Karališkas laikrodis

Vieną kartą... Ne, ne taip... Seniai labai seniai vienoje tolimoje karalystėje gyveno Karalius ir Karalienė. Aišku, jie gyveno puikiuose rūmuose su daugybe tarnų ir dvariškių, o patys rūmai buvo pastatyti  nuostabiame sode ant kalvos. Papėdėje, mieste, gyveno žmonės kurie labai džiaugėsi turėdami tokį gerą Karalių. Jis valdė labai išmintingai ir teisingai ir visi buvo patenkinti.
  Karališkuose rūmuose buvo daugybė menių: pietaudavo Karalius ir Karalienė Pietų menėje, priiminėjo svečius - Svečių menėje, o žaisdavo, pačioje nuostabiausioje - Žaidimų menėje. Kai Karalius pailsėdavo po sočių pietų, jis kartu su Karaliene eidavo į Žaidimų menę žaisti aukso kamuoliu ir abiems būdavo labai linksma ir smagu.
  Žaidimų menėje stovėjo ir Didysis Karališkasis Laikrodis, kuris mušdavo valandas. Rytą, kai Karalius keldavosi, Laikrodis mušdavo devynias valandas, po to dešimt (tada Karalius pusryčiaudavo), o kiek vėliau ateidavo vienuolikta valanda kurią Laikrodis būtinai turėdavo išmušti! Tačiau baisiausia būdavo Karališkų pietų metu, kai ateidavo dvylikta valanda, tada Laikrodis mušdavo net dvylika kartų, o vargšas Karalius griebdavosi už galvos.
- Pašaukite kuo greičiau Karališkąjį laikrodininką! - įsakydavo Karalius.
- Aš jau čia, - kaip visada atsakydavo Laikrodininkas.
-Ar galite padaryti taip, kad tas Laikrodis pagaliau nustotų mušti? - klausdavo Karalius.
-Deja, jūsų Didenybe, - kaip visada atsakydavo Laikrodininkas, - to padaryti neįmanoma...
-Tada išmeskite tą laikrodį! - supykdavo Karalius.
- To padaryti taip pat negalime, - atsakydavo Laikrodininkas, - juk tai Didysis Karališkasis Laikrodis!
Tuomet Karalius apsivyniodavo galvą šlapiu rankšluosčiu, kuris būdavo sudrėkintas rožių vandeniu ir eidavo prigulti. Karalienė liūdėdavo Liūdesio menėje niekuo negalėdama padėti savo mylimam Karaliui ir rūmuose tapdavo taip tylu jog galėdavai girdėti krentantį pienės pūką.
Kiek pagulėjęs Karalius kviesdavosi Rūmų įstatymų Raštininką ir paskelbdavo naują įstatymą: „Kas sugalvos kaip padaryti kad Didysis Karališkasis Laikrodis nebeerzintų Karaliaus, tam duosiu tiek aukso, kiek pats sveria!„
Daugelis žmonių norėdavo praturtėti, tačiau niekas negalėjo sugalvoti ką gi daryti su Karališkuoju Laikrodžiu.
Taip jie visi ir gyveno, kol galop Karaliui ėmė kristi svoris. Karalienė baisiai susirūpino ir netgi išsigando.
- Jūsų Didenybe, Jūs gi galite net susirgti, - bijojo Karalienė, - o ką tada darys žmonės? Jie labai liūdės...
Rūmų papėdėje, didžiojoje miesto aikštėje, stovėjo aukštas bokštas ir niekas nebeprisiminė kada jis buvo pastatytas. Tiesiog jo viršūnėje plazdėjo Karališkoji Vėliava, o kiek žemėliau buvo apvalus langas.
Mažoje kamarėlėje už lango varnos suko lizdus, o pačioje viršūnėje mėgdavo pailsėti vėjas tingiai plaikstydamas Karališką Vėliavą. Niekas nežinojo kam buvo skirtas tasai bokštas, bet jau tikrai ne vėjui ir varnoms.
Vieną kartą, kada Karalius laukė pietų visiškai nebeturėdamas apetito, prie bokšto kalbėjosi du miestelėnai, o jų pokalbį girdėjo mažas berniukas.
- Vargšas mūsų Karalius, - kalbėjo vienas, - girdėjau jis visiškai susirgo... Ir tai vis dėl to Laikrodžio...
- Taip, taip, - antrino jam kitas, - ir kur jį dėti, tą Laikrodį?
