Kažkada mane, viršijantį greitį, sustabdė policija. Nieko naujo - žmonės viršija greitį, policija juos stabdo. Tačiau man tai buvo pirmas kartas. Niekad iki tol man nebuvo tekę savo tyrom akim matyti prieš save kylančio policininko banano. Niekad nebuvo tekę laukti, kol jis lėtai prislinks prie manęs iš užpakalio. Niekad nebuvo tekę žvelgti į jo alkanas akis.
„Kur skubame? “ – jis manęs paklausė. Žinoma, aš niekur neskubėjau; paklusimas kelio ženklams tolygus ėjimui pėstute – važiuodamas šiek tiek greičiau paprasčiausiai mėginau įprasminti man po šikna riedančias dvi tonas automobilizmo. Niekur neskubėjau, nieko ir neatsakiau. Galbūt sumurmėjau „niekur“, o gal ir ne. Tačiau tai, ką atsakiau, yra nesvarbu, svarbu yra tai, jog klausimui nebuvau pasiruošęs.
Nebuvai pasiruošęs tokiam elementariam klausimui, jūs manęs paklausit? Nebuvau pasiruošęs tokiam elementariam klausimui, atsakysiu. Tokiam elementariam klausimui manęs niekas niekada ir neruošė. Mokykla, tėvai, žagintojai – niekas. Niekada nebuvau mokytas traukti žodžių sau tiesiai iš šiknos. O be reikalo, nes manau, jog tai be galo svarbus sugebėjimas. Įgūdis, tolygus ginklui, padedantis efektingai išsisukti iš bet kokios situacijos. Taigi, suvokdamas akivaizdžią spragą savo (ir, spėju, visų kitų) ugdymo procese, imuosi atsakingos misijos ją užpildyti.
Konstruodamas savo modelį idealiai generuoti atsakymus masėms (MIGAM) remsiuos trimis mano pasirinktomis ašimis:
1) Pirmoji ašis yra naminiai gyvūnai. Bet kokia namie laikoma parazitų neršykla (katinas), ropojanti piniginė (vėžlys?) ar paprasčiausios gyvenimo klaidos (vaikai) tarnauja kaip tinkami pavyzdžiai. Su naminiais gyvūnais šeimininkai visada elgiasi be galo šiltai, juos myli ir jiem leidžia daryti praktiškai bet ką (žiūrėk, brangusis, kaip miela - Brisius dulkina mūsų jauniausiąjį). Nors jų elgesys dažnai byloja mėginimą pasakyti „išdulkink save su benzopjūklu ir panerk į balą sieros rūgšties - kiek tu gali prie manęs lįsti? “, šeimininkai vistiek jos beatodairiškai myli. Kategorijos pavadinimas: žvėris (Ž).
2) Antroji ašis yra valgyklos vedėja arba tiesiog mokyklinio bufeto kasininkė (Stefanija, Roza, Jekaterina Zalupovnaja; skonio reikalas). Jinai nežino, ką daro. Jos smegenys sudarytos iš juodosios materijos. Jos parduodamas maistas – iš antimaterijos. Jai iš burnos pilasi visiškos nesąmonės ir visiems, ką jinai aptarnau, giliai pasąmonės lygmeny ji kelia neapsakomą siaubą. Bet, nepaisant visko, jinai sėkmingai išlaiko savo poziciją kaip valgyklos vedėja (ar mokyklinio bufeto kasininkė). Kategorijos pavadinimas: kasininkė (K).
3) Trečioji ašis yra depresijos kamuojamas draugas. Žinoma, žodį „draugas“ vartoju norėdamas parodyti, kad tą žmogų mes greičiausiai pažįstame, jokiu būdu ne jo atžvilgiu jaučiamas šiltas emocijas. Liūdni žmonės neturi draugų. Jie šneka šūdą, varo aplinkiniams depresiją ir niekaip neužsikemša. Jie, kaip niekas kitas verti būti bandymų triušiais eksperimentinei medicinai. Jie neturi draugų, tik mažą ratą be galo korektiškų asmenų, kurie sugeba juos kęsti. Kategorijos pavadinimas: gotas (G).
