– Valytuvai sugedo, – lyg niekur nieko išgirstu.
Pagaliau tolumoje išvydau Kristinos siluetą. Nusišypsojau. Tiek daug metų praėjo. Prieisiu ir tylėdamas apkabinsiu...
Staiga pargriūnu. Purus sniegas it plunksnų sriuba tikštelėjo į šalis. Tolumoje išgirdau skardų, kimtelėjusį juoką, dusliai nubildėjusį apsnigtų kedrų šakomis balton tamsumon.
– Rankos neduosiu. Pirštinaites palikau automobilyje, – išgirdau jos balsą prie pat savęs, o aš tebegulėjau. Žvelgiau į dangaus mėlį, plunksniniai debesys kuteno akių raineles, Kristinos akys, palinkusios virš manęs, išsisklaidė platumoje, tik kepurės kutas it juodas vazonas žemių gadino įsivaizduojamos tobulybės horizontus.
Neapykanta per tuos metus dingo. Lūpų kampučiuose įsimetusi ironija, vos tik mintimis paliečiu mūsų santykių atsiminimus, lieka, tas tiesa, tačiau tai jau virtę bemaž mano fizionomiją charakterizuojančiu bruožu. Nemėgau to, tačiau nieko negalėjau padaryti. Kristinai tai patiko, ir mums bekalbant telefonu visuomet lakoniškai įterpdavo, jog jaučia, kaip mano lūpų kampučiais nuslydo ironiškas timptelėjimas.
– Valytuvai sugedo.
Ką tai turėtų reikšti?...
Atsimenu, kuomet spalį betemstant laukiau jos stoties rajone apsikrovęs bulvėmis, parsivežtomis iš kaimo, o Tadas zurzė, jog jo varpa akiplėšiškai trokšta nusilengvinti.
Kristina vėlavo lygiai trisdešimt septynias minutes, o sūnui užmokėti už pasinaudojimą tualetu neturėjau nė dvidešimties centų. Kas kelias minutes kartojau, jog pakentėtų, o jis vis dažniau vaitojo, jog dar akimirka – ir nebeišturės.
Stovėjau su apsišlapinusiu sūnumi, kuris tuoj pat ėmė verkšlenti, o aš sustirusiais pirštais rinkau Kristinos numerį.
– Po velnių, tai kur tu dingusi? Ar iš „Paryžiaus“ atvažiuoji?... – nesusilaikiau.
Telefono laido gale pasigirdo apygirtis, lipšnus balsas, nuvilgytas brendžiu. Toks šlapias ir limpantis, jog, rodės, mano paties ausis lyg medum ištepta ėmė suktis, nesuvaldomai suktis ir lįsti į telefono ragelį.
Žinoma, pimpio uždegimas. Tadui. Kelias savaites išgulėjo lovoje, inkštė it nuskriaustas šunytis. Išmoko to iš motinos. Negalėjau to pakęsti, užsidarydavau savo kambaryje ir rūkydavau cigarus vieną po kito.
– Gerai, duokš ranką, – ištiesiu savo plaštaką ir staigiu postūmiu vėl esu priverstas stabiliai, dviem kojomis remtis į žemę. Nekenčiu pagalbos, mąstau. Tačiau tyliu.
– Kaip Ugnė gyvena?... – beeinant link automobilio bandau išsklaidyti bebjurstančią atmosferą. Lyg kas lėktuve liuką būtų atidaręs, o visas oras, visi kedrai ir pūkinis dangus siurbtųsi pro mažą skylutę, tolyn nuo manęs, išsiversdamas pats iš savęs ir palikdamas tik slogią juodumą.
– Neblogai. Vakar nusipirkome naują televizorių, – šyptelėjo tuo pačiu metu raustelėdama Kristė.
Aha! – pamaniau. Susiglaudusios, it morčiaus užvaldytos katės pasruvusiomis raudoniu, nežinia, ar tai nuo netikrų ašarų, ar iš aistros Marijai La Del Bario, akimis, nukarusiomis krūtimis su potekste „paimk už dešiniosios, brangioji“, vėpso į ekraną...
Kartą man grįžus iš kelionės po šiaurės Aziją, raktas neatitiko skylutės. Spyna buvo pakeista. Aplink namą apsukęs tris ratus it maitvanagis puolu prie lizde paliktų neprižiūrimų kiaušinių: visuomet atsarginį raktą slėpdavome po prieangyje lyg netyčom pakabintos geranijos šaknimis. Ekstra atvejis. Ta gėlė lyg medus bites viliodavo kaimynes pas mus, vis klausdavusias, kur Kristinutė perka sėklyčių. Norėdavosi riktelėti „jai ne sėklidžių, o putės reikia! “, tačiau tik numykdavau „nežinau“. Buvau jaunas.
