Trys dulkėtos plytelės užmigo,
Nugirdusios tuščią kvartalą iš ryto,
Miegoti neradusios vietos ant stalo,
Suprato - neverta - ir snaudė prie namo.
Devyni nasrai slibino atsivėrė,
Sukandę dantis ir plačiai išsišiepę,
Norėjo labiausiai nukąsti man galvą,
Bet vėlgi varlytė išgelbsti nuo galo.
O aš tenorėjau matyti katiną,
Kuris žiūri aptingęs ir piktas į gatvę,
Minkšti jo kampučiai aplinkinius žavi,
Bet jis juk toks piktas - dalintis negali.