Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šarūnas Zombis
Kokie filmai labiausiai tinka vėlinių savaitei?

Kada į langus vis rečiau dairosi saulė, o medžių katedrose nebegieda paukščiai – ateina ruduo – tamsos metas. Tada neišvengiamai daugiau bendraujama su televizoriumi. Kokie filmai labiausiai tinka vėlinių savaitei? Mano tradiciniame sąraše bent keletas – bet apie juos kiek vėliau. Tuo labiau, kad šiam kartui aš pasiruošiau du Hammer kino studijos produktus – “Mumiją” ir “Rasputiną”. Dabar filmai arba pakartotini, arba durni, taigi dažniausiai renkuosi pirmąjį variantą. Tačiau, kaip ir visada, perverčiau televizijos anonsų puslapius – gal gi bus už ko užsikabinti.
Svarbiausias vėlinių savaitės filmas buvo per LTV – Paulo Coxo “Moters istorija”. Tai pasakojimas apie vienos senutės gyvenimo pabaigą. Tačiau, be šio filmo, mane sudomino dar vienas, kuris buvo rodomas pačią pirmąją lapkričio dieną.
Nusprendžiau pasižiūrėti rusišką siaubo filmą per BTV. Tai naujas Olego Fesenko darbas “Vedma” (“Ragana”, 2006). Pasirodė, kad tai senojo “Baubo” perdirbinys. Tik šį kartą veiksmas perkeltas į užjūrį. Filmo herojus yra žurnalistas, pasiprašęs prieglobsčio sename name. Susidūręs su ragana ir ją uždubasinęs bėga, vėliau apsimeta kunigu. Jam tenka atlaikyti mišias už tą raganą. Bet ta užduotis nėra tokia lengva – mišios bažnyčioje turi tęstis 3 naktis.
Filmo kritikai vadina šį filmą blogu, per lėtu. Nemanau, kad jis yra visiškai beviltiškas. Vadinčiau jį postmodernistiniu, lengvai atpažįstamos citatos iš japoniškų siaubo filmų, kaip “Pagieža”, abejoju ar autorius buvo susipažinęs su senesniais japoniškais siaubo filmais, greičiausiai pasinaudota naujesniais. Pradžia man primena Jean Rollin darbus, bet čia greičiau atsitiktinumas. Filmas naujas, bet autorius supranta vieną dalyką, kurio visiškai nesupranta modernūs siaubo filmų kūrėjai – kad reikia labai atsakingai vartoti tradicines priemones, detales. Sakysim tokia menka detalė – viešbučio biblioteka, kur buvo saugomos mirusio kunigo knygos. Ir būtent ta biblioteka parodoma taip, kaip ir turi būti – knygos tikrai senos, vien viršeliai ką reiškia - filmuota ko gero buvo tikroje bibliotekoje. Atrodo taip, kaip ir gerais laikais. O daugumas dabartinių autorių tokių detalių visiškai nemoka sukurti, jei parodo kokią biblioteką, ar knygpalaikę apie raganavimą, tai vemti verčia, atstumia. Ir čia pastebėsiu, kad tai būdinga ne vien kinui, bet ir siaubo literatūrai. Tokie autoriai, kaip Edgaras Alanas Po, o ypač Hovardas Filipas Lavkraftas puikiai suprato, ko reikia geram siaubui – kiek dėmesio Lavkraftas skirdavo įvairioms detalėms – senovinių namų, jų interjero, panelių, atskirų daiktų – knygų, paveikslų aprašymams. Aišku, abu šie autoriai šią išmonę puikiai derino su realybe, labai įtikinamu veiksmo aprašymu. Iš siaubo kino meistrų jiems nenusileido gal tik Lucio Fulci, Mario Bava, Dario Argento ir dar keletas autorių.
Filmo kritika pabrėžia blogą beveik visų aktorių vaidybą, esą ji nenatūrali. Iš dalies aš sutinku, tikrai nereikėjo Gogolio amerikonizuoti, jei jau daromas perdirbinys, tai galima buvo artimesnes legendos kilmės vietas rinktis. Tačiau čia pastebėsiu dar vieną detalę – baro lankytojų laikysena man labai primena senųjų Hammer filmų pirmtakus ir būtent tas duoda tikro šarmo. Jų nenatūrali laikysena nėra būdinga šiems laikams, bet reikalinga siaubo filmui. Kai kas vadins tai elementariu kiču, bet man tai patinka.
