perpetuum mobile

bijau,
kad mane kas paliktų,
kad palikčiau save --
bėgčiau,
per sniegą,
per tobulas tobulų
dantų šypsenas,
taip, jog kitas,
atėjęs,
abejingume
rastų brydę.
o mane vytųsi,
uždususi, suprakaitavusi,
bet vis tiek vytųsi
siela,
nes ją šešėliu,
lyg šunį
prie mano kūno
pririšo.
pailsčiau,
batai pasidarytų
sunkūs
nuo vienatvės
ir dulkių,
laižyčiau
tylos vandenį,
siela šalia
lekuotų,
keiktų per petį:
mėšlo vabaliuk,
imčiau ir išmesčiau
tave visą,
su visais lenciūgais.
bet aš juk nekalta,
kad ji- tai aš.

tik aš.