Tu jau nebegali viltim pradingti,
aš neišmokau dar tavęs paslėpt.
mes romiai stovime nakty lyg tiltuos,
ir nebemokam nuo savęs pabėgt.
aš negaliu tavęs net paskandinti,
nes upė auštant kaip mirtis graži,
neištrinamas, sausas, vėju dygus
į mano sąžinę pro tylumą lendi.
dabar tu - mano melo brolis,
dar vienas rytas - tilto tuštuma,
tu - atvaizdas...
Tokiom naktim banguoja
lyg priekaištas išaušusi tyla...
P>S> Kai stovime vieni pasaulio naktį,
Dar kaip vaikai nemokantys mylėt,
Šalia atsiveria tyla lyg begalybė.
Tereikia ją pamilus patylėt...