Velnių medžiotojas 2: Alibahas (3)

- Aš esu Edvardas, - pasakiau, siekdamas peilio ašmenimis virvių. – Nieko blogo nepadarysiu. Atsekiau jus pėdsakais nuo sudaužytų vežimų. Jūs iš Pjestro?
Mergina inkštelėjo, kas turėjo greičiausiai reikšti „taip“. Bet jos žvilgsnis vis dar buvo pastėręs. Įsitikinau, kad niekas nestovi man už nugaros, tada nupjoviau rankas veržiančius pančius. Ji kaipmat ėmė grabalioti savo kamšalą.
- Į tualetą! – sušnypštė belaisvė, stengdamasi atsikratyti kitų virvių. – Tie žvėrys man neleido...  kad juos kur skorpionai! Ko žiūri?! Pjauk kojų pančius!
Oho, čia tai bent žodeliais pasisvaidė. Nei „ačiū“, nei „labas“...
- Mes dykumoje, - pasilenkiau vykdyti jos įsakymo, - nėra čia jokių tualetų. Jeigu labai nori, lįsk į kampą, kol išlaisvinsiu tavo draugę.
- Ot barbarai, net tokio daikto nepasistato... – ji piktai dėbtelėjo į mane ir nulindo į tamsą.
Apėjau stulpą ir pažvelgiau į kitos surištosios akis. Regis, šita buvo labai rami, beveik miegojo. Kai išlaisvinau, ji tik sumirksėjo ir papurtė nutirpusias rankas.
- Ačiū jums, pone.
- Ne ponas – medžiotojas, panele, - pataisiau.
- Vis tiek labai ačiū. Dėkoju ir savo ponios vardu...
- Regis, aš girdžiu tų šmikių balsus, - pastebėjo balsas iš tamsos. – Medžiotojau, tu juos visus palikai gyvus? Neužmušei?
- Aš esu vienas, be armijos, - atsakiau nustebęs, - o jų penkiasdešimt ar dar daugiau. Kaipgi aš turėčiau tą padaryti?
- Tiek to. Ką mums toliau daryti?
Ji išniro iš tamsos, taisydami savo suknią.
- Pirma turėsiu apvilkti jus sargybinių rūbais, - pradėjau savo planą, - išeisime iš palapinės po vieną, kad nesukeltume įtarimo. Pirmas išeisiu aš, sustosiu prie palapinės, kur priešais  įėjimą. Tada skaičiuosite iki penkiasdešimties ir išeisite  po vieną...
- Nieko nebus, - papurtė galvą didiko dukra, - mano tarnaitė nemoka skaičiuoti daugiau dvidešimties. Išeisime visi kartu ir trauksime tiesiai prie žirgų.
- Nebus jokių žirgų.
- Ką? Kaip tai – nebus žirgų? Ar bent įsivaizduoji, kokia didelė ši dykuma, medžiotojau?
- Ne tokia jau didelė. Pėsčiomis dvi  dienos. O plėšikų žirgai greičiausiai dresuoti, numes mus vos pajutę. Norite šonkaulius susilaužyti?
Mergina prikando lūpą ir akimirką varstė mane piktu žvilgsniu.
- Tarnaitę išleisi pirmą, tada išeisi pati, - pasakiau griežtai. – Jeigu jus abi viduje užklups, aš pastebėsiu ir viską sutvarkysiu iš užnugario.
Ponia galop nusileido. Tarnaitė tik linktelėjo, pasiruošusi vykdyti bet kokius įsakymus. Abi merginos gražios, tačiau tarnaitei pajutau didesnę simpatiją. Ji bent jau žinojo, kada patylėti.
O šeimininkė bambėjo net tada, kai vilkosi nudėto sargybinio apsiaustą. Jai viskas nepatiko – ne toks smėlis, ne tokie rūbai ir aš pats – visai ne toks, koks turėtų būti išvaduotojas. Apsifantazavusi merga, ne kitaip. Greičiausiai tėtukas diržo niekada nenaudojo šiai skaisčiai odai pašventinti...

