Išgalvoti tavo sparnai nebeguodžia

Nemosuok man prieš nosį
tais savo sparnais
išgalvotai kankinant
pašiurpusią naktį
nuo tavo akių mėlynumo
ji norėjo pasprukti
asfaltu slidžiu
ir kas žino
ar būtų parėjus
juk per daug tavyje
neteisybės užaugo
o sparnai tau nesuteikė teisės
kiaurai žvelgt per mane
ir per juos
patikėjusius tavo žvaigžde
galimybe per vandenį eiti
pasisotint viena žuvimi
nebemokam...
o tu skrisk jei gali
tais dirbtiniais sparnais
išgalvotais kankinant