(D* mano juodąjąm varnui..)
Tąnakt žmogiškoji mano siela vis dar nerami tebesiblaškė po liūties išpiltą raudą nerimo ir gėlos vandenyse ir toj pačioj minčių vonioj dar vis regiu, kaip brinksta meilė negyvuos delnuose atsako tyloj nebesulaukus, ten kur negyvas savas žvilgsnis žvelgia lauk pro nerimo dėmėm išmuštą stiklą, ten kur šį rytą saulą ištekėjo iš dangaus duobės, susimaišydama su juodo vėjo sūkuriais ir baikštų rytą pirmąkart aptaškė išgąstim.
Tąryt jaučiau, kaip mano meilė pavėjui strėle krūtinėj blaškės pasieniais išbalus, skausmo perverta širdim ir dar girdžiu, kaip spragsi žvakės ten, kur liūdesys mane aplankė laukiant kažin ko dar nepažinto, nepatirto, seno užmiršto pasaulio kertėje, kadais spindėjusio naiviom viltim ir laime; PALAIDOK sielą dar gyvai beesant ir žinosi, ką išties jaučiau tądien.
Tai buvo metas, kai langų stiklais tesruvo vien lietingos gijos ir visi jausmai viduj nagais sugniaužę sielą klykė, - “Ko neatsakai?” - ..kur tavo mintys susipynė pilnačiai apšvietus jauną veidą, kur tyliai klyksmas gatvėj nuaidėjo, kur siaura kraujo vaga nekaltybės baltos pėdos nusidriekė užu miesto aikštės žiburių. Žinia, kažkas kaskart pažvelgęs į tavas dailias rankas ar lūpas, buvo įsigeidęs švelniai apkabint, bet virš išbrinkusios širdies dulksna tik žemę tegalėjo vien apklot ir vis jaučiau, jog verks, ir verks, ir verks, ir verks.. kasvakar būdama šalia tavęs, tavam glėby mana širdis laiminga, jei tik lemtis ištiesus sunkią ranką leis sujungti mūsų miestus, tolimus kelius, bei tiek parų kankintus ilgesio, kol einant mudvien greitai vėlei susitikt ir amžiams likt kartu vėlgi išvysim angelus kitapus laiko paliestų senamiesčio langinių, purvinais veidais, kadaise besijuokusių ironiškai iš mudviejų vilties išlikt kartu..