Gundymai

Berankis Kvazimodas
stikline aprūkusia akim,
turėjo įprotį slapčia stebėti
nuogą, ar šiuo tuo,
šiek tiek,
milais, gal krinolinais pridengtą,
ne savo moters kūną.

Jau iki smulkmenų jį pažinojo,
bet kasryt,
su niekad neužaugsiančio vaikelio
tyra nuostaba,
virpėdamas atradinėjo
šį gamtos stebuklą.

Jį masino ir traukė palaižyti
gintaro dulkelėm pabarstytą
glebią odą,
išpešti porą sruogų,
o galbūt, padegt,
ugninėmis gyvatėmis
sau guolį susivijusį kaltūną.

Nervingam kvepalų ir mėnesinių
salsvo priemaišio rūke,
budriai stebėjo ir pavydžiai sergėjo
naktiniuos marškiniuos
mieguistai besirangantį
šiltos odos baltumą.

Labiausiai mėgdavo matuotis
stropiai slepiamą
raukšlių voratinklį apie akis,
skaičiuoti strazdanas,
lavondėmes,
iškritusias blakstienas.
Išimti ir įdėmiai tyrinėti
obuolį trečios akies...
Labai nemėgo jai išėjus likti vienas.

Nusikaltimo vietoj pričiuptas
genialiai apsimeta, kad dūsta,
vos kvėpuoja
tvirtai apglėbtas,
švelniai tyliai smaugiamas, vien
antikvariškai - aristokratiškai
kirvarpų apgraužto rėmo.