- Vėliau! Viskas bus vėliau! O dabar einu pasnausti prieš savo valandą! – staiga išgirdome sodrų balsą iš lauko. Palapinės įėjimą dengianti medžiaga prasiskyrė, vidun žengė apkūnus, šarvais pasikaustęs ir labai seniai nesiskutęs plėšikas, kurį kaipmat pakrikštijau viso šito balagano vadu.
Pastebėt jis mus pastebėjo, tačiau mano peilis paliko rėžį jo gerklėje greičiau, nei spėjo susiskleisti  užuolaida. Staigiai griebiau jį už atlapo, kad nesugalvotų nugriūti atgal, žvilgtelėjau į merginas ir vos suspėjau kaire uždengti tarnaitės burną – jau žiojosi klykti.
Vadas parkrito ant kelių. Kai jo kūnas plojosi į žemę, jis jau buvo negyvas.
- Va dabar tai šakės, - sumurmėjau. – Planas nesikeičia, merginos! Kad man jokių triukšmų. Einu į savo vietą, o tu pradėk skaičiuoti iki penkiasdešimt...
- Ne „tu“, - išsižiojo ponia, - o „jūsų didenybe“. Aš Alibaho princesė, kaimieti!

Regis,  nejuokavo. Aš akimirką spoksojau į ją apstulbęs ir pasipiktinęs, tačiau neištariau nė žodžio. Kai atgavau amą, apsisukau ir išlindau į lauką, ketindamas vykdyti tai, ką sugalvojau. Labai sunku buvo prisiversti sustoti žadėtoje vietoje ir jų laukti, užuot pasipusčius padus ir palikus merginas likimo valiai. Niekas greičiausiai iš mano draugų manęs nepasmerktų, jeigu neišgelbėčiau vienos princesės.
Bet labai gaila buvo palikti niekuo dėtą tarnaitę...


---


Plikšiai vis dar sėdėjo prie laužo, tik ten buvo jau ne tie, kuriuos mačiau pirmą kartą. Greičiausiai ritualas jų toks – po maudynių prie ugnelės mėsytės paragauti, nuogus užpakalius besikasant.
Sargybą pastebėjau, bet šitie kol kas pavojaus nekėlė. Pavojų sukels tie, kurie į paliktą palapinę sugalvos įžengti. Pamatys penkis lavonus, iš pradžių greičiausiai pagalvos, kad sargyba su vadu dėl mergų susipyko. Paskui pastebės, kad du sargybiniai išrengti. Kils įtarimas...
Vis dar galvojau, kad „princesė“ tik pajuokavo savo kaprizus rodydama. Jokia ji ne princesė. Princeses patyrusi gvardija lydėtų, o čia – medkirčiai. Nors, kai prisimeni, kokiu tonu kalbėjo, nejučia mintis sukirba – o jeigu?.. Aš girdėjau, kad Alibaho valdovas tris dukras turi. Gandai apie jų kaprizus siekė net tokias vietas, kaip Bufuro pelkynas, kur gyventojų paprastai nepasiekia jokios aplinkinio pasaulio naujienos. Velnio neštos tai buvo mergos. Visos trys išlepintos, užaugintos rinktinių tarnų, kurie kiekvieną norą vykdė. Tokias įsimylėti galėjo tik visiškas beprotis, tačiau  - kaip visada – kur nors tokių vis dar atsirasdavo. Sklido gandai, kad jaunėlė ruošiasi ištekėti už vieno iš valdovo vasalų sūnaus. Ricertas Rubenojus, regis, nelaimėlio vardas. O gal ir ne – atsimink tu, kad gudrus, visų tų šiknių vardus...
Palapinės uždanga sujudėjo, išėjo tarnaitė. Iš karto padarė mirtiną klaidą – pakėlė galvą ir apsidairė išsigandusi. Pastebėjo nuogus vyrus prie laužo, nuraudo iki plaukų pašaknų ir nunarino galvą. Patraukė į mane. Laimė, niekas jos nestebėjo.
- Gobtuvą pasitaisyk, - perspėjau, kai sustojo šalia, - ir galvos nekelk. Matai, ten stovi palapinė su raudonu skuduru prie įėjimo?
-Matau, pone...
