Raudoniu nusėta pakrante
Puskibirį medaus tempiančias skaruotas senoles
Lydės nuo valerijonų apkvaitę katinai
Jau tris dienas prašę kažko stipresnio.
Niekaip nurimti nepajėgs nes jų vadė-
Rogių padailintu stuburu valkiosis ant stogų
Ieškodama dar pavasarį pamestų vaikų,
o bitės vis suks ratus
Aplink apvogtus avilius ir uosdamos kvapus
Kankinamai panašius
Į regėtus svajose nektarus slėps avilių užkaboriuose
Penkiolika sekundžių šlovės.