banali likimo lopšinė

Nebetikėk naktim, mažasis mano vaike,
nebetikėk sapnais...

vos aš duris užversiu, vos melu išeisiu,
nebeieškok takais...

nebevergauk vergų šešėliams,
tik tylėk.

nebetikėk, kad vakaras kai baigias
baigiasi vargai...

prie blėstančios vienintelės iš lempų
darosi ramu,

aš laukiu žmogiškai netikras ženklo,
kur einu,

o tavo akys žaižaruoja vaikiškai
ir drąsiai,

kai veržias tavo sielos trupinys (pamėkliškai)
į netekimo svaigulį,

ir dideli lašai šviesos nukrinta įkipai
išeinančio...

nebetikėk manim, mažasis mano vaike,
tarp daugelio takų,

aš kaip palaiminta melų naktis išeisiu,
kol dar ramu...

O vieną dieną vakarėjant grįšiu 
mirštantis liepsnom

ŽINOK:

ateis žmogus, pagarbins blausią šviesą
ir pravirks.

bet tai ne aš jau būsiu...

TAD MIEGOK
NURIMK