Kol neįleisiu piršto į vinių vietą – netikėsiu.

Tos pirmosios savaitės dienos vakare atėjo Jėzus, atsistojo viduruje ir tarė: „Ramybė jums“. Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Vieno iš dvylikos mokinių  Tomo nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį! “. O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamtysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

                        „Kol neįleisiu piršto į vinių vietą – netikėsiu. “

Ištrauka iš Evangelijos pagal Joną apie Jėzaus prisikėlimą ir jo pasirodymą mokiniams – tipiškas religinės patirties aprašymas. Mokiniai regėjo prisikėlusį Jėzų ir įtikėjo, kad jis prisikėlė iš numirusiųjų. Tomas nematė ir netikėjo. Jis netikėjo mokinių liudijimais, nes jų pasakojimai jam atrodė neįtikimi. Čia susipynė jo paties protas ir jo paties tikėjimo ribos. Šiuo atveju jis pasikliovė protu.
Protu ar tikėjimu grindžiamų Dievo buvimo įrodymų istorija gerai žinoma. Religinės patirties siūlomas įrodymas labai paprastas: Dievas yra, nes žmonės turi jo patirtį ir gali mums apie ją papasakoti. Pvz., kroatų prozininkė Vesna teigia, kad ji rašo tik tada, kai Sai Baba jai siunčia žodžius ir sako, ką rašyti. Turbūt sakytume - haliucinacijos. Galima sutikti įvairių religinės patirties išgyvenimų kaip regėjimai, sapnai, apreiškimai, stebuklingi išgijimai... Kartais religinį išgyvenimą lydi karščio bangos, skausmo pojūtis arba žmogus jaučiąs kyląs nuo žemės. Vėl haliucinacijos? Na, žmogaus sąmonės ir pasąmonės archeologas Froidas, ko gero, palinksėtų galva. Religija jam „tuščias iliuzinis vilčių išsipildimas“, „visuotinė įkyrių būsenų neurozė“, „bejėgių žmonių bėgimas nuo realybės“, ir apskirtai jis buvo neigiamos nuomonės šia tema, ir prioritizavo mokslą ir įrodytą tiesą, kas religijai yra nebūdinga. Manau stočiau į diskusiją prieš tokią nuomonę susidariusius. Nejaugi taip labai svarbu žinoti ar ištikrūjų lazdos virto gyvatėm, o upės krauju? Aš pasakyčiau, kad kvailesnis įsitikinimas yra kloti sau po kojom tvirtas ir sumūrytas be spragų, įrodytas moksliškai tiesas. Žmonės kasdieniniame gyvenime kartais jaučiasi laimingi vien todėl, nes tiki, kad už paprastų antradienių, trečiadienių ir sekmadienių slypi kažkas įspūdingiau, o svarbiausia dar nepažinta ir neįrodyta, kas gali prikelti atradėjo dvasią, kuri pamažu slopinama. Religiniai išgyvenimai ir tikėjmas juk priverčia žmones atversti jų gyvenime naujas prasmes, pajusti baimingos pagarbos jausmą, verčia atrasti gražųjį, dar kolkas užslėptą, tikrąjį gyvenimo nuostabumą.
Šiandieniniame (o galbūt ir visų laikų) žmonių tikėjime skirčiau du kraštutinumus: esi visiškai priklausomas nuo savo religijos, tiki viskuo, kas parašyta ir pasakojama arba šia tema net nekvaršini sau galvos ir toliau sau ramiai eini į parduotuvę įprastu laiku. Yra tokių, kurie taip šventai tiki Jėzaus prisikėlimu, priešingai nei Tomas, net jo nematę, tačiau įrodymų jiems nereikia. Jie laikosi visų dešimt Dievo įsakymų, nors kartoja jo vardą kas penkias minutes. Jie moka mintinai visas maldas, lygiai taip pat gerai ir pavyzdingai, kaip „Trakų pilį“. Tikriausiai, užuot stengdamiesi puodelyje perskirti vandenį į dvi dalis, geriau pabandytų suprasti, kas ir koks išvis yra vanduo.
Šiandien normalus žmogus – tai žmogus be dvasinės dimensijos. Religinė patirtis – blankios bepročio vizijos. Gyvenam mažam, kosėti verčiančiam savo dievų panteone. Paprastiem daiktam suteikiam magišką galią ir matome juos spindint ta šviesa, kurios jie savaime neturi. Dievas – graži vaikystės svajonė. Esame suaštrėjusi Tomo forma. Kol išorėje esame blizgiai it šviežūs perliukai nugrimuoti, vidinis pasaulis dyla ir dyla be tikėjimo ir dvasinio peno, kaip mėnulio fazės...