būdamas šviesaus proto ir
manydamas kad delnuose turiu savo laiką
neužrašau palikimo bet prisižadu:
pasodinti obelį ant namo griuvėsių
nuo obels kris lėkštos metaforos;
ieškoti kelio į Niekur žvaigždėlapiuose
jis surandamas kai pradedu
klaidžioti beprasmiškai paskui sielos polėkius
lyg žvėris po labirintą;
teigti vis trumpėjantį buvimą
iššifruotą iš rudens korifėjo įnagių;
atsisveikinti per telefono skambučius
aidinčius morzės kodu iki uždusimo
ir galiausiai:
mirti sąmonėje to saulėlydžio
kuris neprisiima nei vienos
vienatvės.