Atsakymai gali būti elementarūs arba kompleksiniai. Juos galima naudoti po vieną arba, norint pasiekti geresnį efektą, mestelti kelis iš karto. Žvėris mus moko primityvaus fizinio leksikono, bandymo būti simpatiškam nieko nesakant. Manipuliacija naudojant veido raumenis ir kūno kalbą, žestikuliaciją. Situacijai tinkamai pritaikyta mimika, net paprasčiausia šypsena gali daryti stebuklus. Kasininkė mus moko elementarių atsitiktinių atsakymų, gotas – kompleksinių atsitiktinių. Atsakymai, kaip ir visa mūsų žmogiška prigimtis bei telefono skambėjimas šikant, yra visada atsitiktiniai. Taigi imkimės pirmojo pavyzdžio.
Kur skubame?
K:
- Palikau įjungtą viryklę.
- Virtuvėj (vonioj, svetainėj) palikau įjungtą šviesą.
- Man sankryžoj nutekėjo vandenys.
- Mormonai nupylė mano stabdymo skystį.
- Mormonam nutekėjo vandenys.
- Aš neskubu, tiesiog mano mašiną supa iškreipto laiko burbulas, kur viskas vyksta žymiai lėčiau – jame važiavau kokių keturiasdešimtis kilometrų per valandą greičiu (šitas atsakymas beveik kompleksinis, tačiau, kadangi tai yra ilgas teiginys, bet ne pasakojimas, patalpinau jį prie elementarių kasininkės tipo replikų).
G:
- Su Algirdu į Birštoną vežėm aštuoniasdešimt kilogramų sūrio, bet jam staiga prasidėjo panikos priepuolis. Bandžiau jį nuraminti skambindamas būrėjos padovanotu kamertonu, bet Algirdas pradėjo dar labiau panikuoti ir ritmingai vemti. Nežinodamas ką daryti jį sumušiau ir jo nualpusį kūną paslėpiau tarp sūrių, tačiau Birštono pasieničiai jį rado ir ėmė grasinti sūrių embargu. Sūrių mainų eros grioviko reputacija man reikštų totalią asmeninę katastrofą, tad kuo greičiau nuskubėjau pirkti pasieniečio žmonai gėlių, sūrio ir nuodų pelėms. Sustabdėt mane procese.
- Misijos Hoto planetoj metu mane beveik pribaigė Vampa, tačiau galios ir mano ištikimojo švieskardžio pagalba sugebėjau išsisukti nuo mirties siaubingosios Vampos gniaužtuose. Tada Obi Vanas man liepe skristi į Dagobą, kur baigčiau savo apmokymus pas mokytoją Jodą. Kelias iki Dagobos ilgas, o išskrist turiu nedelsiant, tad maniau iš „Pas Juozapo“ iki užsidarymo spėčiau į kelionę nusipirkti biški porno.
- Mano firma bankrutavo. Kolosaliai nukrito akcijų kainos. Žmona pabėgo gyventi pas meilužę. Vaikai pabėgo gyventi pas žmoną. Kai šlapinuosi man skauda. Kai tuštinuosi man irgi skauda. Saulė man žlibina, o dangus spaudžia pečius. Oro užterštumas mane dusina. Man nebestovi. Motina su manim nebekalba. Man neseniai išoperavo apendicitą. Pas mane namie yra pelių. Pas mane namie yra tarakonų. Pas mane namie yra gyvačių. Pas mane kelnėse yra sifilio. Ir man atrodo, kad namie palikau įjungtą viryklę.
Labai paprasta ir labai efektinga. Bet kuris iš šių atsakymų būtų puiki atsvara klausimui „kur skubame? “ Dabar jūs žinote, o žinojimas – tai pusė mūšio.
Toliai norėčiau išdėstyti strategiją, kurią vadinu „Bifštekso rokiruote“. Ji radikalaiai pakeičia situaciją ir apsukdama rolių paskirstymą šimtu aštuoniasdešimt laipsnių, visą kontrolę perveda į jūsų rankas. Norėčiau pradėti nuo pavyzdžio:
- Kur skubame?
- Bifšteksas.
- Ką?
- Ką?
Jūsų oponentas ties šiuo tašku bus visiškai pasimetęs, jo moralinis kilimas bus ištrauktas tiesiai jam iš po kojų. Bet kokį tolimesnį jo bandymą gilintis į tai, ką pasakėte, atmuškite apsimesdami, jog nesakėte nieko išvis. Pokalbis nebuvo įrašinėjamas, jis neturi jokių yrodymų, bandymas kam nors skųstis tiktai įrodytų, kad jis yra beprotis. Bifšteksas? Aš nesakiau bifšteksas. Ar jūs mane dėl to sustabdėte? Pastaba: raktinis žodis nebūtinai turi būti bifšteksas, jis gali būti ir Šopenhaueris, vasektomija ar keturiasdešimt du.
Visada paranku savo arsenale turėti keletą strategijų ir būti pasiruošus nustebinti savo oponentą, tad „Bifštekso rokiruotei“ pasiūlysiu porą alternatyvų. Padirbtas puspročių piketas, arba „Trigubas Pė“, yra toks visa griaunantis ginklas, kad jo naudojimą greičiausiai draudžia Hagos konvencija. Tačiau žmonių pasaulis yra negailestinga kovos zona, kur spyris į Achilo kiaušus kartais yra vienintelis būdas išnešti muilą ir visas funkcionuojančias galūnes. Toliau – pavyzdys.
- Kur skubame?
- Į policijos piketą, kuris vyksta prie seimo rūmų.
- Nieko negirdėjau apie jokį piketą.
- Jį spontaniškai suorganizavo internetu, noriu kuo greičiau nusigaut, kad stovėti pačiame priekyje.
Šis metodas yra ganėtinai sudėtingas, mat pokalbis gali vystytis visai priešinga linkme. Jum gali tekti kalbėti ne su policininku, bet su bet kokios kitos profesijos žmogumi. Svarbu, kad ir kas jis bebūtų, jam visada bus dėl ko piketuoti. Sakydami, kad į tokį piketą skubame, ar tiesiog jame dalyvaujame, parodome didelį susirūpinimą pašnekovo problemomis ir netiesiogiai užsiemame jo subinės laižymu. Labai svarbu oponentą (pastaba: pašnekovas visada oponentas) įtikinti, kad piketas tikrai vyksta ir kad mes jame tikrai dalyvaujame. Dar galima įmesti priežastis, tokias kaip per maži atlyginimai, per ilgos darbo valandos ar per mažai nuogų papų, dėl kurių piketuojama. Jei sėkmingai baigus manevrą ant liežuvio jaučiamas nemalonus šūdo skonis, galima atsisukti, sušukti ką nors įžeidžiančio (kad tau razinką susuktų; ar ne laikas profilaktiniam badymui, rijike; esate negražus ir t. t.), ir, repliką bei piktą veido mimiką palydėjus vidurinio piršto prezentacija, bėgti.
Pagaliau, mes pasiekėme paskutinį metodą. Jo apibūdinimą norėčiau pradėti nuo pavyzdžio:
- Kur skubame?
- Jūs labai gražus.
- Prašau?
- Kodėl nusprendėte dirbti policininku, su jūsų išvaizda galima pasiekti aboličiai bet ką.
Žmonės nori tikėti komplimentais, komplimentai juos nuginkluoja, iš ko jie besklistų ir kaip homoseksualiai jie beskambėtų. Jie žmogų perjungia į atsipalaidavusią būseną, būseną, kai jis tikisi dar daugiau komplimentų ir yra labai pažeidžiamas. Ir tada, netikėtai... reikia smogti!
- Ne, iš tiesų jūs atrodote kaip Šustausko ir Brazausko palikuonis CHACHACHACHA!
Puikiai įgyvendintas „flirtuojančio velnio“ pavyzdys.
Ties šiuo tašku norėčiau nutraukti savo apmokymus. Manau, kad vienam kartui tai yra labai daug informacijos. Labai daug labai naudingos informacijos, žinoma. Kasdien skiriant šios medžiagos mokymuisi bent po porą valandų (kur skubame?) ir papildomą valandą skiriant gotiškų bei kasininkės atsakymų užsirašinėjimui ir žvėrių mimikos praktikai prieš veidrodį jūs ištobulėsite iki totalaus socialinio dominatoriaus lygmens. Sėkmės!
Mano sąskaitos numeris: LT 0000 0000 0000 0042