- Eik tiesiai pro tą palapinę nuleidusi galvą ir kai pasieksi kopą, užlipk į jos viršūnę ir atsisėsk ten. Nusisuk nuo stovyklos ir stebėk dykumą. Visi galvos, kad tu sargybinis, tavęs nelies... tikiuosi.
- O jeigu palies? – suvirpėjo mergina.
- Nepalies! – pasakiau neabejodamas. – Eik, nestovėk. Tuoj būsi ne viena.
Ji patraukė nurodyton pusėn. Vėl skaičiavau iki penkiasdešimties, nors sveikas protas patarė griebti tarnaitę ir visa kita aplikti likimo valioje.
Visgi skaičiavau ir nejudėjau. Buvau vienas iš tų pačių idiotų.

Taigis, apie princeses...
Ricertas Rubenojus, regis, buvo ne vienintelis beprotis, išdrįsęs merginti princesę. Visai neseniai ir man taip nutiko, tačiau maniškė bent užsimaskavusi buvo - niekas net neįtartų, kad Edvardas mirtiną klaidą daro. Ir graži, ir santūri... Sako, kad panašios princesės šiaurinėse tautose veisiasi, kurios skurdžiai gyvena, vos išsilaiko. Ten moterys su kirviais vaikšto, o vyrai –  trijų sieksnių ilgio kardais mojuoja. Nežinau, ar tai tiesa. O jeigu tiesa, tai valdovės Komos kažkuris protėvis greičiausiai iš ten.
Palapinės užuolaida vėl prasiskyrė, pasirodė dar vienas „sargybinis“. Keli snukiai, vėpsoję į laužą, atsisuko į moterį ir riktelėjo kažką su siaubingu akcentu. Kalba gal ir buvo vietinė, bet nesupratau nė žodžio.
Ši klaidų nedarė. Nė nedirstelėjo į kalbinusįjį, iš karto ryžtingai į mane patraukė.
- Kur Greidę padėjai? – tyliai paklausė. – Ta kvaiša viena sugeba tik nelaimes prišaukti...
- Nusiunčiau į kopą, - urgztelėjau. – Mums irgi ten metas.
Mostelėjau rėkaujančiam plikšiui ir paliepiau jam kramtyti, kol nepaspringo. Šis nepatenkintas pakluso, kasydamasis užpakalį.
- O žirgai? – nerimo mergina, - tu rimtai ketini mane tempti pėsčią per dykumą? Juk turi jie turėti nors vieną MŪSŲ žirgą, ar ne?
- Jie ir turi, - atrėžiau, - jeigu tamsta didenybė atskirsi juos iš būrio kitų, tuomet viskas gerai. Bet juk neatskirsi, ar ne?
- Patarčiau pagarbiau, medžiotojau... – regis, mano išlaisvintoji niršo.
- Antraip kas bus? - išsiviepiau.
- Antraip įsakysiu tavo galvą pakabinti virš miesto vartų!
- Tai pirmyn! – mostelėjau į plikšius prie laužo, - Įsakyk. Regis, jiems labai patinka aptarnauti gražias moteris. Gal ir galvą mano pakabins, o gal ir judvi tuo pačiu pamalonins. Visi penkiasdešimt iš karto. Kaip tau toks planas, gražuole?
- Palauk, kai tik įžengsime pro vartus... – sušnypštė ji, o akys pamišėliškai sužibo  gobtuvo šešėlyje. Būtų pabaigusi savo grasinimą, tačiau kažkuris plikšis prie ugnies vėl šūktelėjo mums kažką savo šnekta. Greičiausiai jis pats vienas savo žodžius ir tesuprato.
- Tyliai ten, velniai jus rautų! – užklykė mergina, grįžtelėdama atgal.  Veido gal ir neatidengė, bet balsas nė iš tolo nepanašėjo į vyrišką. Aš apmiriau, apstulbintas jos poelgio. Kaipmat patikėjau, kad prieš mane – pati tikriausia princesė, pirmąsyk į dykumą įžengusi.

Murmesiai prie laužo nutilo. Keturiolika ar penkiolika porų akių įsispoksojo į mane ir „sargybinį“, ką tik pademonstravusį gerklės stiprumą.
