Užkeikimas žuvimis ir sniegu

Savimi užkalbėjusios mirštantį vaiką
Į mėnulį sužiūra išgąsdintos žuvys.
Ir, nors rankose irklų jau niekas nelaiko,
Jos išslysta iš tinklo. Ir tavo liežuvis

Prakeikimą joms siunčia neypač prasmingą -
Juk druska niekada neatvirsta į duoną,
Nes jau šimtmečiais šičia tik smėliu tesninga,
O lietus - tik kai dievas atliekamo duoda.

Bet šamanas į kruvinus vidurius duria
Ir pasako: „Reikės mums dar šiąnakt išplaukti“.
Sukramtytais žvynais užlipdai savo burę -
Nebelieka kuo lopyti kairįjį plautį

Ar kažką, kas prie jo taip kankinančiai spiegia -
Akys sūrios ir drėgnos - tikriausiai nuo druskos.
Žuvys praplėšia tinklą ir iškrenta sniegas -
Smėlio iltys užgesusį veidą užpusto.