Nesvarbu, kad filmas atrodo nelabai natūralus, bet jis vis tiek šioks toks paįvairinimas rudens vakarams. Kritikai sako, kad jis visiškai nebaisus. Man ta ragana juodomis akimis buvo baisoka. Aišku, ne tiek, kiek senojo “Baubo”. Vienintelį gerą filmo dalyką kritika išskiria – tai filmo specialieji efektai. Na, sakyčiau tik vietomis – kur rodoma bažnyčios ir kapinių išorė. O tų efektų viduje tai nelabai pripažįstu. Pats blogiausias dalykas – laiminga pabaiga. Tačiau su vienu filmo kritikos aspektų aš sutinku – jei nori pasižiūrėti tikrai baisų filmą – žiūrėk “Vijų” (Georgijus Kropačiovas ir Konstantinas Jeršovas, 1967). Tai irgi pozityvus dalykas, nes žmogų verčia dar kartą sugrįžti prie to senojo filmo.
Gal neatsitintinai vėlinėms aš pasiruošiau dar vieną siaubo filmą rusiška tematika – Hammer “Rasputiną” (1966). Gamtoje atsitintinumų nebūna. Čia atvirkštinis variantas – vakariečiai ėmėsi rusiškos tematikos. Nepaprastai mėgstu Hammer kinostudijos darbus, todėl vėlinių savaitei pasiruošiau du. Tik šį kartą mane apniko abejonės, ar Hammer ne per daug plėtėsi į įvairias temas, jei imtasi net Rasputino istorijos. Gal dėl to, kad naujų temų jiems iš tiesų reikėjo, nes standartinės jau buvo išsemtos, negalima buvo vien tik Drakulos temą varinėti. Tačiau po filmo peržiūros abejonės išnyko. Viskas savo vietose, filmas žaižaruojantis. Christopher Lee vaidindamas Rasputiną tiesiog mėgaujasi. Na, o šis aktorius ką bevaidintų – ar mumiją, ar Drakulą – daro tai gerai. Nuo šiol, jei reiktų įsivaizduoti Rasputiną, tai būtent šitas vaidmuo. O ir patį filmą verta pasižiūt, nes tradicinis Hammer lygis išlaikytas.
Beje, senasis “Vijus” nėra vienintelė Gogolio apsakymo ekranizacija. 1960 Mario Bava sukuria filmą “La maschera del demonio”. Čia visiškai kitokia istorija, bet su raganavimo tematika susijusi. Kas nori pasižiūrėti tikrą siaubo filmą – tiems rekomenduoju. Šis nespalvotas filmas panašaus lygio, kaip ir senasis “Vijus”. Bava sukūrė tiek daug gerų siaubo filmų, kad net sunku būtų išskirti jo geriausią filmą. Bet jeigu jau reiktų pasirinkti, vienas iš favoritų neabejotinai būtų šis. Pastebėsiu, kad šito filmo ragana tikrai baisi ir demoniško grožio. – Javutičiau! – kada ji šaukia demoną, tas šauksmas taip ir pasilieka atmintyje. Beje, ne tik ragana, bet ir pats filmas pilnas demoniško grožio. Neabejotina, kad Bava padarė labai didelę įtaką ir mano vienam mėgiamiausių režisierių – Dario Argento.
Na, o kokie gi filmai tradiciniame zombio vėlinių racione? Ten jų yra, ir ne vienas ir ne du. Vienas tokių – John Carpenter “Halloween” (1978). Tai pasakojimas apie žudiką maniaką. Šiaip tema nėra originali, o ir pats Carpenter pasižymėjo tuo, kad nuolatos perdirbinėjo kitų autorių filmus. Filmas nėra tinkamas šiuolaikinio siaubiako generacijai, bet jis nepakartojamas. Nesuprantu, kam sukama tiek daug jo perdirbinių įvairiais pavidalais. Tikras filmas yra tik šis variantas. Carpenter stilius yra gan savitas, man jis neprimena amerikietiško siaubiako kūrėjų, maitinančių žiūrovus specialiausiais efektais, bet ne mistika, paslaptimi. O jis, beje, sugeba sukurti kažką panašaus į Bava ar Fulci atmosferą, kas beveik nepasiekiama amerikiečių siaubo autoriams.