Taigi tąkart rakto neradau. Išdaužiau stiklą. Neskambinau jai, nes paprasčiausiai nebuvo priežasties. Princesės nebuvo pilyje. Juk.
– Tiesa... Kodėl tąkart pakeitei spyną? – beeinant numindytu pilkšvu sniego takeliu pirmąkart išdrįsau paklausti. Mašina stovėjo už kelių šimtų metrų nuo mūsų. Laiko dar yra.
– Tadai... Tai buvo ženklas, kaip nesupratai tuomet, taip ir dabar, – prunkštelėjusi, lyg bandydama sušvelninti mano klausimo išklaipytą energetinių bangų sukeliamą susijaudinimą, myktelėjo ji.
Taip... Atsimenu, tuomet nuo aukšto laiptais atbildėjo Tadas, užsimiegojęs, rašaluotais pirštais. Signalizacijai baubiant nežmonišku garsu, trenkiau jam skruostan ir pavariau į virtuvę išplauti indų.
– Tėti, bet kad nėra nešvarių indų... – rydamas besitvenkiančias ašaras išvebleno.
Mane tai siutino. Ko verkti? Kam? Papurčiau jį ir nusviedžiau atatupstą ant sofos. Liepiau arba tylėti, arba pasakyti, kur motina. Jis nežinojo ką pasirinkti.
Dar ir dabar eidamas tarp baltuojančių pusnų takeliu mąstau, kodėl viskas įvyko būtent taip. Manau, jog nesupratau, jog buvo taip, kaip ką tik pasakė Kristina.
– Bet kas kaltas?... – ėmiau ieškoti zuikio, į kurį galėčiau nusitaikyti. Jis ėjo priešais mane. – Manai, jog aš?...
– Nešnekėkime apie tai, juk prižadėjai. Kalėdos. Ugnė susijaudinusi tavęs laukia. Kam reikia kapstytis?... Aš tau atleidau.
Kelias sekundes ėjome tylėdami. Taip, Ugnė susijaudinusi, – mąsčiau aš, – jei pareitų Kristė viena, tuoj paaiškėtų, kur tie susijaudinimai kyla ir kurioje MANO žmonos kūno vietoje jie išgaruoja. Ir už ką man atleisti?...
Rytis buvo geras mano draugas. Seksomanas, ką čia slėpti. Maniau, jog Kristina manęs nenori dėl to, jog nesu supermeno ženklu paženklintas herojus. Ir mano „penis ne iš stebuklingųjų“. Tai jos žodžiai.
Rytis nebūtų nesutikęs.
Šypsojomės daugiau nei reikėjo, matyt. Kristina mūsų nesuprato, kuomet gerokai įkaušęs ir negrabiai perbraukęs pirštais jos šlaunis pakviečiau Rytį prisijungti prie mūsų. Ji atsišliejo nuo manęs ir klausiamai pasižiūrėjo it sakydama „ką tu darai? “.
– Viskas gerai, žinojau, jog mums to reikia.
Kas vėliau buvo, nebepamenu. Tik probrėkšmiais pro akis prabėga subtitrų eilutės, įgarsinus jas skambėtų „paleisk mane! “, „Tadai, kviesk policiją! “ ir panašiai. Tačiau iki šiol esu įsitikinęs, jog tai iš filmų, kuriuos žiūrėdavau vienas penktadienio vakarais.
– O atsimeni, kokie mes buvome laimingi?... – bandžiau nukreipti kalbą, tačiau jokiu būdu nepabėgti iš prisiminimų sodo, kuriame obuoliai tokie skanūs...
– Moki užkurti židinį? Per keturiolika metų to nespėjau sužinoti. Juk židinio pas mus tai nebuvo... – į klausimą klausimu šauna Kristė.
Ką ji tuo norėjo pasakyti?... Jog manęs nepažįsta?... Neatpažįsta? Tuomet iš kur vaikas? Mūsų Tadas. Koks židinys?...
Tado kambaryje stovėjo daugialypė geranija. Matyt, suprasdamas, jog šių gėlių tiesiog negaliu pakęsti, po vazonu slėpė nuotraukas. Netyčia, kai vaikis buvo mokykloje, įsiutau, ir gėlė nuvirto nuo palangės.
