Poema apie skunką skrodžiantį bambukų viršūnes

Pakilo į ora bebro močiutė, bebras nuskrido į girią pabūti. Žiū, tik nuo kamino nulėkė bebras, kedena žebenkšties kudlas Sarbebris. Sarbebrio ieško jau daug metų, skrodžia miškus bet jiems skunkas pučia miglą į akis. Apakinti skunko budrumo, šermuonėliai pasileidžia sprukti. Gavę kiek gryno oro ir saulės šviesos, jie įsminga į durpes ir laukia progos. Sarbebris tik šast nuo pakalnės nukrito-šermuonėlis tik puf ir į medi įskrido. Iš už medžio štai antai išsiropštė skunko prosenelis, pašiepęs dantį gelsvą, nušviečia sūnui bebrui kelią vaivorykštės spalvomis. Apšviestas geltonos kaplių šviesos, nušvinta ir skunko silpnas protelis. Trakšt-iškyla naujas vingis smegenyse ir skunkas pasileidžia bėgti. Bėga kiek kojos įkerta ir nespėja jo žandarai [burundukai] vytis. Štai antai saulelė užu kalno nusirito, kaip ir smegenų vingis skunko galvoje. Ir skunkas į prarają puolė, iš paskos ir jo prosenelė. Sarbebrio pagauti taip pat nepavyko – jis iš inercijos iššovė tiesiai į bedugnę...