Tačiau yra dar vienas amerikietiškas siaubo filmas mano vėlinių sąraše. Tai Robert Wise 1963 metų darbas “The Haunting”. Apsėstų namų istorijų mylėtojų gurmaniškas patiekalas. Daugybę kartų cituotas, mėgdžiojamas įvairiomis formomis. “Kubo” ir “Pjūklo” gerbėjai gal net nežino, kur jų filmų ištakos. Aišku, apsėsto namo tema labai sena ne tik kine. Keista, šiame filme niekam nenukertama galva ar net ranka, neišverčiamos žarnos, net ir kraujo fontanų nėra, bet jis baisus. Baisus savo atmosfera, puikiu pasakojimu, įtampa. Ir tas namas tikrai pavojingas ir paslaptingas. Nėra aišku, kas iš tikrųjų vyksta. – Ką aš laikiau už rankos? – pašiurpsta filmo herojė, kada suvokia, kad savo draugės rankos ji negalėjo laikyti.
Dar vieną filmą verta žiūrėti per vėlines. Tai Lewis Gilbert 1995 metais sukurtas “Haunted”. Šį filmą žiūrėti pradėjau labai nenoromis, tačiau jam pasibaigus buvau priblokštas – tai neabejotinai vienas gražiausių filmų apie apsėstus namus. Ir kuo daugiau kartų aš jį žiūriu, tuo labiau patinka. Labai intriguojanti istorija, paslaptis. Kartu tai gan liūdnas, rudeniškos nuotaikos filmas. Skeptiškas profesorius (Aidan Quinn) pakviečiamas į vieną seną namą ištirti keistų įvykių. Geležinkelio stotyje jo laukia gražuolė (Kate Beckinsale), kuri ir nuveža jį į dvarą, kur gyvena su dviem broliais ir aukle. Į kokį baisų šokį ratelį įtraukia dvasios auklę filmo pabaigoje. Net ir keista, kad 90 – taisiais kažkas sugeba sukurti tokį puikų mistikos filmą.  Dabar jei jau siaubiakas apie dvasias, tai dar nepradėjus rodyti raidžių pamatome tiek efektų ir pirotechnikos, skraidančių karstų, dvasių ir herojų su stebėtinais kovos menų sugebėjimais, kiek nebuvo visuose senuose filmuose apie apsėstus namus kartu paėmus. Tačiau anuose buvo kažkas, kas dabar jau praktiškai nepasiekiama – tikra mistika, tikra paslaptis ir puiki siaubo filmo atmosfera.
Todėl dar didesnis netikėtumas manęs laukė pasižiūrėjus Alejandro Amenabaro filmą “Others” (2001). Tikrai buvo nustebintas, kad įmanoma dar tokį šedevrą sukurti šiais uždraustais laikais. Jausmas beveik toks, koks apima žiūrint ar kokį seną Hammeriuką, ar Argento filmą. Šitame filme yra viskas, ko reikia tikram siaubo filmui. Tai ir puiki tikroviška intriguojanti istorija ir mistika. Ir tas namas rūke. Tai pavyzdys, ką reiškia, atrodo, paprastos detalės tokio pobūdžio filmui – sakysim senovinis albumas su mirusiųjų žmonių fotografijomis. Ir jokių kompiuterių. Čia galima pajuokauti, kad koks gi ten siaubas, jei filme yra ir kompiuteriai, video kameros, kaip naujausiame “Baubo” perdirbinyje. Tikras siaubas buvo tik tada, kada dar nebuvo televizijos antenų, o vaikams vakarais buvo pasakojamos visokios baisios legendos apie raganas, apsėstus namus.
2007-11-17 01:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-23 14:29
roco alu
pagūglinai truputėlį, gerbiamas zombaiti. ar pats kritika užsiiminėji?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-17 10:09
Išeinu žemai nukelta galva
Ne proza, bet patiko. Parašei kaip tikras kino kritikas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą