Paprasta istorija (2)

Bėglys vos nustojęs žvygčioti iš laimės, pradėjo to paukščio adresu siųsti riebius jūreiviškus kupletus, dėkodamas už gerus sapnus. Tačiau net neipusėjęs savo triados nutilo ir įsistebelijo į savo naktinį guolį. Ypač į keistą vos įžiūrimą įrantą drevės kairėje pusėje.
-Ha ha hi hi ho ha- vėl pradėjo savo žvygavimo solo ir visiškai pamiršęs niekadėję meletą, bei visus kitus naktinius košmarus, stačia galva nėrė atgal į savo buvusį nakties migį. Ir pašėlo karštligiškai raustis drevės dugne tarp senu sutrūnijusių lapų ir kitokio šlamšto susikaupusio ten per ilgus medžio metus. Neilgai trukus jo vargus vainikavo sėkmė ir bėglys ištraukė po trūnėsiais slypėjusį lobį. Aišku lobiu tai galėjo pavadinti tik pats mūsų herojus, nes tai buvo tik paprastų drabužių eilutė skutimosi reikmenys, keltas smulkmenų, būtinų išgyvenimui, tokių kaip titnagas, paprastas peilis, šaukštas, gabalėlis paprasto muilo ir net kelios smulkios monetos.
- ha ha ha... argi aš ne laimės kūdikis, argi manęs nepalaimino visi amžinieji. Ačiū, ačiū amžinieji nepamiršiu kiek jūs gero vargšui Grubliui padarėt. Kai tik išsikepurnėsiu iš šitos kebeknės atsidėkosiu visus jus gražiai raudonai aprėdysiu, nė vieno nepamiršiu ir net po aukso grandinę kiekvienam užkabinsiu. Ačiū, ačiū... - vapėjo strakaliodamas, po visą laukymę iš džiaugsmo Grublys. O buvo dėl ko, nes ta drevė kurią taip visai netyčiom, tą lietinga naktį užtiko mūsų bėglys, buvo vagių gildijos įrengta viena iš daugelių slėptuvių savo nariams, kurių pasturgaliai pradėdavo svilti nuo budrios įstatymų akies, gelbėti.
Nusimetęs tuos skurdžius likučius kuriuos mielaširdingai jam paliko vakarykštė audra bei dygūs miško krūmokšniai. Persirengęs nauja eilute ir apsigramdęs purvus, Grublys pasijuto visai nauju žmogumi, retas kuris dabar pažintų vakarykštį visų persekiojamą bėglį, dabar jis labiau panašėjo į eilinį laimės bei turtų besivaikantį kvailį, kurių kaip pasakė vienas Katilinos trubadūrų ‚Kardų krante daugiau nei šlapių akmenų jūroj‘.
Nauja išvaizda, gražus vaiskus saulėtas rytas galutinai išblaškė visus naktinius košmarus bei vakarykštės dienos vargus ir Grublys linksmai pasišvilpaudamas patraukė link upelio, kurio čiurlenimas girdėjosi kažkur už artimiausių krūmynų. Nes visdėlto nors gaudynės akimirksniu išblaivė nuo visų daugiadienių gertynių, tačiau ryte veikiai tekėsi save priminti ištikima alaus palydovė pagirios. Burna buvo tokia išdžiuvus kad labiau tikriausiai išdžiuvus gali būti tik Icho dykuma, o galvoje ūžė taip tarsi ten apsigyveno visi Mechoros demonai.
Vos perkopęs per tankiai apžėlusią kalvelę jis aptiko švarų, seklų smėlėtų dugnu upeliuką. Šaltas vanduo gaivindamas sruvo į perdžiūvusią gerklę. Su kiekvienu gurkšniu gražindamas bėgliui vis didesnę viltį, kad gyvenimas nuostabus ir viskas bus gerai.
