-Labas. Mano mamytė pasikorė.
-Labas. Mano tėvelis iškrito iš oro baliono. Liūdžiu.
-Liūdėkime kartu. Mamytę užtikau kadaruojančią spintoje. Tėvelis verkė.
-Aš žiūrėjau kaip tėvelis krito į Vingio parko mišką. Atrodė lyg skristų.
-Mano mamytės veidas buvo mėlynas. Paklausiau jos kodėl? Tačiau ji neatsakė.
-Tėvelį Vingio parke ieškojo daug žmonių. Aš nėjau, nes mane išvežė mamytės draugė pažaisti.
-Man laikas gerti vaistukus. Aš irgi noriu pasikarti kaip mano mamytė
-O aš meldžiuosi, kad tėvelis grįžtu. Sako, kad jei labai norėsi Dievulio, kad kas atsitiktų taip ir atsitiks.
Du vaikai žaidžiantys Naujosios Vilnios ligoninės valgomajame. Po tėvelių žūties buvo išvežti, nes pas abu namuose prasidėjo ašaringasis košmaras. Vienas iš jų pradėjo šnekėti po trijų mėnesių pertraukos. Kitam šiandien pirma diena, kai netrenkė savo galvos į sieną.
Prisijungia psichologė. Vaikams taikoma grupinė terapija.
- Ar ilgitės savo tėvų?
- O galima nusipirkti naują mamytę?
- Aš mačiau panašų tėvelį, norėjau prie jo prieiti ir paprašyti būti mano tėte.
-Tačiau reikia, vaikučiai, suvokti, kad tėveliai dabar miega. Ir jie visuomet miegos.
- O kas mane skraidins oro balionu?
- Aš irgi noriu juo skristi.
Psichologė nutilusi žvelgia į du sugriauto likimo veidelius. Tokių atvejų ligoninėje pasitaiko. Vienas, gražus tamsiaplaukis berniukas vardu Povilas, kita mergaitė, kuriai trūksta dviejų priekinių dantų. Ji švepluoja. Jų veide, psichologė įžvelgia ne skausmą, įžvelgia ilgesį, kuris matyt, nebeišnyks iš gražiųjų veidukų. Jai apmaudu. Būti vaikų psichiatre nelengva. Matyti jaunas ir jau sudaužytas sielas, kurios tik ateityje klaus kodėl? Kam? Už ką? sunku. Sutikti būrį vaikų pasmerktų sunkiam gyvenimui.
-Mano tėvelis, kai atsibus, mus paskraidins. Jis žadėjo, sakė, kai užaugsiu didelis, tikrai skrisiu kartu.
-Skrisiu ir aš. Gal galime pažadinti tėvelį?
-Kai mačiau jį paskutinį kartą atrodė giliai užmigęs. Niekada nemačiau, kad jis taip miegotų. Visi žiūri, aplinkui gėlės. Visi verkė. Tačiau jo nepažadino.
* * *
Krimsk mano saldainį
Kol aš žiūriu
Neleisk jam ištirpti
tavo delniuke
Aš žinau, kad tu suspaudusi jį laikai,
kai prisimeni savo mamą kartuvėse.