Kiek kairiau ietį kėlė tikras plėšikų sargybinis, artindamasis link mūsų su didžiausia nuostaba veide. Jis pažvairavo į vado palapinę, dėbtelėjo į mus, tada vėl į palapinę...
- Ar... jie dabar žiūri į mus? – paklausė išsigandusi mergina.
Palingavau galvą, graibydamas savo peilio rankeną ir likusius tris svaidomuosius, kurių dabar buvo taip mažai...
- Regis, minėjai, kad tik tavo kvaiša gali nelaimes prišaukti? – sumurmėjau. – Sveikinu. Dabar mums tikrai nebeliko laiko žirgams skaičiuoti.
- Aš tik norėjau...  – ji sutrikusi dairėsi į savo gobtuvo kraštus, stengdamasi nepasukti galvos. – Nagi, daryk ką nors! Tavo juk planas!
Prunkštelėjau ir čiupau ją už sprando, pargriaudamas į smėlį. Pirmas svaidomasis peilis nuskriejo besiartinančiam sargybiniui į gerklę, kitus du paleidau nuogaliams į užpakalius. Ir kaipmat pasigailėjau – sargybinis išvengė savo mirties gana vikriai stryktelėdamas į šoną. Dabar jis neabejojo – mes svetimi.
Kai nuskardėjo peiliais pavaišintųjų skausmo kupini klyksmai, sargybinis irgi suriko savo perspėjantį šūksnį, užsimojo savo ietimi ir sviedė ją į mane, nedelsiant išsitraukdamas dvi rapyras. Ašmenys dusliai sušvilpė, lįsdami iš makštų.
Ieties, žinoma, išvengiau. Tada vėl čiupau už sprando smėliu aplipusią princesę ir pastačiau ant kojų.
- Bėgam, kvaiša!
Ji sutiko su manimi be žodžių. Tik iš urzgimo supratau – mūsų ginčas nepamirštas.
Nuogaliai skubėjo prie savo palapinių, pamiršę tradicijas ir užkandžius. Iš kažkur išlindo dar pora sargybinių - šitie pabandė pastoti mums kelią.
Ištraukiau iš po skverno arbaletą ir suvariau strėlę artimesniajam į krūtinę. Užtaisinėti neturėjau nė mirksnio, tad išradau naują arbaleto panaudojimo būdą – sviedžiau jį antrajam į glėbį.  Besivartantis neaiškus objektas sargybinį akimirkai suglumino – tai jam ir kainavo gyvybę. Atmušiau jo rapyros ašmenis ir nusmeigiau.
- Ko tu taip lėtai?! – stūgtelėjau princesei, kuri klampojo per smėlį lyg nėščia. Pasivijau ją ir trūktelėjau už rankos, ketindamas viską paspartinti dvigubai. Iki kopos, kur laukė Greidė, liko gal trisdešimt žingsnių.
Deja, mergina greičiau nuo mano pastangų bėgti nepradėjo. Netgi atvirkščiai – vos neišsitiesė visu ilgiu.
Apimtas negeros nuojautos kilstelėjau jos apsiausto kraštą ir kaipmat išsiplūdau riebiausiais žodžiais, kurie paprastai moterų ausų kultūringoje visuomenėje nepasiekia.
Ji pasiliko savo batelius su aukštais kulnais, kokius paprastai moterys per pokylius užsiauna. Brangūs, gaminami kažkur toli vakaruose, netgi už Zorhunų žemių. Tokie ant tvirtos žemės gal ir buvo tinkami, tačiau dabar kulnai smigo į mėlį ir mergina greičiausiai ne tik bėgti, bet ir vaikščioti padoriai negalėjo.
Išvydusi mano veidą,  ji tiesiog aiškiaregiškai prikando liežuvį. Mintyse jau vyniojau nuožmią mintį – dar žodis, ir plėšikai blogiausiu atveju pamylės vieną moterį. O jeigu bus  labai iškrypę - tai dar ir garuojantį lavoną.
Atsisukau atgal ir susirėmiau su pribėgusiu sargybiniu, apsiginklavusiu dvejomis rapyromis. Šis buvo tiesiog kautynių meistras. Jo rapyros blykčiojo tankiai, smūgių gavau tiek, kad teko atimti iš lavono dar vieną geležtę, kad galėčiau atremti ataką. Pyktis, kurį sukėlė merginos bukaprotiškumas, trukdė susikaupti ir užbaigti kovą greitai, nešvaistant laiko ir jėgų. Sugaišau tiek, kad kai kurie įspėti plėšikai jau suspėjo pasiekti savo arklius. Kiti kvietė gyvulius šūksniais ir švilpimais. Sujudo visa sumauta stovykla.
Galop mano priešininkas krito į smėlį su geležte, styrančia iš dešinės akies. Man jis suspėjo dvejose vietose brūkštelti į ranką. Sunkėsi kraujas.
- Stok!  Tu tik nesėdėk! – rėkiau kaip pamišęs ant merginos, artindamasis prie jos su peiliu rankoje. Vos tik ji atplėšė nuo žemės savo užpakalį, čiupau dešine žemiau juosmens ir persimečiau per petį.
Svorio buvo. Matyt, tas sargo apsiaustas, kuriuo vilkėjo, gerokai pakaustytas...
Pro šalį prakaukė pirmieji nelaimės šaukliai – vos įžiūrimi metaliniai žaibai, nyrantys į smėlį. Arbaleto strėlės. Ko labiausiai nemėgau, tai susišaudymo. Mūšio lauke, kuriame vyrai pradeda žaisti su lankais ir arbaletais, garbės ir meistriškumo nebelieka – viską lemia atsitiktinumas ir pikta akis. Netgi peilį mesti į priešą – daug garbingiau, nei pakelti arbaletą. Nes arbaletas vienintelis nereikalauja meistriškumo.  Jis sukurtas kvailiams.
Greidė stovėjo ant kopos viršūnės kaip įbesta, stebėdama stovyklą.  Kiek kairiau šlaitu žemyn leidosi vienas iš sargybinių. Jis matė mane su nešuliu ant peties, paaiškinimų jam nereikėjo. Baiminausi, kad ir jis neišsitrauktų arbaleto.
Kardininkas... Na ir gerai, nes aplink strėlių ir taip per akis. Kai iki sargybinio liko keli žingsniai, numečiau savo nešulį į šalį, pasilenkiau ir švystelėjau saują smilčių, taikydamas į akis.
Jis prisidengė, užsimodamas rapyra.
Aš brūkštelėjau peiliu per smėlį, valydamas nuo ašmenų kraują ir nubėgau padėti princesei, palikęs kūną laisvai voliotis žemyn.
- Spirk tuos batelius šalin! – paliepiau. – Basa tu greičiau bėgsi.
- Tu bent įsivaizduoji, kiek jie kainuoja?!
- Aš tau tuoj į ausį duosiu,  – pažadėjau. – Spirk greičiau juos šalin!
- Trenktas barbaras, laukinis apsirūkęs... – mergina persirito per kopą ir kilstelėjo apsiaustą, siekdama batelių. – Dykumos parazitas, štai kas tu!
- O tu - princesė, - atšoviau, stebėdamas apačioje besiformuojantį būrį. Regis, ant arklių užsirito net keli plikšiai, pasičiupę ginklus.
- Aišku, kad princesė! – ji padavė batelius tarnaitei ir atsistojo, dairydamasi į dykumą.
- Čia buvo mano keiksmažodis, jeigu ką... – nusileidau pas merginas ir parodžiau į tolį. – Mums ten.  Po akimirkos jie bus čia ir vysis mus. Apie šešiasdešimt vyrų. Ir visi seniai moterų neregėję, mielosios. Taip kad nestenėkite. Bėgam!
Paskubomis suręstas planas turėjo du tikslus. Pirma – apsaugoti vargšą Kandą ir Pegasą. Negalėjau bėgti tiesiai pas savo gyvulius, o greičiausiai ir nebūčiau suspėjęs. Kovoti prieš šešias dešimtis arbaletais ginkluotų vyrų dykumoje – ne velnių medžiotojo jėgoms. Nuo kelių strėlių išsisukti dar galima, tačiau kai jų atlekia visas debesis – gali nebent suspėti pridengti šaunesnį už save.
Šiuo atveju galėjau nebent prisidengti mergina...
Todėl bėgti tolyn į dykumą – irgi beprotybė. Pėdsakai taip greitai čia nedingsta, nesvarbu, kad smėlis. Ant žirgų jie greitesni. Todėl lieka vienintelis logiškas kelias, teikiantis kažkokią viltį.
- Kurgi tu vedi?! – suriko princesė. – Stuobry, mes gi grįžtame atgal į jų stovyklą!
- Taigi. O jeigu nustosi žviegti, tai gal man pavyks tave ir tavo tarnaitę išgelbėti. Pasilenkite!
Mes nulenkėme galvas ir vėl pasiekėme kopos viršūnę  - šį kartą iš vakarų pusės. Akies krašteliu mačiau paskutinius būrio jojikus, pranykstančius smėlio debesyje, į pietų pusę.
Pirmas, be abejo, jojo pėdsekys arba jų naujasis vadas. Dabar jie nebematė mūsų, todėl pėdsakai buvo vienintelis kelrodis. Aš jau beveik įsivaizdavau, kaip nustemba vedliai, išvydę mūsų pėdsakus kylančius atgal į kopą, už posūkio.
Taigi, po akimirkos jie sugrįš...
- Greitai, leidžiamės žemyn! – sukomandavau. – Kad man nė garso!
Apačioje smėlis buvo taip ištryptas, kad mūsų pėdsakus galėjo susekti nebent šuo su stebuklinga nosimi. Palapinių tankmėje vis dar klykė nuogaliai, ruošdamiesi išjoti paskui būrį. Gaudynėse norėjo dalyvauti visi. Tikriausiai todėl, kad vado pirmenybė nebegaliojo ir dabar moterys turėtų priklausyti tam, kas pirmas kelnes nusimaus.
Arklių žvengimas už nugarų. Nieko gero. Jie jau pasiekė tą vietą, kur mes pasukome atgal ir dabar visi šešiasdešimt dardėjo į kalvą. Tuoj jie pamatys mus ir stovyklą iš viršaus...
- Čionai, - pravėriau artimiausios palapinės dangalą ir pastūmiau merginas vidun.
Viduje tvyrojo nesimaudžiusio galvažudžio smarvė. Dar užuodžiau kažkokius svaigalus. Patalai voliojosi viename kampe, sutrempti į kietą gniutulą. Iš pagalvio baigė išbyrėti visos plunksnos.
- Aš juos matau, - pasakė princesė, stebeilydamasi pro plyšį palapinės dangale. – Joja visi čionai. Mes vėl spąstuose. Genialus tavo planas, kaimieti...
- Jums reikia pasislėpti, - pasakiau.
- Įdomu, kur?
- Čia. Pažiūrėk po savo kojomis, didenybe. Ten smėlis. Jį lengva kasti, - aš pastūmiau sutremptus patalus į šalį ir ėmiau rausti abejomis rankomis.
- Tu nori mus abi palaidoti?
Nieko neatsakiau. Atsakyčiau – dar riksmai prasidėtų. Iš kvailos mergos visko gali sulaukti.
- Ateikite čia, gulkitės... – parodžiau į paskubomis išraustą daubą. – Užkasiu judvi iki veido, veidą uždengsiu su patalais...
- Su tais dvokiančiais skudurais? Ką tu sau galvoji?!
- Nieko, tik saugau jūsų nekaltybę, princese, - nežinau kaip, bet paskutinį žodį man iš tiesų pavyko ištarti kaip negražų keiksmažodį. – Gulkitės. Kitaip – mirtis. Ir tai ne dar viena pasaka, kurią jums auklė prieš miegą seka. Tai vyksta iš tiesų.
Urgzdama, bet pakluso. Greidės net raginti nereikėjo – pirma atsigulė ir netgi padėjo smėliuku apkasti.
- Vajergau... – iškvėpė susiraukdama princesė, kai prikišau susmirdusį patalą, - tu gal savo apsiausto skverną atpjauk, ar kokį...
Užbaigti ji nespėjo, nes šleptelėjau gniutulą jai į veidą ir dar apkamšiau, kad natūraliau atrodytų. Regis, manyje sadizmo slypėjo kur kas daugiau, nei iki šiol maniau.