Kitur.
Rusija, 20xx metai.
Kaimo be vardo pakraštys.
Romanas Galkinas stovėjo atsirėmęs į pilkai nuobodžią buvusio kolūkio teritoriją juosiančią blokinę sieną ir neskubėdamas rūkė. Oras nepavydėtinas, pagalvojo Romanas, pusiau nesąmoningai sukdamasis į nudrengtą odinį lietpaltį - ir išties, iš dangaus krito bjauriai smulki dulksna - būtent tokia, kurios niekad nepavadintum lietumi, tačiau po pusvalandžio joje drėgmė prasiskverbia iki kaulų smegenų. Tokiu oru, galvojo jis, geriausia sėdėti namuose, gerti arbatą su aviečių lapais ir atsiversti mėgstamą knygą, o galbūt ir ne, o žiūrėti pro langą į tuščią kiemą, į jaukiai šviečiančius kaimynų langus, kur jie, ko gero, irgi geria arbatą ir skaito knygą - na, ar atvažiuos pagaliau?
Iš už kalnelio blykstelėjo priešrūkiniai automobilio žibintai, Romanas nuspriegė nuorūką ir pakėlė kuprinę (“o kokio velnio išvis čia grūdausi? „ - paklausė bjaurus balselis viduje - „oficialiai tai - proprobobutės kaimynės, kuri, atseit, probobutę lyg savo dukrą išaugino, kapo aplankyt - o iš tiesų? „). Jam jau atsibodo laukti ir klausinėti savęs tokių kvailų klausimų. Viskas, pagalvojo Galkinas, žvelgdamas į artėjančias senutėlės Nivos šviesas - nuo šiol - tik atsakymai.
Niva pagaliau privažiavo ir sustojo. Romanas Galkinas atvėrė duris ir įlipo vidun.
Miške be vardo.
Už spygliuotos tvoros.
Patalpoje be langų sėdėjo penkiese - visi nekalbūs, kiekvienas pasidėjęs po kavos puodelį, laikydami pirštus ant klaviatūrų, kiekvienas įsmeigęs akis į savo monitorių.
- Pareina. - be entuziazmo ištarė vienas. - Elegijau, ruošk tinklą vienas-penkiolika.
Kiek intensyviau subarškėjo vienos iš klaviatūrų klavišai.
- Nmh. - suniurzgė tas, kurį vadino Elegijumi. - Yra, Vasia. Keša, priimk g-diez.
Virš galvų sudundėjo, kiek pritemo dienos šviesos lempos ir iš sujungimų lubose pabiro žemės.
- Tavo motiną! kitą kartą nors truputį paamortizuokit, a, vyrai? Užsiknisau kavą su žemėmis gerti.
Operatorinėje niekas nesijuokė.
- Atsiprašau, Siero - puolė gintis Keša - bet Elegijus irgi geras - g-diez, g-diez...
- Na, na, nesipeškit tik. Svarbu, kad priėmėm. Kada kitas priėmimas, Vasia?
- Anam gale sako, kad po penkiolikos minučių, realiai, manau, apie dvidešimt.
Siero atsistojo, pasirąžė, ir sukomandavo:
- Parūkymo pertrauka, dešimt minučių!
Visi atsistojo ir eilute ėmė lipti kopečiomis žemyn, į lauką.
Miške be vardo.
Šiapus spygliuotos tvoros.
- Girdi? - paklausė apšepęs Nivos vairuotojas.
- Ne. Nors, palauk, - atsakė Romanas, ir įsiklausė dar atidžiau. - Kažkas lyg švilpia, lyg dunda, bet su pertrūkiais.
- Vadinasi, mes jau netoliese - tarė vairuotojas. - atsimink, čia reikia eiti pritūpus, o geriausia - išvis šliaužti. Pamatys - pirmiau nušaus, o kur ėjai, klaus paskui. Šliaužk tolyn nuo garso. Tvora iš pradžių bus iš dešinės, paskui vienu momentu - tu nepastebėsi, kada - ji atsidurs tau iš kairės ir tu imsi šliaužti link garso. Tada apsisuk, ir skaičiuok metrus iki tvoros apsisukimo - ten yra įplyšimas. Kaip tau, turėtų būti apie dvidešimt metrų. Tada vėl apsisuk, palauk, kol tas garsas pasidarys labai stiprus, ir, kai jis bus stipriausias, šok įstrižai nuo tvoros. Kaip elgtis toliau, aš tau papasakojau bare. Atsimeni?
- Atsimenu, - pasakė Romanas. - Intervalas - penkiolika sekundžių?
- Teisingai. Na ką tada - sėkmės. - vairuotojas nusisuko ir patraukė link Nivos. Galkinas pažvelgė į mišką. Tarp medžių prieblandoje bolavo spygliuota tvora.
- A, - atsisuko vairuotojas - tikiuosi, nepamiršai? Gali tik žiūrėti! Jokių kamerų ar fotoaparatų, juk tu nedurnas?
- Žinoma, - sumelavo Romanas, stipriau sugniauždamas kuprinės diržą - Kokios dar kameros?