Tada prie jų pribėgo mažas berniukas ir paklausė:
- O ar negalėtų Karalius įkelti tą Laikrodį į mūsų bokštą? Tada mano mama žinotų kiek yra valandų ir skaniau iškeptų pyragus... Ji dirba kepėja, - nuraudo berniukas.
Miestelėnai susižvalgė netekę amo, o po to vienu balsu suriko:
- Pas Karalių, kuo greičiau pas Karalių! - šaukė jie, - karietą, vežimą, gaisrinę! Vežame šį berniuką pas Karalių!
Prie bokšto kaip mat susirinko žmonių minia.
- Kas nutiko? - Klausinėjo jie vienas kito, - kur tas gaisras? Gal galime padėti?
Tuo metu, tilindžiuodama varpeliais, pasirodė Karališkoji Gaisrinė karieta.
- Kas čia kur dega? - paklausė gaisrininkų vadas su labiausiai blizgančiu šalmu, - kur lieti vandenį?
- Pas Karalių! - šaukė miestelėnai įkeldami į karietą mažą berniuką, - tai svarbiau už didžiausią gaisrą!
Visi žmonės prasiskyrė praleisdami gaisrininkus juk tai ne juokas, gaisras pas patį Karalių!
Karalius Pietų menėje kaip tik kėlė prie burnos pirmą šaukštą sriubos (kurią jis labai mėgo!), kai įbėgo Karališkas rūmų Tvarkytojas ir sušuko:
- Turiu jums gerą žinią, Valdove, labai gerą, gal net pačią geriausią!
- Kas nutiko? - paklausė Karalius kiek susiraukdamas, mat jis nemėgo kai jį kas trukdė pietų metu.
- Jūsų Didysis Karališkasis laikrodis! - šaukė Tvarkytojas, - jau žinome kur jį padėti!
- Taip ir kur gi? - nelabai tikėdamas paklausė Karalius.
Į Pietų menę įžengė mažas berniukas.  Menė buvo to-o-o-kia didelė, o berniukas toks mažas kad Karalius ne iš karto jį ir pastebėjo.
- O jūs ar negalėtumėte įkelti laikrodžio į bokšto viršūnę miesto aikštėje? - paklausė berniukas.
- Reikia sakyti Jūsų Didenybe, - sušnibždėjo berniukui į ausį Karališkas rūmų Tvarkytojas.
- Jūsų Didenybe, - pasitaisė berniukas.
Karalius kiek pagalvojo ir sušuko:
- Valio šiam berniukui! Tuoj pat pakvieskite Karališką rūmų Bučiuotoją, kad jį pabučiuotų!
Šiaip jau berniukas nelabai mėgo kai jį kas bučiuodavo, bet kaip jau čia atsakysi Karaliui, o ir Karališkoji Bučiuotoja buvo labai graži ir skaniai kvepėjo.
Štai nuo to laiko viskas ir susitvarkė. Karalius su Karaliene ramiai pietaudavo Pietų menėje, po to pailsėdavo Poilsio menėje ir eidavo žaisti į pačią gražiausią - Žaidimų menę.
Visi miestiečiai labai džiaugėsi kad turėjo Didįjį Karališkąjį laikrodį savo miesto bokšte ir tiksliai žinodavo valandas. Kai laikrodis imdavo mušti dvyliktą valandą miestiečiai susirinkdavo į aikštę prie bokšto ir šaukdavo:
- Valio mūsų Karaliui! Valio mažajam berniukui!
O berniukas? Jūs paklausite ką gi tuomet veikė berniukas? O berniukas žaidė ir padėjo mamai kepykloje, kur jo mama dabar kepdavo pačius skaniausius pyragus visame mieste, nes žinojo tikslų laiką. Ir dar jis augo, kaip ir visi berniukai. Karaliaus žadėto aukso jis taip ir negavo, nes visuose rūmuose neatsirado tokių mažų svarstyklių kad Karalius galėtų sužinoti kiek reikia duoti aukso, o apgauti jis nenorėjo, juk jis Karalius! Todėl teko kiek palaukti kol berniukas ūgtelės ir tada jį pasverti, juk jei karalius pažadėjo jis turi laikytis duoto Karališko Žodžio.
  Gaila, kad tai buvo seniai, taip senai, kad niekas jau ir nebeprisimena koks geras buvo Karalius...