvis taip sugalvojai? Šakos, šakos. Beržas? Kirvis... Kas per? Raudonas sniegas - kraujas! Aš sužeistas? Ar aš sužeistas? Juk tas kraujas ne mano, taip? Man juk neskauda niekur. Kojos... Reikia greit namo, nebenoriu čia. Einu. Tučtuojau. Noriu į lovą. Nagi! Stokis! Na kaip nors. Juoda.
Gelia. Šviesu. Šalta. Kodėl aš dar čia. Aš juk namo noriu! Berže, padėk man atsistoti. Beržiuk? Man šąla rankas, beržiuk. Aš susirgsiu, girdi?  Na ir gerai, kaip nori. Man jau neįdomu, baigiam, noriu namo.  Prakeiktas medi, girdi?! Tu ant manęs užvirtai, tu man SUTRAIŠKEI kojas, tavo šakos subraižė visą veidą, per tave nebejaučiu pirštų galų, o tu net nesiteiki žvilgelt mano pusėn! Aš.. Aš tave prikulsiu, girdi, kaip reikalas prikulsiu! Ha – dar geriau – aš broliui pasakysiu! A? Na ką, jau ne toks drąsus? Pažiūrėk į mane. Tu manęs negirdi... Žioplys. Guliu čia visą dieną, ką dukrelė pagalvos, kur pasidėjau. Aš juk jiems pažadėjau, kad rūpinsiuos ja, o guliu dabar paupy ir net nežinau, ar nenusibaigsiu per naktį. Tas stuobrys tikrai gaus nuo manęs. Medi tu, sumautas! Fu... Absurdas... Juoda.
Balta. Ačiū dievui, naktį neatsibudau.  O ne, šitas vyrutis tamsos nemėgsta, tikrai ne! Kai jie pradeda lįsti – tikrai ne. Bet dabar jau turiu keltis. Atsibodai tu man, medi, eisiu jau aš – gulėk čia toliau kaip stuobrys. Tu ir esi tikras stuobrys. Kuo tikriausias. Man reikia... atsiremti... rankos neklauso... štai taip... dar kiek... heh, sėdžiu.  Bet kaip aš ištroškęs! Visą upę išgerčiau ir dar puodelio kavos neatsisakyčiau. Toks ištroškęs esu. Bet viską palengva. Pirma apžiūrėk kojas. Viena yra... antra taip pat.  Tuomet pirmyn, namo.  Iki, berže. Juoda.
Na ir kaip aš dabar grįšiu, a? Tu nepaeini, žioply. Dukrelė jau turbūt du, ne, tris puodelius ašarų išrideno. Galvoja, kur  jos kvailas tėvelis dingo, gal nebemyli, gal nebegrįš... Grįšiu! Va tuoj dar pamėginsiu. Va žiūrėk, kaip tėvelis stengiasi. Kas iš to. Tuoj vėl tems. JIE. Ne ne, turiu dabar miegot. Rytoj dar pamėginsiu. Kaip ten mano kojos? Raudona. Balta. Šakos. Meduoliai. Norėčiau meduolių. Būtų visai nieko, ką, vikruoli? Tai kokio velnio taip prisidirbai?! A? Ir dar tas medis, išdidus, ignoruojantis medis. Kas tu toks, kad pasmerktum mane mirti? Stuobrys. Kava. Meduoliai. Dukrelė. Naktis. Velniop.