Aišku Grublys suvokė, kad šansų jis turi tikrai labai mažai. Chabaras pats piečiausias Kardų kranto miestas. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad miestu jį kas vargiai bepavanditų, palyginus su kitais Noradų miestas tai tik buvo varganas uostelis su keliais tūkstančiais gyventojų, kurių dauguma tiesa sakant sudarė svetimšalių legionas ir jūreiviai iš Atorijos laivyno, įsitaisę čia prieš keletą metų, kai Atorijos triumviratas kartu su Katilinos jūros lordais išgrūdo iš kardų kranto korsarus, jų likučius nublokšdami net į Tolimąsias salas. Taip tada ir prasidėjo visi Grublio vargai. Puikus versliukas gabenant korsarų priplėštus turtus kontrabanda į Gestos uostus subyrėjo kaip kortų namelis, o kai tūkstantinis laivynas apsupo ir nusiaubė paskutinį korsarų bastioną (ta patį Chabarą) sudegė liepsnose ir visos jo kauptos santaupos juodai dienai. Tada jį nuo kuolo išgelbėjo tik kvailoji Vika Kailių pirklio žmona. Beviltiškai įsimylėjusi ji pasistengė, kad vietoj mylimojo ant kuolo raudonajame mole (taip jį pavadino kaip tik po tos dienos, kai nugalėtojai ant jo išstatė ant kuolų kas trečią likusį gyvą Chabaro vyrą) būtų pamautas jos storulis vyrelis. Taip laimė vėl pradėjo šypsotis Grubliui patapęs kailiu pirkliu pradėjo varyti gana sėkmingą prekybą su karine vadovybe. Gyvenimą tik temdė kvaiša Vika vis besipainiojanti po kojomis, varanti į neviltį savo besaikiu lepinimu. Net tada kai naujai iškeptas garbusis kailių pirklys ją prilupdavo ji sugebėdavo tik kūkčioti ir gailiai žiūrėti savo kvailomis vergiškomis šuniuko akimis, taip dar labiau siutindama Grublį. Vieną dieną parėjęs iš vietinės Astet garbintojų šventyklėlės, nebeištvėrė to jos verksmingo šuniuko žvilgsnio, pagriebęs ją už plaukų paskandino išmatų duobėj. Vika net ir tada nesipriešino, taip mirė žiūrėdama į jį savo ištikimo šuniuko akimis.
Šiuos linksmus mūsų herojaus prisiminimus staiga nutraukė iš vandens išnirusios rankos, kurios sugriebusio bėglį už gerklės pradėjo traukti į vandenį. Su siaubu Grublys pamatė kaip vandens srovė lėtai nuplaudama smėlį atidengia Vikos veidą tik jos akys nebebuvo kaip paklusnaus šuniuko...
- Vi... Viik... a?.. - sukaupęs visas paskutines jėgas Grublys kažkaip sugebėjo nusiplėšti savo velionės mylimosios rankas ir nusiridenęs kuo toliau nuo vandens, pradėjo vemti.
- AA!.. Tris kartus Mechoros demonų prakeiktas tanalas, kad jį kur demonai nujotų. - grūsdamasis sau į gerklę ranką, kad tik greičiau atsikratytų nuodų - bhrlh... - žiaukčiodamas stenėjo besikeikiantis Grublys.
Po kiek laiko, kai jau galėjo ramiai kvėpuoti ir akyse nebelakstė žali žiburėliai, bėglys vėl atsargiai grįžo prie upelio. Atidžiai apžiūrėjęs upelio dugną ir patyrinėjęs pakrantės smėlį, vėl pradėjo keiktis:
-... Ak tas sumautas devynis kartus demonų prakeiktas tanalas. Jo čia per mažai, kad išgautum, bet pakankamai, kad galėtum knist protą. - O juk būtent tanalas ir atviliojo mūsų vargšą Grublį, besivaikantį lengvų turtų, kaip ir daug kitų lengvabūdžių, į šį amžinųjų pamirštą užkampį. Brangusis magiškasis metalas už kurių keletą svarų galėjai užsitikrinti sau ramų gyvenimą iki savo dienų galo, kai tave pasišauks tėvas Noradas.
Pamažu nurimęs bėglys susigriebė, vėl prisiminęs savo padėtį, kadangi nebuvo toks kvailas, kad manytų jog konsulo šunys taip lengvai mes paieškas jo dukters žudiko. Tad  susirinkęs savo mantą, spėriai patraukė į šiaurę.
Kaip jau minėjome Grublys tikrai turėjo labai mažai šansų. Netgi dabar gerokai atitrūkęs nuo persekiotojų ir persirengęs jis vis dar buvo kaip spąstuose, o tie spąstai vadinosi Kardų krantas- siauras kelių dešimtčių varstų pakrantės ruožas. Iš vienos pusės Rifų jūra iš kitos pusės Delarija (plokščiakalnis kur dar nuo amžinųjų eros laikų valdė delarai keistoki hefai, kurie naikindavo kiekvieną paprastą žmogelį kuris tik bandydavo kišti nosį į jų valdas. O dėl ko ten lysti buvo, nes būtent iš Delarijos ištekančiose upėse buvo randama tanalo.) Pačiame Kardų krante be Chabaro buvo tik dar vienas miestas  Gursa (valdoma, dar aršesnių nei delarai, Mancho meistrų. Kurie taip atidžiai saugo savo kalvystės paslaptis, kad niekada neįsileidžia jokių prašalaičių į savo valdas.). Tad Grubliui liko tik vienas šansas iš daugybės, kad pavyks nusigauti iki pakrantės ir ten pasigauti kokį kontrabandininkų laivelį, ankščiau nei jį suras konsulo pasiųsti medžiotojai. Tiesa šis planas taip pat turėjo vieną trūkumą jis neturėjo kuo sumokėt, o viltis, kad pasitaikys kilniaširdis kapitonas buvo tiek pat šansų kiek šansų turi merga likti nekalta susidūrusi su būriu kareivių. Tiesa mūsų herojus apie tai mažai suko galva, visas kortas pastatęs ant savo laimės jis gana linksmai pasišvilpaudamas traukė nosies tiesumu. Įsitikinęs, kad jo sėkmė viską sutvarkys į gerą, kaip visada.
Gerokai įdienojus bėgliui apie save teikėsi priminti jo pilvas nieko neturėjęs nuo... nuo nė pac neprisiminė nuo kada. Tik netikėtai pilvo maršus nustelbė kita muzika, kažkas netoliese grojo fleita. Negalėdamas patikėti savo ausimis Grublys iškarto norėjo bėgti kuo toliau, bet fleitos muzika jį tartum traukė, o rimčiau pamastęs nusprendė, kad visko gali būti, gal muzikantas turės ką kandamo numalšinti jo maištaujantį skrandį. Tad atsargiai ir atidžiai besižvalgydamas pradėjo sėlinti link muzikos šaltinio.
Tai ką jis išvydo pranoko net drąsiausius jo lūkesčius. Vidurį laukymės ant seno kelmo sėdėjo jauna, iš išvaizdos gal kokį penkiolika metų teturinti mergina, šalia buvo padėti du krepšiai iš kurių sklido labai viliojantis kvapas. Nuo jo bėgliui net akyse aptemo. Tačiau Grublys nebuvo toks kvailas, kad galvotrūkščia pultų. Patūnojęs gera pusvalandį, įsitikinęs, jog mergaitė tikrai viena galiausiai įsidrąsino ir apsisprendė.
„ Taip “- mąstė jis- „dabar aš tokios kvailos klaidos nedarysiu kaip tada su ta mergše, prieisiu ir vošiu jos galvą į akmenį. Taip, o kol ji ramiai gulės netekus amo užkasiu ir tada tikrai nepabrokysiu tokios amžinųjų dovanos, tada jau pagrosim mergiūkšte. “
Taip susidėliojęs veiksmų planą mūsų herojus išlindo iš krūmų ir patraukė link fleitininkės.
- Ką čia veiki mergaite viena miške, -kiek galėdamas meilesniu ir plonesniu balsu, pradėjo suokti Grublys, - ar tik nepasiklydai, gal nuo savo artimų pasimetei?
- Ne. Laukiau kai ko...
Nežinia ar spėjo Grublys pagalvoti apie savo laimę, ar spėjo pakeiksnoti demonus ir amžinuosius. per tą trumpa akimirką, kai staiga iš fleitos išlindusi siaura geležtė susmigo į jo kairią akį, kiaurai perverdama  galvą.
Mėa, dar kitaip vadinama Fleitininke, viena geriausių galvų medžiotojų visose Gestos karalystėse (na, bent taip skelbia bemaž visi keliaujantys pasakotojai), atidžiai nuvalė ašmenis ir lėtai suskleidė juos atgal į vietą. Pasiraususi viename iš krepšių išsitraukė plačių ašmenų peilį. Priėjusi prie lavono, apvertė jį ant pilvo. Paėmusi galvą už plaukų atlošė ir pradėjo pjauti aplink kaklą. Baigusi darbą įsmeigė peilį į žemę, tada laisva ranka sugriebė už nosies bei smakro, staigiu judesiu pasuko galvą į kairę, kol pasigirdo trakštelėjimas, tada dar truktelėjo galvą į viršų ir galva atsiskyrė nuo kūno. Trofėjų paspyrus nurideno į artimiausią balą, tada atidžiai apžiūrėjo savo drabužius, ar neapsitaškė krauju likusi, pakėlė peilį ir taip pat atidžiai, kaip pirma geležtę nuvalė ir padėjo atgal į vieną iš krepšių. Iš to paties krepšio išsitraukė pietus, atsisėdo atgal ant kelmo ir kibo juos doroti.
Po valandėlės pasisotinusi pasiėmė didesnį krepšį, kuris buvo iki trečios dalies pripiltas druskos, grįžo prie galvos, pakėlė  ir atsargiai, kad neapsitaškytų įdėjo į krepšį. Tada susirinkusi visą mantą jau ruošėsi keliauti, bet staiga tarsi kažką prisiminusi grįžo prie kūno ir pradėjo kratyti kišenes. Radusi tas keles monetas kreivai šyptelėjo, įsimetė sau į užantį.
Užsimetė krepšius ir patraukė link Chabaro, pas Konsulą atsiimti premijos.