Kalėdinė pasaka

Petras Plumpis sėdėjo savo kieme ant suolelio ir žiūrėjo į griūvantį Lietuvos kaimą. Jam buvo labai gaila griūvančio Lietuvos kaimo. Petras matė, kaip vidury dienos buldozeriu į kaimą atvažiavęs Landsbergis griauna kolūkio fermą. Norėjo Petras paskambinti į miliciją, bet nieko neišėjo – milicija jau buvo panaikinta, o policija - dar neįkurta.
Matė Petras, kaip balta volga į kaimą įvažiuoja Vagnorius. Jis nieko negriovė, tik kažką kalbėjosi su Landsbergiu. ,,Tariasi, kaip nuskurdinti Lietuvą”- pagalvojo Petras. Negalėdamas žiūrėti, kaip griaunama ir skurdinama Lietuva, Petras įsliūkino trobon, kur atsisėdo kampe ir tyliai pravirko. ,,Ir kaip čia neprasigersi”- pagalvojo Petras, pildamasis stiklinę. Išgėręs pralinksmėjo ir pasimeldė šv. Algirdui, kurio portretas kabėjo ant sienos. ,,Gal reiktų ir šv. Kristiną šalia pakabinti?”- pagalvojo Petras. ,,Nors ne – dar palauksiu. Nėr čia ko skubėti. Kad nereiktų paskui nukabinti – ką gali žinoti…”
Tada jis netikėtai pamatė savo žmoną, sėdinčią ir mezgančią kampe. ,,Kaži, kokie jos vidiniai įsitikinimai?”- pagalvojo Petras. ,,Ką gali žinoti,- toliau mąstė jis,- gal aš gyvenu su moterimi, kuri per prezidento rinkimus balsavo ne taip, kaip aš?” Ir jam pasidarė baisu. Negi jis visą savo gyvenimą nugyveno su moterimi, kuri iš tikro yra visai ne tokia, kokią vaizduoja. Kad ji galėtų slapčiomis garbinti Landsbergį, apie tai Petras nė nepagalvojo – tai tiesiog nebūtų tilpę jam galvoje. Bet gal ji slapčiomis garbina Paulauską? Ką gali žinoti – labai gali būti. Jis visoms moterims patinka. Nors ne – Brazauskas irgi patinka visoms moterims. Kaip čia dabar yra? Ar gali vienai moteriai patikti du vyrai iš karto? ,,Nagi pasvarstykim,- toliau mąstė Petras,- jei vyrui patinka visos moterys, kurios tik nėra panašios į uošvienę, tai kodėl ir moteriai negali patikti daugiau negu vienas vyras?” Ir čia jo mintys pakrypo kita linkme – apie šeimyninę ištikimybę ir neištikimybę. Dabar jau jis kaip reikiant įsižiūrėjo į savo žmoną. ,,Negi ji… negi ji…”- net mintyse nepajėgė Petras ištarti tų baisių žodžių. ,,Na palauk tu man…”- kaito Petras. Išgėręs dar vieną stiklinę (dėl drąsos), čiupo jis kirvį ir puolė užmušinėti žmoną. Čia netikėtai kažkas pasibeldė. Petras nustojo užmušinėti žmoną ir atidarė duris. Už durų stovėjo Brazauskas, Paulauskas ir Landsbergis.
-Ar įleisi tris karalius?- sodriu baritonu paklausė Brazauskas. Petras persižegnojo, nusilenkė ir įleido visus tris. Landsbergio nenorėjo įleisti, bet tas šmurkštelėjo pats pirmas. ,,O kur Vagnorius?”- pagalvojo Petras. ,,Matyt, stovi ant šucherio”.
-Tai kaip gyveni, valstieti, kaip derlius, kaip šeima, kaip šiaip?- pasiteiravo Brazauskas.
-E… nieko… Po truputį…- šiaip ne taip pralemeno Petras.
-Ar jau gyveni geriau?- paklausė Paulauskas.
-E… Kaip čia… Kad nežinau…- stenėjo Petras.
-Matyt, dar nenusipelnei,- atkirto Paulauskas.
-Geriau – patyręs,- pasiūlė Landsbergis. Čia Petras neištvėrė:
-O kodėl tu kolūkio fermą griauni?!
-Ką tu kalbi? Kokią fermą? Pažvelk pro langą ir pats pamatysi.
Petras pažvelgė pro langą ir pamatė, kad fermą iš tikrųjų griauna kolūkio pirmininkas. Kaip čia gali būti? Negi jam pirma pasivaideno? Na ne – jis neleis niekam ardyti savo pasaulėvaizdžio:
-Vis tiek griovei!
-Nebesiginčykit,- ramino Brazauskas,- mes čia vaikštom po visas trobas, po visą Lietuvą – kalėdojam. Rytuose pasirodė nematyta spindinti žvaigždė. Einame link jos – pažiūrėti, kas gi ten.
-Ne rytuose, o vakaruose,- paprieštaravo Landsbergis. Paulauskas nieko nesakė. Jis negalėjo apsispręsti.
-O kam čia tas kirvis?- paklausė Brazauskas,- ar tik nesiruoši žmonos užmušti?
Petras nudelbė akis.
Nieko, nieko, aš tave puikiai suprantu,- guodė Brazauskas,- betgi yra ir kitokių būdų.
-Na, nebegaiškim,- nekantravo Landsbergis.
-Tikrai, laikas eiti,- ragino Paulauskas. Brazauskas paėmė už rankos Petro žmoną ir tarė:
-Einam, moterie.
Petras nustėro. Kaip gi taip? Kur ją išsiveda? Jis bandė kažką sakyti, bet nieks jo nebeklausė, tad kad nebeliko nieko kito kaip tik kartu išeiti laukan.
Netikėtai Petrą apėmė ramumas. Jo mintys ir siela nuskaidrėjo, jis žvelgė į save ir pasaulį iš šalies. Jis matė, kaip pakyla dangun visi trys karaliai. Landsbergis, aišku, nuskriejo į vakarus, Brazauskas -–į rytus, o Paulauskas – velniai griebtų!- kartu su jo žmona – aukštyn – kol išnyko virš debesų.
-Aš taip ir žinojau, taip ir žinojau…- siuto Petras.
Ką beveiksi – grįžo Petras vidun ir pabaigė butelį. ,,Kaži, koks galėtų būti šios istorijos epilogas?”- pagalvojo jis. ,,Po galais, ir iš kur aš tokių žodžių prisigalvoju!”- supyko Petras ir – nuėjo pas kaimyną – toliau girtuokliauti.