Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šlapia gatvė. Kvailų žmonių protingos mintys. Kažkur ką tik nulašėjo pats didžiausias lašas iš visų lašų. Kvepia lietumi, dulkės nuplautos sūkuriuoja balose, kurias teškena skubantys žmonės. Kur jie skuba, su savo mažyčiais gyvenimais ir minčių apraizgytomis smegenimis? Tik jie ir težino. O aš nieko nežinau. Aš sėdžiu priešais rasotą langą ir žiūriu. Nieko įdomaus, tik lietus ir žmonės lyg grybai, nešini skėčiais, maišeliais, rankinėmis ir lagaminais. Moterys, vyrai, vaikai, seneliai. Tarnautojai, valkatos ir direktoriai. Visi jie skuba. Bėga, teškina balomis, nes tokios bjaurios oro sąlygos.
Aš negaliu bėgti. Aš esu viena ir sėdžiu savo tuščiame, niekuo neišsiskiriančiame kambaryje, kaip ir tūkstančiai kitų kambarių. Norėčiau išbėgti į lietų ir užvertusi galvą gaudyti krentančius lašus. Ir skaičiuoti, kiek gi jų pagausiu. Tačiau negaliu. Labai norečiau, bet negaliu. Mano kojos sukaustytos guli. Bandau jas pajusti, tačiau nieko. Jos tarsi medžio gabalai gulintys vežimėlyje. Jos vienišos, nes kūnas jų neatpažįsta, atsisako jas priimti kaip kūno dalį. Che, mano smegenys atsisakė pripažinti kojas. O jos vargšelės dėl to visai sudžiūvo ir išsiklaipė. Tik akys jas mato ir supranta, kad jos yra. Bando galvoje daryti tvarką, tačiau smegenys išdidžios ir nenori suprasti.
Bet štai rankos yra sveikos. Tiesa, trūksta vieno piršto, tačiau, kaip nebūtų keista, pirštą aš jaučiu. Jei nematau savo rankos, atrodo, kad jis tebėra. Tačiau pažvelgus žemyn, pamatau gražią dešinę rankutę be nykščio. Virtualus pirštas irgi neblogai.
Mano namuose nėra veidrodžių. Juos visus aš sunaikinau, kai pirmą kartą nurišus tvarsčius pamačiau savo vargšą kūną, nebesuprantantį savo kūno dalių. Tačiau, nors ir juos sunaikinau, vaizdą aš prisimenu. Bandau užmiršti, tačiau jis visuomet netikėčiausiu momentu iškyla prieš akis. Kai valgau arba kai skaitau knygą staiga sustingstu iš siaubo, nes pamatau randuotą veidą. Baisų veidą, kur veido bruožai susijaukę. Tada užsimerkiu ir mąstau apie gėles. Dažniausiai įsivaizduoju ramunes. Tokias baltas ir gležnas, ką tik prasiskleidusias. Ir dar galvoju apie bites. Keista, tačiau šie vaizdai mane ramina. Psichologė man teigia, kad tai normalu. Aš su ja nesiginčiju.
Šiandien lyja ir aš žinau, kad lis dar dvi dienas. Taip pranešė per televizorių, kuris yra bene vienintelis mano langas į pasaulį. Kitokį pasaulį. Aišku, dar yra ir tikras langas, kiek pajuodusiais rėmais. Tačiau dieną, kai nelyja man baisu pro jį žiūrėti. Jei mane pamato lange, dažniausiai pamačiusiojo veide atsiranda baimės išraiška, kiek vėliau gailesčio. Kam skaudinti žmones? Juk jie nekalti, kad mano veidas pakeitė formą.
Nusijuokiu. Keistai juokas skamba tuščiame kambaryje. Tarytum atsimuša į gėlėtas sienas ir susigeria į tapetus. Reiktų juos nuklijuoti, nes yra labai tamsūs ir suteikia niūrumo. Tačiau nėra kam. Socialinio darbuotojo nepaprašysi, kad tai padarytų. Tik jau ne aš. Neprašysiu.
Įsijungiu kompiuterį. Jis mano draugas. Jau seniai, keleri metai. Šioje dėžutėje gyvenu aš. Sveika, tiesiomis kojomis ir mėlynomis akimis (šiaip jau mano akys rudos). Aš dažnai suvilioju virtualius vyrukus ir juos negailestingai palieku. Man patinka taip elgtis, tačiau dar dažniau jie palieka mane.
Tebūnie.
Koks storas dėdulė lekia gatve... Jis pūškuodamas tempia didžiulį lagaminą. Matyt jis išvažiuoja. Sprendžiant iš aprangos, greičiausiai į komandiruotę. Vienoje rankoje jis nepatogiai laiko skėtį. Staiga sugaunu jo akis, spoksančias į mane. O ne, jis mane pamatė... Dabar jau nieko nepakeisiu. Laukiu, kas bus toliau, laukiu, kol jis krūptels. Šiaip jo akys labai gražios, didelės ir mėlynos.
Tačiau jis pasielgia labai keistai. Matau kaip jis nusišypso man. Keista? Dabar jau aš spoksau į jį. Kodėl? Bandau akyse įžvelgti gailestį, tačiau matau tik gerumą. O gal aš įsivaizduoju? Jis praeina. Keista diena.
Širdis spurda, plaka nelygiai.
Tačiau širdyje jaučiu naują jausmą. Tarsi joje plasnotų daug paukščiukų. Malonus jausmas, tik sunku kvėpuoti. Paimu samtį ir įsižiūriu į savo atspindį po tiek metų. Jis ne toks jau ir baisus, kaip pagalvoji. Aišku, viskas išklaipyta tačiau.... mano akys mėlynos kaip dangus. Sumirksiu dar kartą.
Taip jos mėlynos.... Jaučiu kaip veide plinta šypsena.
Ateina vasara.
2003-07-16 12:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 18 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-17 14:28
Irna Labokė
Labai sklandžiai, nuosekliai surikiuotos mintys...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-16 16:26
last action hero
aš tai užsimąsčiau apie virtualybę - kaip niekad niekad negali būti tikras, kas slepiasi po tavo pašnekovo nicku...
(jautrus kūrinukas)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą