1992 susėdimas

Varinė naktis, nėra tik varinių karūnų –
garuoja dangus – mėnulį sekina pagirios.
Ne vienas jis toks, nes iki pat Petrašiūnų
atskrieja girti, numirt nesiruošiantys šlageriai.

Išbuvom tik tiek, kiek buvom pajėgūs čia būti –
išmirkęs savo baloj į kito balą nelįsi.
Čia buvo pirmųjų gaidžių, pirmųjų gegučių,
bet laikas ne vaikas – gudrių velnių nesivysi.

O gatvių buvo nedaug, ir tai visos kreivos –
tai tolstanti žemė, tai stulpas ne vietoj statytas.
Nakty gal esu nemiegantis visk (i) o kareivis,

nakty aš esu viena iš tūkstančio plytų.
Žemė mėnulyje – nori šitokio dieviško burto?
Bet dabar aš tau ir pats – nekilnojamas turtas...