Kas yra žmogus, jei jam pasauly aukščiausias gėris valgymas ir miegas?

Pabandykime sukurti alternatyvą. Jei jums pasiūlytų: a) dieną, praleistą Maču Pikču griuvėsiuose, klausantis įdomių legendų ir istorijų apie šią vietovę, b) dieną, praleistą Ibizoje, kur ištisas naktis vyksta tokios šėlionės, kuriom iškart galima duoti dešimt balų iš dešimties. Ką pasirinktumėte? Gan sunkus sprendimas ypač jei esate jaunas ir spjaudotės energija. Juk apie Maču Pikču galima paskaityti knygose, pasižiūrėti internete ir maždaug įsivaizduoti, o Ibizos nuotykius galima patirti tik realiai. Ir su lyg šia mintimi, krypstam prie varianto b...
    Kas tai? Šiuolaikinio žmogaus nuopolis ar dvasingumo krizė? Tikrai ne, nes ta pati duobė būdinga visom epochom ir yra aktuali ne tik šiandien. Turbūt pati aplinka skatina žmones per daug atsipalaiduoti, užmiršti visas filosofines mintis (nuo kurių tik galvą skauda) ir su dar didesniu entuziazmu pasileisti į fizinių malonumų patenkinimo karuselę. Juk jie priverčia greičiau „pakilti nuo žemės“ nei kokia nirvana. Galėčiau vardinti daugiau tokių paviršutiniško gyvenimo malonumų pranašumų, bet vargu ar drįsčiau jiems pritarti. Tie pranašumai nėra visai tikri pranašumai. Greičiau miražas, nusivylusių ir silpnų asmenybių bėgimas į tuštybių mugę, kurioje visada bus gera, kol esi viduje. Taip kad išeiti nelabai ir norisi... Galiausiai tai tampa įpročiu, o tada aukščiausiuoju gėriu – tik valgymas ir miegas.
  V. Šekspyras buvo vienas iš tų, kuriam per didelis atsidavimas fiziniams geiduliams (kurie jo epochoje buvo itin paplitę) simbolizavo pragarą: „Ligi pusiaujo kūnas  jų priklauso/ Dievams, o apačia – šėtonui. “ („Karalius Lyrias“). Šekspyras niekada nevarvindavo seilės dėl gardžiausių patiekalų ar komforto. Jis buvo panašus į vieną iš tų, kuris pietums suvalgys šaukštą troškintos mėsos, o desertui užteks godžiu žvilgsniu paglostyti pinigus, sutaupytus jaukiems namams senatvėje. Apskritai, patį save Šekspyras labiausiai astpindi Hamleto personažu. Ir kaip jis sako Hamleto lūpomis: „Tasai, kurs suteikė mums galią/ Įžvelgt ateitin ir praeitin/ Tą dieviškąjį protą, davė juos ne tam, / Kad supelytų“. Deja... nekiekvienas turi tokią vertinimo skalę, kuri pirmiausia „aukščiausiuoju gėriu“ skiria žmogaus sugebėjimą mąstyti, filosofuoti.
  M. I. Kingo žodžiais tariant, žmogus nusipelno žmogaus vardo, nes „ Jis pats pasirenka kaip jam elgtis lemties rėmuose. Žmogus nuo gyvulio skiriasi tuo, kad gali laisvai apsispręsti daryti gerą ar blogą, gali pasirinkti – žingsniuoti grožio keliu ar šlitiniuoti apleistu šunkeliu“. Taigi, kas yra žmogus, jei jam pasauly aukščiausias gėris tik valgymas ir miegas? Tikriausiai bitė arba varlė. Juk bitė visada bus bitė, varlė visada bus varlė, nei vienas gyvūnas nesugeba ir negali pasirinkti ką jiems veikti, jie yra pavaldūs ir veikia pagal savo bioritmus. Na, o žmogus turi protą, kuris jam ir suteikia žmogaus vardą ir aukštesnį lygį. Tad norėdami jį gauti turime pamankštinti ne tik savo kūną, bet ir smegenis.