Kalėdų žąsis

Ji gulėjo begalvė, storu, į guminę virvę panašiu kaklu, kurio nukirpime žiojėjo kiaurymės rusvų smulkių kaulelių ir siūlelių. Seneli Bodlere, mesk žvilgsnį į mūsų šventinį stalą, ten karaliauja mirtis!
Šiaip tai mėgstu mėsą. Ir kvaila žąsis buvo. Jai kvailą galvą nukirto, vidurius išplėšė, paliko tik širdį ir kepenis, ir dar prikimšo keturis obuolius į vidų. Kūnas - tuščiaviduris, kaip sudžiūvęs graikinis riešutas. Stebėjau, kaip tėvas stambiomis žirklėmis jį karpė, jis smagiai lūžinėjo. Kai vienas kaulo gabalėlis nukrito prie manęs, krūptelėjau.
Vegetarai yra kvailiai, bet aš tos žąsies nevalgiau. Tik surūkiau dvi cigaretes iš eilės. Grįžus virtuvėn, ji vis dar gulėjo ten, pageltę, lipnūs kaulai lindėjo iš rudos graudžios mėselės, krūtinės ląsta atrodė lyg krištoliniai gotikos skliautai arba voratinklis.
Visą dieną mano galvelėj siautė makabriški mirties, dūlėjimo, sapniško kraupumo marazmai. Gerai, kad ne ekologiškieji ir žiauraus elgesio su gyvūnais. Išskrido ta prakeikta žąsis. Koks skirtumas. Kvailė. Tegu sau dvesia. Manęs neišgąsdino nei negyvas bebras pliaže, nei kiaulės skerdimas, nei nušautas elnias, oranžine virve pririštas prie dėdės priekabos. Manęs neišgąsdino netgi nei numiręs senelis, nei moteris, partrenkta autobuso stotelėje, nei pakliuvusios į autoavariją mergaitės kraujo bala, pilna balsvų ir gelsvų priemaišų. O ši kvaila žąsis dunksojo prieš mane ir purtė kiekvieną mano raumenėlį šaltuku. Išimta iš orkaitės, ji greit atšalo.