Sėdėjau ant lovos ir nežinojau ką sau pasakyti. Rankose lyg abejingos kekšės vartėsi nuotraukos, o jose – mano Tado ir Andriaus iš paralelinės klasės bučinių aktai.
Kūliau suskį kiek įmanydamas, klausiau, kodėl, kodėl jis toks iškrypėlis. Po kelių dienų, ryte begeriant kavą, jis iškišo pusę galvos pro durų staktą, nedrąsiai pasakė:
– Nes niekuomet, niekada nenoriu tapti tokiu, koks esi tu.
Kava liko negerta... Kristina sakė, jog taip šiame pasaulyje būna, o aš mąsčiau, kaip kuo greičiau atsikratyti išgamos. Jis NEGALĖJO būti mano.
O kekšė mano žmona ėmė pataluose vartytis su Ugne. Aš pabudau kino filme?...
Po šių įvykių ji ėmė pretenzingiau man akis draskyti, jog nedrįsčiau kelti prieš ją rankos. Pirmąkart spyriau į pilvą, ji sukniubo, tačiau tylėjo.
Įsėdome į automobilį. Ėmė snigti. Mūsų klausimai, pakibę ore, niekur nedingo, jie buvo tarp mūsų lyg įtemptos strėlės lanke, besitaikančios į ryškius apskritimus, betrokštančios juos perverti savo aštriomis galvutėmis. Ėmė pamažu temti. O sniego baltuma nenyko. Ji net naktį matoma tokia tikra ir nenuginčijama, jog kiekvieną kartą tai supratęs imu mąstyti, jog nekenčiu žiemos.
Niekada sau nepripažinau, jog visais įmanomais būdais, kaip teigė Tadas su Kristina, grioviau jų gyvenimus. Naktį išeidavau parūkyti į balkoną po kiekvieno mūsų ginčo ar grumtynių. Tamsa mane prarydavo, niekas nesugebėdavo manęs surasti. Net aš pats.
– Pagarsinti? – nutraukė mano gyslotas mintis Kristės balsas. Prikimęs lyg visą gyvenimą sirgtų.
– Nereikia, – nusisuku į lango pusę. – O tau Ugnė bent jau graži?... – nė pats nesuprantu, kaip šie žodžiai praslysta man pro ironiškai nusiteikusius lūpų kampučius.
– Nelabai. Bet jos krūtys fantastiškos, – Kristina nusijuokia taip, jog mašinos salonas vos neplyšta nuo garsų ritmikos virš mūsų galvų.
– Bent tiek gerai, – išveblenu.
Norėjau Tadu atsikratyti. It mažą Brisių mestelėti tarp konteinerių ir palikti pūti, prieš tai pro dantis iškošus „pyderastas“. Tačiau tas nupiepėlis, beimantis spuoguotis nebrendyla, buvo kaip nulupta Kristina. Vien tik dėl to. Tikrai.
– O šios tavo ironijos lūpų kampučiuose negaliu pamiršti iki šiol... Tik ša, jokiu būdu nepasakyk to Ugnei, – tylomis, vos girdomis ištarė Kristina. Žinojau tai. Troškau trenkti jai. Jog vėl mane siurbia pro mažą skylutę lauk, pati savo rankomis pakelia nuo sniego, nuvalo kapišoną ir paliepia eiti pirmyn.
Jau mačiau kruvinus jos smilkinius, sniege paliktą slydę, kuomet tempiau jos kūną po tamsiomis kedrų šakomis. Išrengiau nuogai, į makštį prigrūdęs šviežio, balto baltutėlio sniego saujas, palikau gulėti spengiančioje tyloje...
Sėdėjome mašinos salone, vis garsiau juokėmės, Taduką vadinome gėjų vadu (nors ėmė susitikinėti su berniukiško veido kaimynų mergiote), ji man trenkė, aš jai kumštelėjau, o Ugnė, virdama agurkų sriubą, vis žvilgčiojo į sieninį laikrodį. Mes nepasirodėme.
– Valytuvai sugedo, kvaily tu. Matai, ką padarei. Daugiau nesirodyk prie mano ir Ugnės namų, – pakartojo Kristina. – Greičiau kelkis nuo kelio, man reikia važiuoti. Vis tiek nieko nepakeisi.
Gulėjau, žvelgiau į pilką pilką vėlyvo rudens dangų, o mano veidą didžiuliais kąsniais apklojo baltas it nepermaldaujama tiesa sniegas.
Nesnigo.