mylimam dėdei atminti

Atėjo jo mirties valanda

Uždegiau jam žvakutę tyliai sėdėdama vonios kambaryje.

Rašiau šią posmo eilutę, nesvarbu ar ją skaitys kas nors kažkada.

Prieisim ir mes kada nors prie savo bedugnės krašto

Gal ir mes gulėsim gatvėj negyvi neparašę atsisveikinimo rašto.

Ras mus pareigūnas su smurtinėm žymėm – gal kažkada....

O jam taip nutiko ir buvo gana.

Gyvenimas vieni likimai, apgavystės

Jį užmušė smurtaujanti pikta ranka

Nepavyko apsiginti, turbūt kaip visada.

Išėjimai – atėjimai.

Būna ... nelaimingi nutikimai.

Belieka spalvoti prisiminimai... pilka juoda balta – jau vadinama spalvota?

Išėjo jis nes norėjo, todėl buvo išėjęs, o dabar ir nuo savęs išėjo.



Norėjo ir palengvėjo minutei, o dabar ir visai amžinybei

Todėl kad jam reikėjo – matyt priverstinai.

Jis norėjo išvažiavo – matyt jį kažkas apgavo

Ir jis mažai ką apgavo, gal su kažkuo kariavo

Uždarbiavo -  turbūt perdozavo...

Gal gyvenimo narkotiko,

Gal cheminio egzotiko.

Jis norėjo, buvo sunku, turbūt kad nekiltų ir saviems klausimų

Bėgo nuo savęs, nuo brolių seserų, bėgo nuo bėdų, bėgdamas pakliūdavo į spąstus - dažnai, deja...

Bet bėgdamas nugriuvo į medinę dėžę... gaila, deja.

Deją šiuo metu net saviems sunku, deja...

Nes jo nėra nei už metalinių durų, nei kažkur už Lietuvos ribų, o jis dabar už medinių durų po žeme.





Išlydėsim žinom, pagailėsim,

Tik ar viso to nuoširdžiai panorėsim,

Aišku savo žodį kiekvienas prie širdies dėsim

Klausimų turėsim;ar jis pats išeiti norėjo,

Gal problemų turėjo

Ar tikrai jam šitokio poilsio reikėjo.



Gaila buvo – gailėkimės, ne jo bet gal šiek tiek ir savęs, nebendravom, per mažai mylėjom... galbūt.

Gaila atsitiko – palydėkim, užkasim duobėj, tik nemeskit kartu ir prisiminimų į tą pačią duobę, neužkaskit savoj atmintyje, palikit šiek tiek meilės širdį.

Atsisveikinkim... vėliau atsiminkim, tik geruoju paminėkim. O apie save patį patylėkim, ko nuo tavęs trūko jam nenuslėpkim.

Nereikėjo engti, nereikėjo savo namuose jo vengti, dabar ko trūko bumerangu sugrįš ir kiti tai savo akyse matys, o tavo jausmai širdin sugrįš, prisiminimai ilgam aplankys, neilgai stebėsiesi, savo ydų bodėsiesi.